Vilnius

PDF 48

Nepaisant tų smūgių, kuriuos patyrė Vilnius, prekyba, plitusi Lietuvoje Algirdo galios ir rūpesčio dėka, sostinę da­ rė gyvą. Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, ku­ riuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus miestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti viso­ je Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradė­ jo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su krikščioniškąja kultūra26.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

1820 m. M. Balinskis vedė Zofiją, \nuniversiteto profesoriaus Jurgio Sniadeckio dukrą. Jaunavedžiai \ngyveno Vilniuje. Čia jis kurį laiką dirbo Edukacinėje teismo ko­\nmisijoje, aktyviai bendradarbiavo Vilniaus periodinėje spaudo­\nje rašydamas švietėjiško - pažintinio pobūdžio straipsnius ir fel­\njetonus. Būdamas darbštus ir plačių interesų, Vilniuje pradėjo \nrinkti su miesto istorija susijusius dokumentus.

PDF 67

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta to­ kiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstaty­ ta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vė­ liau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnė­ je, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę seno­ vinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgy­ vendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

PDF 167

Tačiau tai ir vieni, ir kiti darė savanaudiškai, nenu- matydami bendros strateginės partnerystės. Galima sakyti, kad dvi svarbiausios užsienio politikos problemos – Vilniaus ir Klaipėdos, – lėmė ir Lietuvos žydų bei lenkų padėtį. Netu- rinčią savo stiprios vadovaujančios vidurinės klasės, nedidelę lietuvių inteligentijos grupę domino žydų parama, ypač jeigu Lietuva atsikurtų su sostine Vilniumi.

PDF 297-298

490; Rotundą vadina: vir ju- jį garbino Janickis. Petras Roizijus,\n281\n\n## Puslapis 298\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\nŠitaip klestint miestui, iki tol ramiai besiilsėjusius jo gy­\nventojų protus sujaudino nauji ir netikėti įvykiai. Dar 1539 \nmetais, Vilniaus dieceziją valdant Alšėnų kunigaikščiui Vil­\nniaus vyskupui Povilui, kunigas Abraomas Kulvietis, teolo­\ngijos daktaras, lietuvių kilmės, bet į Vilnių atvykęs iš Vokie­\ntijos, kur ilgai ėjo mokslus, pirmasis šiame mieste pasėjo \nnaujas Martyno Liuterio religijos opinijas42 ir savo įsteigtoje \nmokykloje išlavino net šešiasdešimt mokinių.

PDF 91

Kunigaikštis Vytautas su visomis pajėgomis vėl iš­\nžygiavo ir apgulė Vilniaus miestą, ir pradėjo šturmuoti \nKreivąją pilį bei šaudyti iš patrankų. Paėmė Kreivąją \npilį *°, o lenkų [įgula 2I], buvusi tuomet Aukštojoje pi­\nlyje, pasiliko ir kunigaikščio Vytauto22 į pilį neįsilei­\ndo. Didysis kunigaikštis Vytautas, paėmęs Kreivąją pi­\nlį ir nuniokojęs kraštą, sugrįžo pas vokiečius.

PDF 204

Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, paga­ mintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žal­ čių karalius su visa didžiule roplių svita. Burtininkių visuomet į naudą išeidavo šios rūšies fetišų vartojimas. Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globė- jais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII am­ žiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kai­ mo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį.

PDF 55

Nepaliovė Vilnius buvęs šalies sostine ir nuola­ tine aukščiausiojo Lietuvos valdovo buveine38. Jos gyvento­ jai mainėsi savo darbo vaisiais su krikščionimis ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose. Tačiau ši preky­ ba ne kartą nukentėjo dėl nesibaigiančių ir nuostolingų vai­ dų su Prūsija: vilniečiai prekijai būdavo įkalinami, o jų pre­ kės atimamos39.

PDF 311-312

Pagaliau vaitas įrodė, kad paimtos rusų prekės ne tik nesiekė 2 000 auksinų, kaip anie įver­ tino, bet vos dvidešimt, ką pats ma­ tęs, įsakęs juos miesto sargybiniams 295 ## Puslapis 312 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS be to, jo tėviška globa, skiriama lygiai visiems luomams, lei­ do prasiskleisti visoms pramonės šakoms senojoje Jogailai- čių buveinėje. Jo laikais gerokai išaugo spaustuvių skaičius Vilniuje. Dar prieš įžengiant karaliui Steponui į sostą, Lie­ tuvos piliečių brolių Mamoničių namuose įsteigta spaustu­ vė visų pirma spausdino slaviškas knygas68. Iš lenkiškų ir lotyniškų spaustuvių, be aukščiau paminėtos Radvilų, o pas­ kui jėzuitų, apie 1580 metus klestėjo: evangelikų reformatų - Danieliaus iš Lenčicos, globojama Minsko kašteliono Jono Hlebavičiaus bei Jono Karcano69, ir Kasparo Vilkovskio spaustuvės, be paliovos spausdinusios knygas evangelikams ir katalikams.

PDF 273-275

Miesto teisė, po kurios skraiste Yilniaus gyventojai naudo­ josi savo nuosavybe ir tam tikromis laisvėmis, kai kada bu­ vo vaivados arba jo vietininko galioje, dažnai dargi paklus­ dama savavališkai vaitų arba miesto viršininkų valdžiai. Žodžiu, Vilnius, nors tuomet jau gausiai gyvenamas, dide­ lis ir turtingas miestas, dar nebuvo galutinai atsikratęs bar­ bariškumo apnašų. Bet Lietuvos valdymą perėmė karalius — • — 257 ## Puslapis 274 258 ## Puslapis 275 IV KNYGA Žygimantas Senasis, apdovanotas proto ir charakterio pri­ valumais ir tvirtai siekiantis įvesti tvarką.

PDF 310-311

294 ## Puslapis 311 IV KNYGA vo teismui66. Lygiai taip pat įžvalgiai karalius užkirto kelią jau pradėjusiems Vilniuje reikštis piktnaudžiavimams ir maištams dėl pataisyto kalendoriaus įvedimo. Graikų apei­ gų išpažinėjai karaliaus autoritetu buvo apsaugoti nuo sto­ jimo prieš teismus šventomis dienomis pagal senąjį kalen­ dorių, ir visas abiejų tikėjimų - katalikų ir graikų - apeigas stengtasi kuo rimčiau saugoti nuo pažeidimų67.

PDF 57

Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip­ rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi­ ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio­ kotos. Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai. Juk kai per Jogai­ los apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kuni­ gaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą.

PDF 78

Todėl 1569 m. Vilniuje vyskupo kvietimu pasiro- dę jėzuitai gavo lėšų savo kolegijai, ateityje buvo numatę ją pertvarky- ti į universitetą. Oficialiai kolegija buvo atidaryta 1570 m. liepos 17 d.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at­\nvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug \ndengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin­\nkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemu­\ntinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, \nir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo \nkariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į \npilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven­\ntojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais \npavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad \nPodolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai \nsugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį \nPodolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo­\ndami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi­\nsai nejautė savo įdūkio ribų. Beprotiškai įniršęs, kaip sako \nLietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištau­\ndamas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno \npriklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti.

PDF 5

Šiuo atžvilgiu jam pasisekė. Gimęs Lenkijos-Lie­\ntuvos valstybės žlugimo išvakarėse, kai Tadas Kosciuška bevil­\ntiškai mėgino gelbėti šalį nuo godžių kaimyninių valstybių kės­\nlų, M. Balinskis, kaip ir tūkstančiai jo bendraamžių, jaunųjų \nbajoriškų atžalų, buvo Vilniaus universiteto suklestėjimo ir žlu­\ngimo liudininkas, miesto kultūrinio gyvenimo dalyvis.

PDF 32

Tuo metu poreikis turėti savą gynybą ir per ne­ paliaujamus karus pažintis su kaimyninėmis šalimis, jau at- sikračiusiomis netašyto barbariškumo, davė pradžią rastis Lietuvos žemėje medinėms pilims ir tvirtovėms. Vietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos ke­ liautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpu­ sėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogio­ je padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vie­ ną tokį žygį.

PDF 38

iš vienos pusės, - valdovo su Ry­\ngos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų ka­\npitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip \npat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš \nkitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo \nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino \nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad \niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau­\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas­ metinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim­ tas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda­ vo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi­ siškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki­ jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū­ sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne­ gandomis.

PDF 151

Veržli Vytauto prigimtis neleido jam ilgai išbūti už­ siėmus taikiais reikalais; amžinos kovos su Rusios kunigaikš­ čiais ir totorių ordos chanais, įtempti karai su dar nenumal- dytais kryžiuočiais vertė šį šiaurės krašto karžygį pakelti kardą čia vienoje valstybės pusėje, čia kitoje, dažnai atplėš­ davo jį nuo sostinės. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo­ bojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask­ va, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil­ nius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko­ kių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė.

PDF 300-301

284 ## Puslapis 301 IV KNYGA talikų ir kitatikių nuėjus taip toli, vien tik norėdamas palai­ kyti ramybę savo krašte ir užbėgti už akių piktnaudžiavi­ mams, pirmųjų kartais nereikalingą uolumą stengėsi pristab­ dyti, o antrųjų - pažinti tikslus, reformą veikiau palikdamas savieigai, negu jai padėdamas47. O Vilniaus vyskupas Vale­ rijonas Protasevičius, uždegtas kapitulos pastangų, nors su­ tramdo sunkiai atremiamus ginčus, bet matydamas, kad įprastu būdu nieko neįrodys, pirmasis 1569 metais į Vilnių pakviečia jėzuitų ordiną48. Šio įžymaus ordino, pagarsėju­ sio talentais, mokslu ir jam būdingu gudrumu, įsitvirtini­ mas Lietuvos sostinėje laikui bėgant pagrindė daugelį reikš­ mingų faktų, kurie padarė stiprią įtaką viso krašto likimui.

PDF 302

Žygimanto Augusto laikai Vilniui buvo aukso amžius, o jo mirtis - visuotinio sielvarto ir sunkios netekties diena. Čia jis pirmiausia mokėsi valdymo meno, galbūt čia pirmą kar­ tą savo širdyje patyrė maloniausius jausmus, pagaliau čia, Vilniuje, atrado tai, kas jam buvo brangiausia. Užtat Vilnius anuomet jam buvo mieliausias iš visų Lenkijos miestų.

PDF 373

PATS ALEKSANDRAS, DIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, RUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ KUNIGAIKŠTIS Vilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Rad­ vilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevi- čiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedan­ čio iš miesto į Užupį, už Vilnelės. Tai davėme jam ir jo vaikams visiems laikams. Rašytas Vilniuje, sausio 13 dieną, Il indikte.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Vis dėlto gal po ta genealogi­\nnės painiavos migla slypi krislelis tiesos, galbūt Vilnius, kaip \nanksčiau minėjome, dar Mindaugo laikais buvo nedidelė Lie­\ntuvos kunigaikščių valda, gal jame ir kažkoks Maukoldas \nbus valdęs, bet šito nei tvirtai teigti, nei išsiaiškinti iki šiol \nneįmanoma. Dlugošas nurodo, jog Vilnius yra senovinis \nmiestas, lietuvių tautos protėvių įkurtas ir gavęs vardą nuo \nvado Viliaus, kuris juos iš Italijos atvedęs0. Tačiau ta nuo-\nc\nHistorya Państwa Rossyjsk., vert. į len­\nkų k., T. IV, L 45.\nd\nHistor. Polon.

PDF 402-403

Šiuo raštu skelbiame visiems bendrai ir kiekvienam atskirai, tiek dabar esantiems, tiek ateityje būsiantiems, kuriuos žinia apie jį pa­ sieks. Kai mes ankstesniais metais svarstėme mūsų LDK val­ dinių, o ir kitų žmonių sunkumus, išlaidas ir nepatogumus, kuriuos perkėloje per Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto patirdavę, besikeliant per tą upę nukentėdavę jų daiktai. Ap­ mąstydami, kaip mūsų pavaldiniai galėtų išvengti šių nepa­ togumų, sumanėme per tą upę pastatydinti tvirtą tiltą, dėl ko mus anksčiau ragino ir garbingasis Ulrikas Hozijus, mūsų Vii- ----• ---- 386 ## Puslapis 403 IV KNYGA niaus pilies viršininkas, todėl mes nusprendėme, kad tai rei­ kalingas dalykas, ir trokšdami tai įgyvendinti, gerai pažin­ dami ir deramai įvertindami šio garbingo Ulriko Hozijaus dorumą ir sąžiningumą, pavedėme jam, kad jis tą tiltą per Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto nutiestų ir pastatytų, kiek įmanoma, ir kaip jam atrodytų, kuo tvirtesnį savo lėšo­ mis ir išlaidomis pagal žemiau aprašytas sąlygas ir taisykles, būtent: kad pastačius ir atidarius žadėtąjį tiltą, per kurį va­ žiuojantys žmonės patogiai ten ir atgal galėtų vykti, tam pa­ čiam Ulrikui Hozijui, mūsų įstatymu ir leidimu, leista laisvai ir teisėtai rinkti ir reikalauti muitų arba mokestį nuo praeivių žemiau aprašytu būdu, tai yra, nuo vieno vežimo malkų ar šiaudų, šieno ir bet kokios rūšies javų, kaip ir kitų produktų, kuriuos kas nors vežtų parduoti vienu arkliu - denaras arba obolas; nuo vieno saiko arba statinės druskos - vienas obo- las, nuo vieno prikrauto prekių vežimo, traukiamo arklio, - 3 denarai arba obolai; nuo vieno dvikinkio briko, prikrauto prekių, - penki denarai arba obolai; nuo kiekvieno jaučio ir karvės, kaip ir nuo viso to, kas už upės būtų vedamas ar varomas parduoti, - vienas denaras arba obolas.

PDF 325-326

Amžinam šio dalyko patikimumui šį mūsų raštą savo ranka pasirašėme ir įsakėme patvirtinti antspau­ do prikabinimu. Aktuota ir duota Vilniuje visuotiniame sei­ me artimiausią antradienį po Visų šventųjų dienos tūkstan­ tis penki šimtai penkiasdešimt pirmaisiais Viešpaties metais, o mūsų valdymo dvidešimt antraisiais. Dalyvaujant didžiai gerbiamiems, šviesiesiems, didingiesiems ir kilniesiems vys­ kupams, maršalkoms, kaštelionams, vaivadoms ir kitiems 309 ## Puslapis 326 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Magnificis et Generosis Episcopis, Marscbalcis, Castellanis, Palatinis et alliis Baronibus, Consiliariis, Capitaneis, et Offi­ cialibus nostris sincere et fideliter nobis dilectis in diplomate confirmationis nostrae expressis.

PDF 5

Šiuo atžvilgiu jam pasisekė. Gimęs Lenkijos-Lie­\ntuvos valstybės žlugimo išvakarėse, kai Tadas Kosciuška bevil­\ntiškai mėgino gelbėti šalį nuo godžių kaimyninių valstybių kės­\nlų, M. Balinskis, kaip ir tūkstančiai jo bendraamžių, jaunųjų \nbajoriškų atžalų, buvo Vilniaus universiteto suklestėjimo ir žlu­\ngimo liudininkas, miesto kultūrinio gyvenimo dalyvis.

PDF 64-65

400.\n48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi­\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy­\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi­\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją.

PDF 129-130

Buvo juk to­ kia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atver­ čiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dė­ mesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kai­ mynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šven­ tės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15.

PDF 372

Kartu su juo yra siunčiamas ir mūsų priskirtas vertėjas Asianas Abrahimovičius, taigi prašome Jū­ sų Malonybės, pone vaivada, o jo malonybei nesant Vilniuje, Tavo Malonybei, pone vietininke ir pone vaite, liepsime, kad tąjį čiaušą ir jo tarnus, kurių jis turi dvidešimt du žmones, ten, Vilniaus mieste, aprūpintumėte nakvyne ir garantuotu­ mėte ramų, be užpuldinėjimų gyvenimą per visą tą laiką, prie­ šingu atveju dėl to tegu jums bus atmintis mūsų pamokymai. Rašytas Gardine. 1586 metų gruodžio mėnesio 13 dieną.

PDF 460

Die 19 9 bris [lapkričio 17 dieną] Vilniuje sumokėjau 185 raud. auks. po 44 gr. 2 den, po to juos pakeičiau kiekvienam išleisdamas po 2 liet. den. Išlaidos lenkiškais pinigais: 1 flor., 16 gr. 2 liet. den.

PDF 123

Netrukus iš Volynės atvyko kunigaikščiai Sanguš- \nkos1 ir visi kiti Volynės kunigaikščiai bei bajorai ir \nnusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, prisiek­\ndami jam ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ištikimai \ntarnauti2. Ir didysis kunigaikštis Kazimieras priėmė \nvolyniečius, ir su visais tais Lietuvos kunigaikščiais bei \nTarybos ponais išvyko į Vilnių, į savo dėdės Vytauto \nsostinę.\nO 2ygimanto sūnus Mykoliukas, sužinojęs, kad Lie­\ntuvos kunigaikščiai ir Ponų Taryba jau tikrai pasirin­

PDF 302-303

286 ## Puslapis 303 IV KNYGA to epidemiją, kad išsibėgiojus turtingiausiems gyventojams, kapitulai ir jėzuitams, Vilniuje išmirė daugiau negu dvi­ dešimt tūkstančių žmonių52. Didžioji dalis žmonių tikriau­ siai buvo subėgę į miestą iš apylinkių, ieškodami pagalbos ištikus tokiai žiauriai nelaimei53. Vis dėlto, užgriuvus to­ kiai negandai, kovai su ja buvo suorganizuota bendra tar­ nyba, turėjusi vadovauti medicinos policijai Vilniuje ir vi­ soje Lietuvoje, ir daug nuveikusi, kad sumažėtų bado padariniai.

PDF 44

Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, lai­\nmėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies rei­\nkalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuo­\nmenė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o\ngal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus,\nsmurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuo­\nlius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos\nbėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms\natminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19. Šios\n19\nWaddyngas, Mažesniųjų brolių\nordino istorijos autorius, ir jo komen­\ntatorius Antoni Melissanius\nde Macro pasakoja, kad dar 1333\nmetais (prieš Gedimino mirtį) Pet­\nras Goštautas, būdamas Podolės vai­\nvada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs\nį Vilnių keturiolika Šv.

PDF 245

) didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vilniui \nduoti dovanojimai buvo ne tik patvirtinti karaliaus Alek­\nsandro, Kazimiero įpėdinio, bet dar pasipildė naujais, tu­\nrėjusiais gerokai pagyvinti prekybą ir pagerinti šio miesto \ngyventojų buitį. Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo \nduotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksan­\ndras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo \nmetu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas pri­\nvačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Mal­\nmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40.

PDF 339

Šiuo raštu skel­ biame tokią mūsų valią, kuriai jei kas išdrįstų nepaklusti, tą mūsų įsakymų niekintoją ir pažeidėją laikysime maištinin­ ku ir pagal mūsų sprendimą nubausime. To dalyko patiki­ mumui patvirtinti prie šio rašto mūsų antspaudas yra pri­ kabintas. Duota Vilniuje, penktadienį, rytojaus dieną po Viešpaties žengimo į dangų šventės, tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt antraisiais Viešpaties metais ir mūsų kara­ lystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo tris­ dešimt šeštaisiais.

PDF 37

Kai kurie tų\nlaiškų rašyti Vilniuje, datuoti 1323\nmetų gegužės 26-ąja diena, kur Ge­\ndiminas aiškiai jį vadina savo kara­\nliškuoju miestu, yra svarbus liudiji­\nmas, jog jau egzistavo istorinė\nLietuvos sostinė. Tačiau Foigtas\nnaujausios Prūsijos istorijos (Ge­\nschichte Preussens.

PDF 174

Vytautas, vienintelio \ntroškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės \nšalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems \ndalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 \nmetais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo di­\ndžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kuni­\ngaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir \nRiazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Mask­\nvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sū­\nnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos \nmagistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84. Pa­\ngaliau pakviestas atvyksta Jogaila, lydimas gausaus Len-\nkaralių Zigmantą nuo ketinimo ka­\nrūnuoti Vytautą, ir Nr.

PDF 307-308

Datum et actum Vilnae die 11 Januarii anno 1582 — • — 291 ## Puslapis 308 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS darbo asmeniškai spręsti įvairaus pobūdžio ginčus, o mies­ tui suteikė nemažai orumo ir naudos. Būdamas arčiausiai karo židinio, Stepono Batoro laikais Vilnius virto pagrindine kariuomenių susibūrimo vieta; la­ bai dažnai čia būdavo ir pats karalius. Iš šio miesto 1579 metais jis išsiuntė svarbią pasiuntinybę į Rusiją per Bazilijų Lopacinskį ir 1581 metais į Švediją per garsųjį Lauryną Gos- lickį60, be to, pats priėmė garbingas pasiuntinybes: nuo toto­ rių chano 1579 ir 1582 metais ir 1579 metais patį Gotardą Ketlerį, Kuršo kunigaikštį, be šių, ir Maskvos pasiuntinius, su kuriais turėjo daugiausia darbo.

PDF 39

Pagaliau nemažai įvairių tenykš­ čių, manydami apsisaugosią nuo kryžiuočių, ieškojo prie­ globsčio prie Vilniaus pilies. Taip kūrėsi Vilnius, kuris tuo­ met, regis, buvo panašesnis į keletą didelių kaimų, sujungtų į vieną, negu į tokį padorų, bokštų ir mūro sienų saugomą miestą, kokie XIV amžiuje kilo jau visoje Vokietijoje, ar ko­ kiais Kazimieras Didysis puošė ir tvirtino Lenkiją. Gedimi­ no viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukšti- ninko - Vokietijai.

PDF 229

Valdant Švitrigailai, Vilniaus miestietis \nBomannas, tikriausiai garsus pirklys, prekiavo su Gdans­\nku8. Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.) gyventojai per Ordi­\nno žemes atvykdavo į Lietuvą ir į Vilnių su savo prekėmis, o \nturtingiausi Silezijos didikai viešėdavo didžiojo kunigaikš­\nčio dvare9.

PDF 343-344

Šio dalyko patikimumui dabartinį raštą savo ranka pasirašėme ir liepėme mūsų antspaudą prika­ binti. Duota Vilniuje, artimiausią ketvirtadienį po apaštalo Šv. Baltramiejaus šventės, tūkstantis penki šimtai penkiasde­ šimt devintaisiais Viešpaties metais, o mūsų valdymo tris­ dešimtaisiais. Karalius ŽYGIMANTAS AUGUSTAS ## Puslapis 344 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS VII DVIEJŲ KARALIAUS STEPONO BATORO LAIŠKŲ, RAŠYTŲ RADVILOMS, TURINYS: APIE MUITUS IR MOKESČIUS VILNIAUS PIRKLIAMS IR MIESTIEČIAMS Autentiškų karaliaus Stepono laiškų, rašytų Radviloms, rinkinyje, saugomame Radvilų archyve, Kardinalijoje, yra du laiškai, atskleidžiantys, kad vis dėlto karalius, nenoriai ir tai tik atkakliai prašomas Lietuvos senatorių ir protestuo­ jant Vilniaus pirkliams, laikinai juos atleido nuo naujai nu­ statyto muito mokesčio.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: du­\nsyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėk­\nmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių \nPskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną \nSidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė pa­\nleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar \n250 rublių nepridėjo (1429 m.) per antrąkart atsiųstus: po- \nsadniką Silvestrą Levontjevičių ir vietininką Parfėjų81. Tais

PDF 126-127

11, apie Antakalnį pasakodamas, Tas Vilniaus, kaip jis atrodęs Vladis- \nrašo: quern locum vulgari lingua, Ant- lovo Jogailos laikais, aprašymas pa- \nakalnie, id est, antemontanum dicimus remtas ne tik Strijkovskio, Kojelavi- \n[tą vietą liaudies kalba Antakalniu, čiaus ir kronikininkų pasakojimais,\nĮ1O\n\n## Puslapis 127\n\nIl KNYGA\nSu tokiu tat rūbu Vilnius pasirodė čia atvykusiems Kris­\ntaus tikėjimo išpažinėjams. Tuoj pat sušauktas lietuvių ku­\nnigaikščių ir bajorų visuotinis seimas paskelbė į sostinę su­\nsirinkusiems žmonėms apie didelį ir esminį religijos pokytį. \nVisi Vilniaus gyventojai, dar pagonys, buvo pakrikštyti, o \npo apeigų žmonėms išdalyti balti lininiai marškiniai. Iškil­\nmingai užgesinta amžinoji ugnis, iškirstos šventos girios, su­\ngriauta Perkūno šventykla, ir būtent toje vietoje, vidur pi- \nliavietės, pradėta statyti Šv. Stanislovo katedra8.

PDF 314

## Puslapis 314 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS ir valdant jo pirmtakui, mieste radosi vis didingesnių ir puoš­ nesnių pastatų. Maždaug tuo metu vienas didžiausių Vil­ niaus namų, iki tol vadintas Kardinalija, statytas kunigaikš­ čio ir Vilniaus vyskupo kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis, iškilo tarp senų mūrinių namų ir medinių dvarų70. Vietoje senosios medinės buvo užbaigta ir pašventinta maža, bet graži Šv. Onos bažnyčia, retas gotikos pavyzdys mūsų kraš­ te, pradėta Šv. Kazimiero bažnyčia71.

PDF 304

304 ## Puslapis 304 tinai turi išaugti į didelį miestą, kadangi tą nuostabiai skati­ no ir vietos padėtis. Lizdeika išaiškino sapną Gediminui po to, kai jis, nukovęs didžiulį taurą ant aukščiausio kalno, stūksančio Antakalnio link, - išmanantys tėvynės istoriją dabar jį vadina Tauro kal­ nu - nakvojo šventajame miške prie Vilnios ir Neries santa­ kos, vadintame Šventaragiu; jam prisisapnavo, kad matęs mil­ žinišką vilką, visą šarvuotą geležiniais šarvais, o jo viduje stau­ gę šimtas kitų vilkų. Tą naktį gretimame miške tikrai galėjo kaukti vilkai, tad nedaug reikėjo, kad medžiotojui - kunigaikš­ čiui - kas nors panašaus prisisapnuotų.

PDF 354

Tad šių, mūsų valdų, ir dvarų, taip pat ir kito judamo ir nejudamo turto, kurį turime ir valdome, bet kokia teise mums priklausančio ir bet kokiu besivadi­ nančio, darome, skelbiame paveldėtojomis karalaites: jos di­ denybę Kotryną, Švedijos karalienę, jos didenybę karalaitę Sofiją, Braunsbergo kunigaikštienę, jos didenybę Oną, dar iki šiol tebemergaujančią, šiuos visus dvarus lygiomis dali­ mis jų didenybėms duodame, dovanojame ir paskiriame bet kurioje valstybėje arba paviete esančius ir bet kur saugoja­ mus su visa valstybinės nuosavybės teise, kaip juos patys turėjome ir valdėme, turime ir valdome. O už tai jų dideny­ bes įpareigojame, kad mylimo Dievo garbei ir šlovei fun- duotų ir aprūpintų Šv. Onos bažnyčios kleboniją ir didžio­ joje Vilniaus pilyje su dviem mūsų mansionieriais ir, kaip reikiant, pagal savo nuomonę, priderančiomis pajamomis bei tinkama provizija, kuria šie galėtų išsilaikyti ir mylimo Dievo tarnystei prie anos bažnyčios pasiliktų.

PDF 125-126

Antakalnis yra pava­ dintas arba nuo žodžių: ant-to-Kal- no, arba: ant-Pakalnės, pagal tai, kaip pirmasis davęs pavadinimą, Ant­ akalnį stebėjo; juk plaukiančiam Vi­ lija atrodytų esantis ant aukštumos, o stovintis ant upės kranto Antakal­ nį regėtų plokštumoje, kalno papė­ dėje. Pagaliau Antakalnio vardas pirm tikriausiai buvo duotas tik tai vietovei, kurioje stovėjo pagonių šven­ tykla, o ne dabartiniam priemiesčiui, 109 ## Puslapis 126 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Aplink pilį spietėsi miestas: medinės trobos, kurių didžiu­ ma aprūkusios nuo dūmų, nedailiai suręstos ir be jokios tvar­ kos palei klampius kelius išbarstytos. Visi tie pastatai, at­ skirti žiogriais, arba statinių tvoromis, su tarp jų įsiterpusiais daržų ir pievų plotais, labiau panėšėjo į kelis didžiulius kai­ mus, besišliejančius prie pilių, negu į tokius miestus, kokie jau XIV amžiuje puošė Lenkiją.

PDF 279

Netgi pats, 1535 metais būdamas Vilniuje, važi­ nėjo už miesto apžiūrėti tos versmės ir įsitikinti, jog ji trykšta karaliaus, o ne privačioje žemėje8. Tokias dideles karaliaus pastangas miestą aprūpinti vandeniu nulėmė ne tik patogumo siekis ir atkaklūs miestiečių prašymai, bet ir du baisūs gaisrai, kilę 1513 metų vasario 21 dieną ir 1530 metais, Vilniui padarę labai didelių nuostolių. Per pirmąjį gaisrą buvo sunaikinta Aukštutinė pilis, per antrąjį lieps­ nose pražuvo Žemutinė karalių pilis ir didžioji miesto dalis9.

PDF 233

Šis teisingu­\nmas buvo Vilniui anksčiau negu kitiems miestams taikomas. \nTų pačių metų rugsėjo 23 dieną Žygimantas, protėvių pa­\npročiu, Vilniaus miestiečiams suteikė laisvę imtis prekybos \nir be muito mokesčio nuo kelių, tiltų ir visų perėjų gabenti \nprekes visoje Lietuvos žemėje: Lucke, Kaune, Minske, Bras­\ntoje, Naugarduke, Smolenske ir Podolėje. Vėliau, po ketu­\nrių dienų, Vilnius gavo jau užmirštų miesto Magdeburgo\n17\nApie tai didžiajam magistrui pra­\nneša komtūras iš Lealio, iš Rygos, \nlaiške, datuotame 1432 metų rugpjū­\nčio 19 d.