Vilnius

PDF 75

Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus miestiečius nuo muitų, tarp vietų, kuriose iš vilniečių neturi būti imamas muitas, buvo įvardytas ir Kaunas. 1443 m. Kazimieras Jogailaitis išdavė Vilniaus miestiečiams raštą, kuriame nurodė savo vietiniams pareigūnams - vietininkams ir tijūnams - bei bajorams netrukdyti vilniečių prekybos laivams laisvai plaukti Nerimi iki Kauno ir atgal.

PDF 100

Štai per 1520-1521 m. Lenkijos ir Vokiečių ordino karą keliai per Vokiečių ordino valstybę buvo uždaryti. Pačiame karo įkarštyje 1520 m. gegužės 7 d. Žygimantas Senasis rašė Lietuvos kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, kad dėl kelio į Kauną uždarymo visa druska ir kitos prekės, paprastai vežamos per Kauną, pasuko Bugu ir Narevu, o Kauno muitinės sandėliai tušti.

PDF 118

Kita Šv. Gertrūdos buvo pastatyta miesto valdose į rytus nuo paties miesto, prie kelio į Vilnių. Aplink ją buvo kapinės.

PDF 131

Miesto panoramoje išsiskyrė tik mūrinių bažnyčių tūriai. Keliai, jungiantys Kauną su kitais miestais, neturėjo didelės reikšmės jo pradinei urbanistinei raidai, nes planuojant miesto gatvių tinklą gal tik vienintelis kelias iš pilies į Vilnių pateko į miesto teritoriją ir galėjo turėti tik nedidelę įtaką planuojant miesto dalį į šiaurę nuo Turgaus aikštės. Kitas kelias į Vilnių driekėsi pietiniu miesto pakraščiu ir greičiausiai buvo susijęs su muitine, veikiančia netoli prie Nemuno esančio pranciškonų vienuolyno.

PDF 147

Kauno miestiečiai retai, o gal ir niekada tiesiogiai nebendravo su valdovais. Tiesa, Kauno miestiečių pasiuntiniai miesto reikalais dažnai lankydavosi valdovo dvare, ir ne tik Vilniuje, kur buvo parengta daugiausia valdovų privilegijų Kauno miestui ir kitokių raštų Kauno reikalais. Lietuvoje jie dar buvo rengiami Alytuje, Gardine, Knišine, Smolenske, Tikocine, ten, kur tuo metu buvo valdovas.

PDF 161

Vienas iš tokių nesutarimų buvo į seimelius, taip pat į pavieto teismų sesijas suvažiuojančių bajorų, ypač teismo pareigūnų, apgyvendinimo reikalai. Valstybėje jau buvo tapę norma, kad į Vilnių, į valstybės seimus, po 1569 m. Liublino unijos į konvokacinius suvažiavimus, o ypač į Vyriausiojo Lietuvos tribunolo sesijas suvažiuojantys bajorai apsistodavo miestiečių namuose, niekaip už tą pastovį neatlygindami.

PDF 217

1560 m. Žygimantas Augustas, reaguodamas į vilniečių skundą, esą jiems trukdoma Kaune prekiauti, iš jų imamas vadinamasis atvykimo mokestis (Jl8Ka, mokestis, kurį turėjo sumokėti į miestą su prekėmis atvykęs pirklys) kaip iš maskvėnų, nurodė kauniečiams laikytis 1536 m. Žygimanto Senojo sprendimo. Ginčai dėl vilniečių prekybos Kaune teisių buvo atsinaujinę XVII a. trečiojo dešimtmečio pradžioje.

PDF 264

1580 m. Steponas Batoras leido Kauno cecho siuvėjams naudotis vilniečių nuostatais, 1609 m. Zigmantas Vaza tą leidimą patvirtino.

PDF 356

Kauno miestiečių sūnūs buvo jau minėti broliai Albertas, Kazimieras ir Petras Kojaiavičiai, žinomi jėzuitų veikėjai, Albertas - didžiausias XVII a. Lietuvos istorikas. Jų tėvai, pirklys Jonas Kojaiavičius ir Kauno miesto vaito Alberto Beinarto duktė Brigita, mirė 1627-1628 m. greičiausiai Kaune siautusio maro metu ir broliai visai jauni pateko į Vilniaus jėzuitų globą.

PDF 17

Broliai [Severinas ir Mykolas] pamokose pas Eljaševičių. Kieme stovi per dvidešimt vežimų, kraunami grūdai, parduoti į Vilnių. Už sodo jauni skalikai vaiko kažkokį kiemsargį.

PDF 270

Reikią dar kelių valandų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų atidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausimų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje toliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį pailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pradžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią tartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten buvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, suprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, tačiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairumą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo galima atitaisyti.

PDF 537

Įžeistos širdys visur pradėjo matyti įžeidinėjimą ir godžiai klausytis tų, kurie patarė atsiskirti. Visa tai, kas tarp jų ir kitų Lietuvos didikų Vilniuje dėjosi, nors šitaip n eišv en g iam ai ir turėjo dėtis tarp skirtingo tikėjimo bei auklėjimo žmonių, jie d a b a r suprato kaip sav ęs niekinimą ir pradėjo taip nekęsti Lietuvos, kad n e t įniko veidmainingai skųstis, jog, juos priimant, buvęs užgautas jų orumas. Beje, d a r vienas dalykas užgavo jiems širdis: k a raliu s mat buvo išleidęs Rusai v e r č ia m i prigriežtus potvarkius, k u riais p a žin ti u n iją su Rosakėsi remiąs Florencijoje m o s b a žn y č ia sudarytą Romos bažnyčios susitarimą su Rytų bažnyčia tikėjimo reikalais, tuo užgaudamas p ase k ėju s Rytų schizmos, kurios atkakliai laikėsi Seversko didikai.

PDF 226

Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų statybininkų ir mokslininkų humanistų.

PDF 316

Nors 1392 m. dokumentuose niekur nepaminėta, bet Vytautas tada turėjo gauti ir Vilnių^24.

PDF 284

Įveikti tačiau Vilnių, kur Vytautas palaikytojų neturėjo, nepasisekė. Bet ir Trakai greit buvo prarasti.

PDF 207

Pirmiausia jos tėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t.t.

PDF 225

Kol jis pats gyveno Vilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs, tačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palenkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukurstyta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš septynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikštę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti, tuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes Kristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septynių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės vadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo stataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vilnią. Šventus nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė surasti ir palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kristaus žodį.

PDF 33

Apie atvykėlius vienuolius jau Gedimino laikais byloja mįslingoji pranciškonų kankinių istorija, davusi pradžią vienai ilgaamžiškiausių Vilniaus legendų. Nuo XIV a. žinoma istorija apie dviejų pranciškonų nužudymą Vilniuje Gedimino valdymo pabaigoje, o XVI a. pradžioje jų palaidojimo vietoje statoma koplyčia (prie kurios vėliau įsikurs Bonifratrų vienuolynas).

PDF 589

Kai žinia apie šią pergaK a ia liu s, g a v ę s žin ią lę pasiekė Vilnių, karalius a p ie p e rg a lę, m iršta Aleksandras jau buvo beveik be žado. Apsipylęs ašaromis, pakėlė akis bei rankas į dangų ir padėkojo aukščiausiajam už sėkmę, kurios sulaukė valstybė. Po to, pralinksmėjusiu veidu, nušvitusiomis akimis pasigręžęs į aplinkui stovinčius, be žodžių, nes negalėjo kalbėti, kiekvienam paspaudė ranką, nelyginant atsisveikindamas su gyvaisiais, ir, šitaip parodęs artimiesiems meilumą, pasitraukė iš gyvenimo.

PDF 33

Apie atvykėlius vienuolius jau Gedimino laikais byloja mįslingoji pranciškonų kankinių istorija, davusi pradžią vienai ilgaamžiškiausių Vilniaus legendų. Nuo XIV a. žinoma istorija apie dviejų pranciškonų nužudymą Vilniuje Gedimino valdymo pabaigoje, o XVI a. pradžioje jų palaidojimo vietoje statoma koplyčia (prie kurios vėliau įsikurs Bonifratrų vienuolynas).

PDF 316

Nors 1392 m. dokumentuose niekur nepaminėta, bet Vytautas tada turėjo gauti ir Vilnių^24.

PDF 204

Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, pagamintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žalčių karalius su visa didžiule roplių svita. Burtininkių visuomet į naudą išeidavo šios rūšies fetišų vartojimas. Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globėjais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII amžiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kaimo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį.

PDF 353

Tam pačiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pirmiausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr.

PDF 468

Patekęs į tokią neaiškią padėtį, jis, be galo išsigandęs ir nė nemėginęs bėgti, nes šitaip dar labiau būtų pabloginęs savo padėtį, nušoko nuo žirgo ir, puolęs Kazimierui po kojų, jį pasveikino kaip Lietuvos didįjį kunigaikštį bei nuolankiai paprašė nubausti jo tėvo žudikus, o jo paties, visiškai atsiduodančio valdovo malonei, neatiduoti žmogžudžiams. Kazimieras, maloniai priėmęs ir atidžiai išklausęs, leido jam, pažadėjęs savo malonę, laisvai toliau žygiuoti, o pats patraukė į Vilnių ir netrukus atvyko į miestą sveikinamas didžiulės minios žmonių, karštai trokštančių jį išvysti ir puoselėjančių viltį, jog štai galop įsiviešpataus ramybė. Čia lenkai ir lietuviai vėl pradėjo nesutarti, nes pirmieji atkakliai laikėsi nuomonės, jog Kazimieras negalįs būti, nepažeidžiant susitarimo, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nes negalima pakelti į sostą to, kuriam karalius Vladislovas leidęs valdyti Lietuvą kaip savo vietininkui.

PDF 154

Sutartyje SSRS patvirtino, kad išlieka visos 1920 m. sutarties sąlygos. Georgijaus Čičerino nota prie šio pakto patvirtino Lietuvos interesus Vilniuje; sovietai užtikrino lietuviams, kad de facto esantys Lietuvos sienos pažeidimai nepakeitė Maskvos pozicijų dėl Lietuvos teritorinio suverenumo. Taigi Maskva, nepaisydama Lenkijos nepasitenkinimo, pripažino Lietuvos suverenitetą Vilniuje.

PDF 20

Štai net 1781 m. kronika iš Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos lotyniškojo teksto buvo išversta į vokiečių kalbą (kaip ir originale čia randame ne tik patį Dusburgiečio tekstą, bet ir jo tęsinj, apžvelgiantį ir Vytauto valdymo laikotarpį, be to, išrašus iki XV a. 7-ojo dešimtmečio), vertimas dabar saugomas Vilniuje78.

PDF 193

— 1919 m. balandžio 16-17 lenkai užėmė Lydą E). Balandžio 19-21 d. po sunkių kovų lenkai užėmė Vilnių ir išstūmė bolševikus iš meso Pasitraukus į vakarus vokiečių pajėgoms, lenkai balandžio 27 d. užėmė Gardin Iki gegužės 1 d. lenkų kariai užėmė Musninkus, Giedraičius £PA, Švenčionis, Adutiši Smurgainis (E).

PDF 12

Galima sakyti jau nuo XIV amžiaus pirmos pusės į Gedimino sostinės Vilniaus ir į Jono Kalitos tvirtovės Kremliaus pamatus buvo įmūrytas tų dviejų valstybių ir jas valdančiųjų dinastijų (Gediminaičių-Riurikaičių) _antagonizmas_ (H. Paszkiewicz), pastoviai lydėjęs jas per tolimesnius šimtmečius.

PDF 164

Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. Žodžiu, Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. Tik, deja, tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti.

PDF 217-218

– atvykėliai iš SSRS. Rusų tautybės gyventojams keltis į naujuosius LSSR pramonės miestus kliudė psichologinis barjeras: vienas dalykas keltis gyventi į Rygą, Taliną, Vilnių, kur vyravo sava, rusakalbė aplinka („svoji“), visai kas kita – važiuoti į niekada negirdėtus miestelius, kur vyresnieji net nekalba rusiškai. Nors sovietmečiu daug rusakalbių apsigyveno Vilniuje, Klaipėdoje ir Sniečkuje (dabar Visaginas), suindustrintoje

PDF 80

Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrindinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras. Baroko epochos kultūros turinį nulėmę jėzuitai skleidė savo idėjas per Vilniaus universitetą.

PDF 239

Komunistų partijos veiklai didelę įtaką turėjo 1989 m. gruodį Vilniuje įvykęs LKP (turėjusios 200 tūkst. narių, iš kurių 70 proc. lietuviai) XX suvažiavimas.

PDF 74

Iš Ketverių metų seimo arba Didžiojo reformų seimo laikotarpio, 1933 m. vasarą prisirinkęs Vilniuje ir archyvinės medžiagos, Šapoka paskelbė keturias studijas (Senovė, 1936; LP, t. 1).

PDF 163

Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, kokias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.

PDF 28

Didžiojo kunigaikščio valdžią Vilniuje, kaip Kęstučio su Algirdu buvo sutarta, užėmė jo vyriausias sūnus Jogaila, Vytauto amžininkas. Jaunam Jogailai tapus didžiuoju kunigaikščiu, Kęstutis vis tiek, kaip ir pirmiau, stengėsi palaikyti gerus santykius su Vilniaus kunigaikščio dvaru ir važinėjo ten į didžiojo kunigaikščio tarybą.

PDF 652

Kai Vasilijaus legatai patvirtino šį susitarimą karaliaus bei senato M a sk v o s v a ld o v a s tiakivaizdoje, susiderėjo, kad tu lu o ja m a s d id žiu o ju pasieniuose kylantiems ginv is o s R u sios v a ld o v u čams spręsti abi šalys paskirsiančios nepaprastus teisėjus, kurie ir teis kaimynystėje gyvenančius žmones. Ta pati pasiuntinybė pareikalavo, kad po visą Lietuvą išmėtyti maskvėnų belaisviai būtų suvaryti į Vilnių ir geriau užlaikomi. Šios paliaubos iš tiesų laiku sudarytos, nes tuo metu karalius Ž ū sta L iu d vik a s, didžiai liūdėjo dėl jo šeimą V e n g rijo s ka ra liu s ištikusios nelaimės.

PDF 303

Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius, norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais, atsikvietė į Vilnių jėzuitų; jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje, vadinamą kolegija (žiūr. 254 psl.). Maža to, vyskupas Protasevičius, nesigailėdamas savo turtų, rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams.

PDF 327

Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo vyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik neginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė ir po pergalės sugrįžo pas saviškius. Išsiuntęs žygūną, turintį Olesnickiui pranešti apie jo atvykimą, patraukė liesiai į Vilnių. Olesnickis, iš anksto gavęs karaliaus nurodymus, nerimastingai visą laiką laukė Vytauto, dabar, rodydamas atvykusiam visokiausią prielankumą, įlydėjo jį į miestą.

PDF 17

Taigi Abiejų Tautų Respublika: • aprūpino Vakarus (per Gdanską į Amsterdamą) javais, • sukūrė Vakarams tuomet beveik nežinomą religinės tolerancijos ir bajoriškosios demokratijos tradiciją, • Vilnius XVI–XVIII a. tapo vienintele stovinčia ant dviejų pasaulių ribos Europos sostine, kurioje sugyveno dešimt konfesijų, o žydų pasauliui tai buvo Vilniaus Gaono miestas ir „Šiaurės Jeruzalė“, • iškėlė plačiausios poveikio erdvės ir vieną seniausių Vidurio Europoje Vilniaus universitetą, turintį savitas misionierių, kankinių ir šventųjų, poetų, retorikų ir logikų tradicijas, • išpuoselėjo europiniu mastu reikšmingą Vilniaus baroko architektūros mokyklą, • sukūrė teisinę tradiciją, kuri XVI a.

PDF 514

Iš tikrųjų tais metais vyko Lenkijos seimas Piotrkove, trukęs ilgai ir sėkmingai posėdžiavęs. Tais metais karaliui Žygimantui buvo daug darbų ir rūpesčių; mat, be šito darbštaus seimo, dar kariavo šiaurėje karą su Rusija. Romanas Sanguška kovojo kruvinus mūšius su Rusija; įvyko taip, kad karalius, Piotrkovo seime parengęs abiejų tautų žygį, rudenį su kariuomene išžygiavo iš Vilniaus, bet pasiekė tik Radaškovičius; ten jis susitiko su caro pasiuntiniais, pareiškusiais pageidavimą taikytis.

PDF 100

1801 m. ši gubernija vėl padalyta į dvi: Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, kurios tapo pavaldžios tais pat metais Vilniuje pradėjusiai veikti generalgubernatoriaus institucijai. 1819 m.

PDF 204

Ši organizacija iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turėjo atlikti nelegalios Lietuvos vyriausybės funkcijas, vadovauti pasipriešinimo judėjimui ir ginti Lietuvos suvereniteto teises šalies viduje ir užsienyje. Žemesnio rango jaunesnieji karininkai atsargos leitenanto Kazio Veverskio iniciatyva telkėsi slaptoje karinėje organizacijoje Lietuvos laisvės armija (LLA), įkurtoje 1941 m. Vilniuje.

PDF 5

1541 m. į valdovo teismą kreipėsi Polocko vaivadaitis Mikalojus Glebovičius, pranešdamas, kad savo pabėgusį pavaldinį aptiko viešėdamas Krokuvoje ir siekė, kad pastarasis būtų atvežtas į Vilnių' 0.

PDF 1-2

Nors dauguma bajorų gyveno savo valdose kaimo http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2016.08 ISSN 1392-0456 E-ISSN 2029-7181 From the Past of the Nation 5 Istorija / 2016, t. 103, Nr. 3 vietovėse, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje jie turėjo nemažai interesų. Čia vykdavo seimeliai, Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas ir kiti teismai, bajorai ir dvasininkai spręsdavo, derindavo savo politinius, ekonominius, finansinius ir asmeninius klausimus. Vilnius buvo ir šalies religinio gyvenimo centras

PDF 7

Pavyko rasti kai kurių žinių apie bandymus prievarta „atkurti teisingumą“ Vilniaus mieste. Pvz., 1754 m. skunde minėta, kad Breslaujos dekanas Inocentas Honestis (Inocenty Honesty) iškvietė teismo pareigūną vaznį, kadangi teigė, jog jam priklausantį dvarelį Puškarnioje siekė prievarta perimti Vyžuonų klebonas Kazimieras Ignotas Lukaševičius (Kazimierz Ignacy Łukaszewicz).

PDF 10

Pvz., 1724 m. per Dievo Kūno šventės procesiją Vilniuje, Savičiaus gatvėje, buvusią Augustinų (Augustijonų) bažnyčią užpuolė ginkluota apie 40 žmonių gauja, kuriai vadovavo broliai Florijonas ir Benediktas Grabovskiai (Florian i Benedykt Grabowscy). Gaują sudarė Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo vėliavos kareiviai ir kiti asmenys. Iš pradžių užpuolikai mušė žmones prie bažnyčios esančiose kapinėse, vėliau įsiveržė į bažnyčios vidų, ten šaudė ir smurtavo.

PDF 17

Išvados Miesto namų užpuolimas buvo gana retas, ypatingu smurtu neišsiskyręs, tačiau visgi įžūlus bajorų nusikaltimas. Namų užpuolimų Vilniuje per tyrinėjamąjį laikotarpį rasti apie 84 atvejai, maždaug kas trečias šio pobūdžio nusikaltimas vykdavo nakčia.

PDF 17

Užpuolami dažniausiai būdavo privatūs pastatai, bet pasitaikydavo ir kulto objektų – Augustinų (Augustijonų) bažnyčios Savičiaus gatvėje, Vilniaus ortodoksų (stačiatikių) vienuolyno – ir valstybinių institucijų pastatų – Vilniaus bokšto kalėjimo bei Vilniaus įgulos – užpuolimų.

PDF 7

Pavyzdžiui, 1503 m. sutaikant „mirtinai“ susipykusius žemės maršalką Joną Zaberezinskį ir valdovo dvaro maršalką kunigaikštį M. Glinskį dalyvavo Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, Vilniaus vaivada ir kancleris Mikalojus Radvila, Trakų kaštelionas ir Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgailą, Smolensko vietininkas Stanislovas Kiška, valdovo maršalka ir Polocko vietininkas Stanislovas Hlebavičius bei valdovo sekretorius Erazmas Ciolekas.

PDF 8

1512] m. žemės iždininkas A. Jezofovičius, pranešdamas valdovo raštininkui ir Trakų pilininkui J. B. Sapiegai apie Vilniuje suimtą Smolensko pirklį Pankratą, kuris bandė pasinaudoti suklastotu valdovo raštu, teigė: „ir laikiau jį grandinėse savo namuose maždaug dvi savaites. O kai seimas ėjo į pabaigą, [.] pristačiau aš jį Vilniaus vaivadai