Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
322 teiginiai511 įrašų880 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 322 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą251–300 iš 322 teiginių
Dalis 1481 m. sąmokslininkų Vilniuje buvo nubausti netrukus po suėmimo.
PDF 11
Tuo metu valdovas rezidavo Vilniuje51. Dalis sąmokslininkų čia buvo nubausti netrukus po to, kai buvo suimti, o kunigaikščiai Mykolas Olelkaitis ir Jonas Alšėniškis buvo nukirsdinti tik rugpjūčio 30 d.52
XVII a. viduryje užrašytame pasakojime apie 1481 m. sąmokslą teigiama, kad kunigaikštis Jonas Alšėniškis palaidotas už kelių mylių nuo Vilniaus.
PDF 13
Šiai prielaidai prieštarauja jau minėtas XVII a. viduryje užrašytas pasakojimas apie 1481 m. sąmokslą. Anot šio šaltinio, kunigaikštis Jonas Alšėniškis buvo palaidotas kelios mylios už Vilniaus71.
Trys broliai Petkevičiai tarnavo Vilniaus vaivadai Aleknai Sudimantaičiui.
PDF 8
Trys broliai Petkevičiai tarnavo Vilniaus vaivadai Aleknai Sudimantaičiui 29.
1460 m. Albertas Jonaitis Manvydas siuntė savo bajorus nustatyti ribų tarp savo ir Vilniaus arkidiakono Motiejaus valdų.
PDF 8
Didikai skirdavo juos savo dvarų valdytojais (pavyzdžiui, 1490 m. minimas Mikalojaus Radvilaičio dvaro pareigūnas - Raigardo valdytojas 30), patikėdavo kitas administracines funkcijas (1460 m. Albertas Jonaitis Manvydas siuntė savo bajorus nustatyti ribų tarp jo ir Vilniaus arkidiakono Motiejaus valdų 31), iš jų sudarydavo būrius karinėms ekspedicijoms.
1492 m. Sofija Manvydaitė Radvilienė nurodė, kad bajorų nepaklusnumo atveju juos autoritetu sutramdyti turėtų jos vyras Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila.
PDF 9
Tokius tarnybinius bajorus didikai galėjo netgi perleisti vienas kitam kartu su dovanojamais dvarų kompleksais, kaip tai 1492 m. padarė Sofija Manvydaitė Radvilienė, nurodydama, kad bajorų nepaklusnumo atveju juos savo autoritetu sutramdyti turėtų jos vyras Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila 36.
1548 m. Žygimantas Augustas leido Mikalojui Radvilai Rudajam medžioti valdovo giriose, kad Mikalojus Radvila Rudasis galėtų nusiųsti sumedžiotos žvėrienos Barborai Radvilaitei į Vilnių.
PDF 10
Žinoma, kad 1548 m. valdovas Žygimantas Augustas leido didžiajam LDK medžiokliui Radvilai Rudajam medžioti valdovui priklausančiose giriose, kad jis galėtų nusiųsti sumedžiotos žvėrienos Barborai Radvilaitei į Vilnių45.
Pasak Teodoro Narbuto, Vilniuje visi namai buvo atviri praeiviams ir svečiams, o nakvynės namų buvo tiek, kiek miestiečių gyvenamųjų namų.
PDF 418
Miestuose ir pačiame Vilniuje visi namai buvo atviri praeiviams ir svečiams: o nakvynės namų buvo tiek, kiek ir miestiečių gyvenamųjų namų, neskaičiuojant valdininkų ir magnatų būstų. Tad kiekvienas, kuris su Dievu įeidavo į namus, turėjo teisę pasišildyti prie ugnies, nemokamai išgerti stiklą gėrimo — koks tik stovėdavo ant stalo. Tik tuo atveju, jeigu panorėdavo daugiau arba panorėdavo suvalgyti pietus, turėdavo sumokėti nedidelę pinigų sumą. Pačiame Vilniuje duonos buvo tokia gausybė, jog už keturis grašius (obolius) kiekvienas žmogus galėjo visą dieną būti sotus1.
Kunigaikščio giminės ainiai saugojo tauro, kurį Gedimi nas buvo užmušęs prie Vilniaus, ant Tauro kalno, ragus.
PDF 417
Kunigaikščio giminės ainiai saugojo tauro, kurį Gediminas buvo užmušęs prie Vilniaus, ant Tauro kalno, ragus.
Abatas Bernardas ir klebonas Ferdinandas iš Rygos į Vilnių išvyko per Šv. Simono ir Šv. Judo šventę.
PDF 430
Abatas Bernardas ir klebonas Ferdinandas iš Rygos į Vilnių išvyko per Sv. Simoną ir Sv. Judą
Katalikų šventyklų buvo Vilniuje ir Naugarduke.
PDF 482
Katalikų šventyklų buvo Vilniuje ir Naugarduke. Netgi yra pagrįsta išvada, kad pirmajame iš tų miestų nuo pat įkūrimo buvo vieši maldos namai Rytų apeigų krikščionims.
Pasak Teodoro Narbuto, aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus Vilniuje ant kalno palaidotas asmuo galėjo būti katechumenas ir ketinti prieš mirtį priimti krikštą, tačiau mirė pagoniško tikėjimo.
PDF 483
Gyvenimą baigė būdamas aštuoniasdešimt dvejų metų, dar kovodamas. Galbūt buvo katechumenas, kaip iš čia cituotų aktų galima būtų manyti, galbūt ketino priimti krikštą prieš mirtį, tačiau šioji užklupo jį pagonių tikėjimo, ir buvo senoviniu papročiu palaidotas jam parengtame kape Vilniuje, ant kalno, ilgai jo atminimą saugančio3.
Vilniuje 1530 m. kovo 2 d., 1610 m., 1655 m. rugpjūčio 9 d. ir 1748 m. birželio 11 d. kilę gaisrai sunaikino daugybę krašto istorijai priklausiusių paminklų ir po vaivadijas išbarstytų archyvų.
PDF 57
Gaisrai, kurie Vilniuje kilo ne vieną kartą, tai yra 1530 m etų kovo 2 dieną, 1610 metais, 1655 m etų rugpjūčio 9 dieną, pagaliau - 1748 m etų birželio 11 dieną, sunaikino daugybę krašto istorijai priklausiusių paminklų; tokio pat likimo sulaukė ir po vaivadijas išbarstyti archyvai.
Kęstutis atvedė Vilniaus riterius, o jo sūnus Andrius, palikęs vietininką savo vietoje, atvyko su pskoviečiais.
PDF 73
Kęstutis atvedė Vilniaus riterius, sūnus Andrius, palikęs vietoj savęs valdytoją, atvyko su pskoviečiais.
1366 m. kovo 6 d. Goštautas, kaip aprašo Teodoras Narbutas, pasiskundė į Vilnių iš Rusios atvykusiam didžiajam kunigaikščiui ir įtikino jį leisti persekioti bei bausti nusikaltėlius.
PDF 177-178
Tai vyko 1366 m etų kovo 6 dieną**. Sugrįžęs G oštautas buvo labai pasipiktinęs tokiu vilniečių poelgiu, skundėsi didžiajam kunigaikščiui, atvykusiam iš Rusios į Vilnių, ir tiek šį įtikino, Šioje vietoje pirštųsi dar viena pastaba: Lietuvoje nuo seno būta belaisvių lenkų ir mazoviečių, tarp jų ir kunigų. Šiems galėjo būti leidžiama atlikti religines apeigas savo žemiečiams belaisviams. Žinoma, kai kas galėtų ir paprieštarauti: tai kodėl po Mindaugo mirties buvo persekiojamas, o galop ir visai iš šalies išvytas palaimintasis Vitas, Liubčios vyskupas? Į šį priekaištą galima atsakyti visai paprastai: tasai vyskupas buvo persekiojamas ne tikrojoje Lietuvoje, o Lietuvos Rusioje, tai yra jį persekiojo rusinai, nes būtent jų krašte būta jo diecezijos (Kraszewski. Wilno. - T. III. - S. 304)*. 1 Vingriai - priemiestis tarp buvusių Trakų ir Rūdninkų vartų, iš ten geriausio vandens šaltiniai plūsta. Lenkiškai Węgry - pavadinimas gal kilo nuo to, kad ten Algirdas po Podolės karo buvo įkurdinęs vengrus belaisvius. 179 kad Algirdas leido jam persekioti ir bausti nusikaltėlius
Petras Goštautas 1366 m. iš Mazovijos į Vilnių atsikvietė 36 vienuolius, įkurdino juos Smėlynėje ir, kaip aprašo Teodoras Narbutas, tapo jų katalikų misijos fundatoriumi bei nariu.
PDF 210
Petras Goštautas 1366 metais iš Mazovijos atsikvietė pas kunigaikštį Ziemovitą buvusius trisdešimt šešis šios vienuolijos brolius, kuriems paruošė buveinę toje pačioje vietoje, kur ir dabar Vilniuje matome jų vienuolyną prie Mergelės Marijos, Smėlynėje, ten ir mūrinė bažnyčia buvo pastatyta. Tas Goštautas buvo ne tik katalikų misijos fundatorius, bet ir jos narys: vilkosi vienuolio abitą ir netrukus K rokuvoje buvo įšventintas. Grįžo į savo vienuolyną Vilniuje ir ten uoliai darbavosi atversdamas lietuvius
Teodoras Narbutas žemaičius apibūdina kaip drąsius ir pasakoja, kad Vilniuje buvo surengtas pasitarimas, po kurio rugpjūčio viduryje miestas su pilimis staigiai užimtas.
PDF 258
Kuo skubiausiai sušaukė drąsius žemaičius, surengė Vilniuje pasitarimą ir rugpjūčio viduryje, labai staigiai užpuolęs, užėmė miestą su pilimis. Jogailą su motina, broliu Kaributu ir visais dvariškiais pavedė saugoti
Kęstučio likimą Teodoras Narbutas apibūdina kaip pasibaisėtiną, o į Vilnių atvykusius išduotus kunigaikščius nurodo buvus išskirtus.
PDF 270
Išduoti kunigaikščiai, atvykę į Vilnių, buvo išskirti; Kęstutį ištiko pasibaisėtinas likimas.
Vilniaus apgultis prasidėjo rugsėjo 4 d.; Teodoras Narbutas pasakoja, kad priešo kariauna apsupo miestą, įsirengė stovyklas ir nutiesė tiltus per Nerį.
PDF 386
Vilniaus apgultis prasidėjo rugsėjo 4 dieną. Priešo kariauna, suskirstyta į atskirus dalinius, įvairiose miesto pusėse, kalvose, įsirengė stovyklas taip, kad jis buvo visiškai apsuptas; nutiesti tiltai per Nerį, kad atkirstų susisiekimą
Vilniaus miestą Teodoras Narbutas aprašo kaip tarp Neries ir Vilnios išsibarsčiusią gyvenvietę, kurioje stovėjo stačiatikių cerkvės, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Mikalojaus bažnyčios bei pranciškonų vienuolynas.
PDF 393
Vilniaus miestu - jokie kronikininkų padavimai nieko mums nebyloja, o kad tada buvo gausus gyventojų ir toli nusidriekęs, nekyla abejonių; turėjo tai būti susispietusios trobelės ar kaimiūkščiai ir palivarkėliai, tarsi atsitiktinai, kaip kad kai kurie mano, ir netgi vėlesnieji keliautojai yra patikinę, išmėtyti dauboje tarp Neries ir Vilnios, kur buvo iškilusios stačiatikių tikėjimo cerkvės, taip pat Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Smėlynėje ir prie jos pranciškonų vienuolynas, Šv. Mikalojaus bažnyčia su didžiulėmis kapinėmis bei kiti svarbesnieji statiniai.
Kariauna, žygiavusi Vilniaus link, gavo žinią, kad lietuviai keturių–penkių mylių atstumu nusiaubė miesto apylinkes, iškeldino žmones ir panaikino galimybes apsirūpinti maistu.
PDF 404
Kariauna jau žygiavo tiesiai Vilniun, kai pasiekė žinia, kad lietuviai patys miesto apylinkėse keturių-penkių mylių atstumu viską aplink sunaikino, žmones iškeldino ir visas galimybes apsirūpinti maistu likvidavo. Po paskutinio pasitarimo buvo pripažinta esant neįmanoma šiuo rudens laiku ir taip susiklosčius aplinkybėms imtis ko nors ryžtingo prieš Lietuvos sostinę.
Išsivadavęs iš kryžiuočių globos, Vytautas atvyko į Vilnių ir išvyko į sutartą susitikimą su karališkąja pora Astravoje.
PDF 416-417
Išsivadavęs iš kryžiuočių globos, Vytautas atvyko į Vilnių** ir tuoj pat iškeliavo į susitikimą su karališkąja pora sutartoje vietoje, tai yra Astravoje1 2. Ten*** buvo priimtos sąlygos, atgavo tėvonines val- 1 Mechovita, į kurį nusižiūrėjo Strijkovskis (p. 459). Glebavičius (p. 53- 54), nežinia iš kur paėmęs, patikėjo, kad kelioms dienoms po sutuoktuvių praėjus, Vytauto rūmuose Henrikas buvo nužudytas. Pasak vokiečių kronikų, jis mirė Plocke 1392 metais*. 2 Astravą - Lydos apskrityje, j vakarus nuo Lydos, netoli Myto, Ditvos upės kairiajame krante, kadaise didžiulė Lietuvos iždo valda, kur buvo galingi rūmai, kaip kad liudija lig šiol išlikę pamatai ir rūsiai; vaismedžių sodas turėjo užimti devynis margus siekiantį plotą; nesenais laikais priklausė Lydos kamarninkui Tadui Narbutui. Dabar, per eksdivizijas susmulkintas, tėra nedidelis palivarkas, priklausantis ponams Michalovskiams. 418 das1; po to visi nuvyko į Vilnių, kur rado Skirgailą ir kitus gimines kunigaikščius, susiėjusius ten su žmonomis, vaikais ir visomis šeimomis
Konradas sutiko su Teodoro Narbuto aprašyta sutartimi, pagal kurią kryžiuočių kariauna turėjo taikiai atsitraukti nuo Vilniaus per Trakus, o didysis kunigaikštis įsipareigojo jos nepulti ir nedaryti nuostolių.
PDF 441
Pagaliau Konradas sutiko su šia galutine sutartimi: kryžiuočių kariauna taikiai atsitraukia nuo Vilniaus, per Trakus, kur nelies kunigaikščio pilies; didysis kunigaikštis to atsitraukimo metu nedarys jiems nuostolių ir nepuldinės.
Ekspediciją į Vilnių rengiančiam asmeniui, kaip nurodo Teodoras Narbutas, reikėjo Brandenburgo markgrafui rašyti apie ketinimą paviešėti.
PDF 531
Tačiau jei norėtų į vidurines sritis, tokias kaip Vilnius, Viduklė, Raseiniai arba Ariogala, ruošti ekspediciją, tada terašo Brandenburgo markgrafui, kad nori paviešėti.
Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės.
PDF 112
Vilniaus „rusėnų pusėje“ jau Gedimino laikais stovėjo cerkvės: stačiatikės visų pirma buvo kai kurios didžiųjų Lietuvos kunigaikščių žmonos, tačiau stačiatikių būta ir valdovo dvare.
Vilniuje buvo įkurdintas 'Kijevo ir visos Rusios' metropolitas.
PDF 126
o, „Kijevo ir visos Rusios“ metropolitas buvo tvirtai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje“ suformuota metropolito jurisdikcija, išgyvavusi iki pat XVIII a. pabaigos. To ma
Vilniuje 1539 m. reformaciją pradėjo Abraomas Kulvietis.
PDF 154
1539 m. Vilniuje ją pradėjo liuteronas Abraomas Kulvietis.
1569 m. Vilniuje vyskupo kvietimu pasirodė jėzuitai, o jų kolegijai skirtos lėšos numatant ją pertvarkyti į universitetą.
PDF 172
1569 m. Vilniuje vyskupo kvietimu pasirodė jėzuitai, buvo paskirtos lėšos jų kolegijai ir steigiama ji buvo ateityje numatant pertvarkyti į universitetą.
Bumblauskas Vilniaus Gaoną Eliją ben Saliamoną Zalmaną (1720–1797) apibūdina kaip vieną iškiliausių pasaulio žydų istorijos asmenybių, ypač išgarsinusią Vilnių.
PDF 178
Retas kuris yra taip išgarsinęs Vilnių, kaip Vilniaus Gaonas (Elijas ben Saliamonas Zalmanas, 1720–1797) – viena iškiliausių asmenybių pasaulio žydų istorijoje.
Bumblauskas XVIII a. Vilnių apibūdina kaip žydų gyvenimo pastovumo ir kultūros klestėjimo simbolį, pavadintą „Lietuvos Jeruzale“.
PDF 178
Taip Vilnius XVIII a. tapo žydų gyvenimo pastovumo ir kultūros klestėjimo simboliu ir buvo pavadintas „Lietuvos Jeruzale“ (Jerušalaim de Lite).
Rugpjūtį Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių.
PDF 194
rželį Prūsijos kariuomenė užėmė Krokuvą, o rugpjūtį Rusijos kariuomenė – Vilnių. Lapkr
Vilniaus seime naujas Statutas buvo duotas.
PDF 68
Vilniaus seime naujas Statutas buvo duotas
Vilniaus burmistras Danielius Tolokonskis Paškevičius buvo deleguotas į Iždo komisiją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
PDF 137
dar 1791 m. rugsėjo 17 d. Seime iš miestų atstovų j Iždo komisiją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo deleguoti Vilniaus burmistras Danielius Tolokonskis Paškevičius
Vilnius buvo ta terpė, kur vyravusios statymo ir puošybos naujovės, rėmi masis tais pačiais architektūros traktatais, užsakovų skonis ir pageidavimai darė jtaką individualaus braižo niveliavimuisi: plito panašios kompozicinės ir planinės struktūros, beveik.
PDF 245
Vilnius buvo ta terpė, kur vyravusios statymo ir puošybos naujovės, rėmimasis tais pačiais architektūros traktatais, užsakovų skonis ir pageidavimai darė jtaką individualaus braižo niveliavimuisi: plito panašios kompozicinės ir planinės struktūros, beveik idenriški konstrukciniai ir dekoro elementai.
Vilniuje miesto atsinaujinimas buvo vangus politinių suiručių laikotarpiu.
PDF 266
Vilniuje, priešingai - miesto atsinaujinimas politinių suiručių laikotarpiu ir stokojant lėšų buvo vangus, plataus užmojo statybos nevyko.
Vilnius vaizduojamas kaip erdvė, kurioje nuolat viešėdavo daug bajorijos elito narių ir į kurią vykta susitikti su kitais asmenimis.
PDF 194
Vilnius buvo erdvė, kurioje nuolat viešėdavo daug bajorijos elito narių, tad kai kada laiškuose minima, kad tiesiog vykta susitikti su kai kuriais asmenimis, o ir susitikus atsitiktinai - aptarti reikalus.
Ratomskio Vilniaus žemės teisme atliktą apklausą, iš kurios aiškėjo, jog šis vogė įvairius daiktus (laikrodžius, pini gus, brangenybes, drabužius, indus) Vilniuje, Biržuose ir kitose.
PDF 215
Kaltintojas pasitelkė minėtojo J. Ratomskio Vilniaus žemės teisme atliktą apklausą, iš kurios aiškėjo, jog šis vogė įvairius daiktus (laikrodžius, pinigus, brangenybes, drabužius, indus) Vilniuje, Biržuose ir kitose
Vilnius yra Vilniaus pranciškonų konvento vieta.
PDF 234
ištuštėjusiame Vilniaus pranciškonų konvente per pačias i8iz m. Kalėdas, pažymima, kad birželį jų vienuolynas buvo paverstas iš Vestfalijos kilusių karių kareivinėmis.
Vilniuje A. K. Sapiega sumokėjo pirmą mėnesį samdiniams.
PDF 31
A. K. Sapiega rašo dar jiems esant Vilniuje sumokėjęs už pirmą mėnesį, nes šie nesijudino iš vietos negavę pinigų, dar už du mėnesius sumokėjo pats apsilankęs Merkinėje - iki liepos 5 d
1783 m. pradžioje V. I. Marevičius galėjo išvykti į Vilnių.
PDF 289
1783 m. pradžioje jis galėjo išvykti į Vilnių, tik paremtas geradarių21.
Iš Vilniaus žmonės atvykdavo į Kauną priimti Sutvirtinimo sakramento.
PDF 58
Į Kauną priimti Sutvirtinimo sakramento atkeliaudavo žmonės ne tik iš tolimiausių Žemaičių vyskupijos parapijų, bet ir iš Vilniaus, Minsko ir Polocko5.
Vysk. M. Valančius rašė Vilniaus mokslo apskrities globėjui.
PDF 77
Šiuo reikalu vyskupas rašė Vilniaus mokslo apskrities globėjui (1850.IV.3 rašte Nr. 675) 5, Dorpato mokslo apskrities globėjui (1850 m. rašte Nr. 676) 6, vidaus reikalų ministrui (1850.IV.8 rašte) 7, iš kurio tesusilaukė įžeidžiančio atsakymo 8.
J. Šimkevičiaus knygos pasirodymo vieta buvo Vilnius.
PDF 104
Nors nuo J. Šimkevičiaus knygos pasirodymo Vilniuje prabėgo kone šimtmetis, tačiau informacijos stoka buvo jaučiama. Net amžiaus pabaigoje pradėjus Rusijoje inirtingiau propaguoti blaivybę ir aiškinti alkoholio žalą, liaudies neraštingumas labai sumažino tos agitacijos poveikį.
1859 m. savaitraščio "Pakeleivingas" projektas buvo nusiųstas Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui.
PDF 76
1859 m. kruopščiai parengtas savaitraščio "Pakeleivingas" projektas buvo nusiųstas Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovui, o vasario 21 d. tie patys popieriai adresuoti ir vidaus reikalų ministrui Lanskojui.
1850 m. IV. 25 Valančius pasiuntė ganytojišką laišką Vilniaus cenzūros komitetui aprobuoti.
PDF 12
Gavęs Peterburge vyskupo šventimus ir 1850. IV. 9 oficialiai įžengęs į Žemaičių vyskupijos katedrą Varniuose, ganytojišką laišką galutinai baigė ir IV. 25 drauge su Pijaus IX bule pasiuntė Vilniaus cenzūros komitetui aprobuoti
Vilnius minimas kaip vieta, kur Šviesiausias Ciesorius teikės dėkavoti už blaivystės įvedimą.
PDF 126
Man pačiam Šviesiausias Ciesorius Vilniuje teikės dėkavoti už įvedimą tarpo jūsų šv. blaivystės ir visa širdžia džiaugės iš jūsųpaprovos.
Už pri siųstus 8.000 kronų iš Centralio komiteto nu pirkta reikalingų drabužių vaikams ir suaugu siems ir pasiijsta Vilniun p. Smetonos vardu.
PDF 21
Už prisiųstus 8.000 kronų iš Centralio komiteto nupirkta reikalingų drabužių vaikams ir suaugusiems ir pasiijsta Vilniun p. Smetonos vardu.
Į Vilnių buvo pasiųsta 8000 kronų Smetonos vardu.
PDF 21
8000 kronų Smetonos vardu į Vilnių; tuos pinigus atsiuntė Augštuoliui Centralinis komitetas iš Petrogrado.
Delegatai galėjo atsilankyti Vilniuje.
PDF 51
Lietuvių delegatai galės atsilankyti Vilniuje, Vilkaviškyje ir Naumiestyje. Vokiečii} valdžia duos dovanai naudojimąsi geležinkeliu pristatymui Lietuvai pagelbos.
Vilniaus obergubernatorius buvo Pohl.
PDF 65
Vilniaus obergubematorius yra Pohl.
Švitrigaila priėmė Jogailą Vilniaus mieste.
PDF 113
Dvejus metus 2 didysis kunigaikštis Švitrigaila valdė visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. O paskui karalius Jogaila atvažiuoja pas jį iš Lenkijos į Didžiąją Kunigaikštystę medžioti3, ir kunigaikštis Švitrigaila kurį laiką priima jį Vilniaus mieste su didžia pagarba