Vilnius

PDF 242

Daug jų vyko pačiame Vilniuje35, o vienas, 1464 metų, įsimintinas įstaty­ mų, veikusių iki Lietuvos Statuto, paskelbimu visai valsty­ bei36. Čia, Vilniuje (1443 metais), totorių pasiuntinių prašymu, caras Chadži Girėjus buvo iškilmingai paskelb­ tas Perekopo chanu. Čia 1448 metais su Prūsijos ordinu su­ daryta37 garsi sutartis, o po dvidešimties metų (1468 me­ tais) pats didžiojo magistro pavaduotojas Henrikas Plauenas toje Lietuvos sostinėje, kurios sienas jo pirmtakai kadaise įžūliai griovė, žemai lenkėsi prieš galingojo Kazimiero sos­ tą38.

PDF 77

Šio antspaudo niekintojus šiuo savo laišku pasmerkiame kaip bjaurius tikėjimo ardytojus, eretikus, melagius ir jokios garbės neturinčius žmones. Per viešpaties Mazovijos kunigaikščio Boleslavo kunigaikš­ tystę galės kiekvienas saugiai atvykti į mano valdomą žemę. Duota Vilniuje 1323 viešpaties metais, pačioje Kristaus kūno dienoje.

PDF 77

Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir čia pasilikti, duodame [žemę] bei suteikiame [privilegiją] de­ šimt metų [ją] dirbti laisvai ir be mokesčių, o pusę to laiko tebūna jie atleisti nuo bet kokios karališkos prievolės; mi­ nėtam terminui praėjus, priklausomai nuo žemės derlin­ gumo, jie duos dešimtinę, kaip ir kitose karalystėse bei tau­ tose paprastai jie duodavo, tačiau su tokiu [skirtumu], kad mūsuose grūdas bus gausesnis, negu paprastai yra kitose karalystėse. Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei paskui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, [pranešame], jog esame pastatę dvi pranciš­ konų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiek­ vienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą.

PDF 11

Pavyzdžiui, 1838 m. aiškinosi rusų valdžiai Varšuvoje: „Leidžiant Vilniaus miesto istoriją, prie kurios dirbau nuo 1818 m., mano tikslas bu­ vo Lietuva ir jos senoji sostinė, o ne Lenkija. Šiame veikale pa­ rodžiau, kad Lietuva turėjo savo kalbą ir savitą pagonišką reli­ giją, besiskiriančią nuo Lenkijos, kad jos politinė padėtis buvo visiškai skirtinga negu Lenkijos; pagaliau vienas pirmųjų įro­ džiau, kad iki susijungimo su Lenkija Lietuva iš esmės buvo rusų -lietuvių valstybė <....>. Tad kokiu būdu galima suderinti man primetamą tariamą patriotizmą su tokia mano veikalo dvasia?"9.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Bet Žygiman­\ntas Augustas, matydamas Vilnių turint nemaža naudos iš \nnaujojo amato ir baimindamasis, kad toks naudingas fabri­\nkas nesužlugtų, po kelerių metų patvirtino dovanotą privi- \nlegiją.\nŠio karaliaus laikais Vilnius buvo aprūpintas geriausiais \namatininkais iš Krokuvos, kurie, apsigyvenę mieste, daug \nprisidėjo prie karaliaus uoliai steigiamų cechų organizavi­\nmo.

PDF 248

Miestiečiai prie jų dieną ir naktį turėjo eiti sargybą, jiems buvo suteikta laisvė imti po vieną pinigą kas dveji metai, arba po vieną akmenį nuo kiekvieno vežimo, gabenančio javus ar kokius kitus pro­ duktus. Tačiau šis karaliaus nurodymas gal taip greitai ne­ būtų buvęs įgyvendintas, jeigu 1506 metais totoriai, nusiau­ bę Slucko ir Minsko apylinkes, nebūtų pradėję taikytis į Vilnių. Jų pabūgę miestiečiai, raginami ir remiami Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, visą miestą apjuosė mūro py­ limu, išmetę medinius statinius.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Aleksandro Jogailaičio nerūpestingumas ir išlaidumas vė­\nliau, valdant Žygimantui, sukėlė diskusiją apie Vilniaus sau­\ngumui ir patogumui svarbų objektą, kurio vardas - Vingrių \nšaltiniai. Jų vandenys kadaise priklausė miestui, bet, laikui \nbėgant, tapo Švč. Trejybės klebonijos nuosavybe.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Tik tada Švitrigaila \nenergingai ėmėsi taikos reikalų; į Vilnių iš Didžiojo Naugardo \npasiųsti bojarinai - Ivanas Jermoliničius ir Chariničius - pir­\nmomis vasario dienomis sudarė su juo sutartį, kuria buvo ga­\nrantuojama abipusis saugumas ir prekybos laisvė6. Anų laikų \nVilniaus prekybiniai ryšiai, Vytauto laikais išplitę, jau buvo \npasiekę Gdanską ir Sileziją, neskaitant Karaliaučiaus, Rygos \nir rusų miestų, su kuriais buvo prekiaujama nuo seno. Dar \nniekada Kryžiuočių ordinas neturėjo tokios įtakos Lietuvos \nreikalams, kaip tuomet.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Šven­\ntasis ekumeninis Tridento Sinodas nusprendė, kad norint \nišlaikyti Dievo garbinimą, išsaugoti ir skleisti katalikiškąjį \ntikėjimą, nieko vertingesnio negalima padaryti, kaip kiek­\nvienoje krikščioniškojo pasaulio diecezijoje įkurti amžinai \ngyvuojančią seminariją, iš kur jaunuoliai, nuo jaunystės įgi­\nję dievobaimingumo, išmokyti geriausių menų, išeitų vyk­\ndyti bažnytinių pareigų. Taigi, kai mes, Jurgis Radvila, \nDievo malone Vilniaus vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus ku­\nnigaikštis, pamatėme, kokią naudą teikia tiek Romos, kitų \nmiestų mokytojos, mieste, tiek ir kitose vietose įsteigtos ir \nfunduotos klierikų seminarijos, šioje mūsų Vilniaus diece­\nzijoje, kurioje pastebėjome, jog yra didelis kunigų ir kitų pa­\ntarnautojų trūkumas Viešpaties vynuogyne, nusprendėme \nįsteigti ir funduoti kolegiją, kurioje būtų išlaikomas ir die­\nvobaimingai auklėjamas nustatytas lietuvių ir rusų jaunuo­\nlių skaičius.

PDF 6

Sūnaus brendimo ir mokslo metai praėjo Vil­ niuje. Baigęs gimnaziją, 1812 m. rugsėjo 22 d. jis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematinių mokslų fakultetą. Tuo me­ tu Vilnius, kaip ir visa Lietuva, buvo patekusi prancūzų val­ džion, ir krašto bajorai, užgniaužę kvapą, laukdavo žinių apie Napoleono karo kampaniją Rusijos imperijos gilumoje.

PDF 4

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 3

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 7

K J Vaipo meno lobynas, Vilnius gali lenktyniauti su gražiausiais Euro* pos miestais. Kita vertus, jame pilniau ir ryškiau, negu bet kuriame kitame Lietuvos mieste, atsispindėjo mūsų istorinė praeitis. Vilnius—tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą amžių kelią — tai mūsų autobio- grafija, išdėstyta meno paminklų kalba.

PDF 10

Ir štai prie ypatingos laimės, kuri mums teko atgaunant Vilnių, prisideda toji aplinkybė, kad mūsų sostinė kaip tiktai yra išaugusi bei susiformavusi kūrybingomis didžiųjų pasaulinių stilių gadynėmis. Vilnius yra tarytum atvira knyga, gyvais vaizdais atskleidžianti Europos stilių istoriją — nuo gotikos iki empiro. Vilnius — tikras lobis visiems, kas yra pasinešęs studi­ juoti meno istoriją ne iš vadovėlių, o iš pačių meno šedevrų; jis gali tapti neišsemiamu estetinio jaunosios kartos auklėjimo šaltiniu.

PDF 23

Už tų tyragetų juo tolesniai dar į šiaurę gyveno masagetai, beje, me- žės getai, arba medės gyventojai, kurie giriose Juo­ dojoj ir Žaliojoj gyveno. Versmėse Pinsko gyveno vadinami budinai, kurie kalbėjo mišria grekonų ir skitų kalba, už tų budinu juo dar į šiaurę, beje, apy­ gardose Vilniaus, neiriai; regis, upė Neris ir kalnai to krašto Paneriai nuo tų gyventojų yra praminti. Tie getai kariavo su Darijum, viešpačiu persų, pas- kiaus su Pilypu, viešpačiu maudonų, bet tų karių trumpumas mano rašto neleidžia čia išguldyti.

PDF 124

Padėlis prekės buvo Vilkmergėj, Kaune, Rai- grade, nuo kur vieną leido į Toninę, kitą į Rusnę Nemunu pagal, kuriuose miestuose ne vien praša- leičiai keliaudami gaspadijos, bet patys žemaičiai ir lietuviai klėtkose, arba kromuose, savo prekes turėjo. Pačiame Vilniuj metuose 1306 turėjo jau gudai dvejas savo klėtkas, o trečiąsias žydai me­ tuose 1326, iš Lenkų į vergus parvaryti, įkūrė. Kas 1 D ą g i e 1 i s, Codex dipl.

PDF 543

Jei kas tą žymę neklausęs su­ laužys ir per piktybę priešingaus, tokį mes skelbiam ir gėdinam šioje gromatoj kaipo sukčių teisybės, prietelių velnio ir neprietelių tikybos, kaipo atska- lūnį, melagį ir begėdį. Ta gromata parašyta yra 26 dienoj gegužės mėnesio 1323 metuose Vilniuj. Čia dar persergim, idant tie, kurie perskaitys tą groma­ tą tolesniai teiktųsi siųsti".

PDF 553

Taip elgės Ge- 'diminas netikėlis, arba pagonis, su krikščionimis, kad tuo tarpu kryžėjai ir kiti vokyčiai meldžionys perkrikštus ne vien patys kruvinai vergė ir žudė, bet dar vienus pardavojo gudams, kitus leido per jūrą į Teutoniją taip pat kruvinai vergauti, vienok negeidė jos patys save vadinti mokytojais žodžio Dievo ir malonės artimo. Atėjus svodbai, kas gal tą iškilmę aprašyti, su kuria Aldona, didžioji kunigaikštaitė Lietuvos, ap­ klėsta diduomene vyrų ir žmonų lenkių ir lietuvių, keliavo iš Vilniaus į Krokuvą pas savo jaunikį. Vi­ sų pirma kaipo vėdliai jojo lenkai, jomylistos, pilių vyrai, urėdai, arba vojevodos, nuo aukso ir sidabro žibantys.

PDF 578

Bet Gediminas ne vien baisiomis karėmis nepriete­ lius savo giminės draudė, nes ir pačia ūke rūpinos ir apie jos reikalus ir laimą trūsinėjo. Trakų vieto­ vę, savo gimtuvę, praplatino, perkėlė buveinę iš Kernavės į Vilnių ir, turtingai jį papuošęs, mūrais ir pylomis aprietė1. Pasakoja, jog Gediminas, kitu kartu medžioda­ mas Paneriuose, ant visų aukštojo kalno, Tauro kal­ nu vadinamo, o šiandien Pilies kalnu, patsai vyly- čia taurį būk nuvėręs.

PDF 75

Žygimantas Kęstutaitis atleido Vilniaus miestiečius nuo muitų, tarp vietų, kuriose iš vilniečių neturi būti imamas muitas, buvo įvardytas ir Kaunas. 1443 m. Kazimieras Jogailaitis išdavė Vilniaus miestiečiams raštą, kuriame nurodė savo vietiniams pareigūnams - vietininkams ir tijūnams - bei bajorams netrukdyti vilniečių prekybos laivams laisvai plaukti Nerimi iki Kauno ir atgal.

PDF 100

Štai per 1520-1521 m. Lenkijos ir Vokiečių ordino karą keliai per Vokiečių ordino valstybę buvo uždaryti. Pačiame karo įkarštyje 1520 m. gegužės 7 d. Žygimantas Senasis rašė Lietuvos kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, kad dėl kelio į Kauną uždarymo visa druska ir kitos prekės, paprastai vežamos per Kauną, pasuko Bugu ir Narevu, o Kauno muiti- nės sandėliai tušti.

PDF 118

Kita Šv. Gertrūdos buvo pastatyta miesto valdose į rytus nuo paties miesto, prie kelio į Vilnių. Aplink ją buvo kapinės.

PDF 131

Miesto panoramoje išsiskyrė tik mūrinių bažnyčių tūriai. Keliai, jungiantys Kauną su kitais miestais, neturėjo didelės reikšmės jo pradinei urbanistinei raidai, nes planuojant miesto gatvių tinklą gal tik vienintelis kelias iš pilies į Vilnių pateko į miesto teritoriją ir galėjo turėti tik nedidelę įtaką planuojant miesto dalį į šiaurę nuo Turgaus aikštės. Kitas kelias į Vilnių driekėsi pietiniu miesto pakraščiu ir greičiausiai buvo susijęs su muitine, veikiančia netoli prie Nemuno esan- čio pranciškonų vienuolyno.

PDF 147

Kauno miestiečiai retai, o gal ir niekada tiesiogiai nebendravo su valdovais. Tie- sa, Kauno miestiečių pasiuntiniai miesto reikalais dažnai lankydavosi valdovo dvare, ir ne tik Vilniuje, kur buvo parengta daugiausia valdovų privilegijų Kauno miestui ir kitokių raštų Kauno reikalais. Lietuvoje jie dar buvo rengiami Alytuje, Gardine, Knišine, Smolenske, Tikocine, ten, kur tuo metu buvo valdovas.

PDF 161

Vienas iš tokių nesutarimų buvo į seimelius, taip pat į pavieto teismų sesijas su- važiuojančių bajorų, ypač teismo pareigūnų, apgyvendinimo reikalai. Valstybėje jau buvo tapę norma, kad į Vilnių, į valstybės seimus, po 1569 m. Liublino unijos į kon- vokacinius suvažiavimus, o ypač į Vyriausiojo Lietuvos tribunolo sesijas suvažiuo- jantys bajorai apsistodavo miestiečių namuose, niekaip už tą pastovį neatlygindami.

PDF 217

1560 m. Žygimantas Augustas, reaguodamas į vilniečių skundą, esą jiems trukdo- ma Kaune prekiauti, iš jų imamas vadinamasis atvykimo mokestis (Jl8Ka, mokestis, kurį turėjo sumokėti į miestą su prekėmis atvykęs pirklys) kaip iš maskvėnų, nurodė kauniečiams laikytis 1536 m. Žygimanto Senojo sprendimo. Ginčai dėl vilniečių pre- kybos Kaune teisių buvo atsinaujinę XVII a. trečiojo dešimtmečio pradžioje.

PDF 264

1580 m. Steponas Batoras leido Kauno cecho siuvėjams naudotis vilniečių nuostatais, 1609 m. Zigmantas Vaza tą leidimą patvirtino.

PDF 356

Kauno miestiečių sūnūs buvo jau minėti broliai Albertas, Kazimieras ir Petras Kojaiavičiai, žinomi jėzuitų veikėjai, Albertas - didžiausias XVII a. Lietuvos istori- kas. Jų tėvai, pirklys Jonas Kojaiavičius ir Kauno miesto vaito Alberto Beinarto duktė Brigita, mirė 1627-1628 m. greičiausiai Kaune siautusio maro metu ir broliai visai jauni pateko į Vilniaus jėzuitų globą.

PDF 17

Broliai [Severinas ir Mykolas] pamokose pas Eljaševičių. Kieme stovi per dvidešimt vežimų, kraunami grūdai, parduo­ ti į Vilnių. Už sodo jauni skalikai vaiko kažkokį kiemsargį.

PDF 299

Šitaip nuteikus jau linkstančius į kitatikystę Vilniaus gyventojų protus, apie 1555 metus sos­ tinėje apsireiškė kitas kunigas, pažiūrėti, taip pat uolus ka­ talikas, o slapčiomis vėlgi persiėmęs kitos, viklifininkų sek­ tos, maksimomis. Jis, taip pat iš vokiškų kraštų atvykęs, gavo to paties vyskupo Povilo leidimą Šv. Onos bažnyčioje viešai mokyti vokiečių kilmės pirklius ir amatininkus.

PDF 168-169

Dabar tik kai kuriuos miestus palyginsime su Vil­ niumi. — • - 152 ## Puslapis 169 Il KNYGA Iš Lenkijos miestų nusižiūrėtos laisvės, antra vertus, Magde­ burgo teisių savaiminė išdava lėmė tai, kad miestiečių luo­ mas užėmė aukštesnę visuomeninę padėtį negu nelaisvi kai­ mo žmonės; pagaliau Vilniaus, pralobusio per atsivėrusią galimybę prekiauti su Juodosios jūros uostais, klestėjimas Vy­ tautą įtikino leisti miestiečių luomui dalyvauti tautos pasitari­ muose79. Šit kodėl ilgas šio kunigaikščio viešpatavimas, ne­ paisant ir negandų, kokių patyrė, nepaisant ne kartą pasitaikiusio karinės valdžios kišimosi į municipalinius rei­ kalus, vis dėlto yra svarbi epocha Vilniaus istorijoje.

PDF 184-185

Lietuvos istorijos tyrinėtojams Vilniaus gaisras apie tą laiką nėra ži­ nomas). Copia Minen wilgen Horsam mit gantzer Stedicheit tonoren Er- same lene Her Mester Wetet dat ik enen Dener gesant kadde tor Vylle vnd ke seckt tidunge dat de stat tor Vylle altomale vorkrant sy vnd de dom de is ok vorkrant vnd des Königes Kemenade (Scklosz-Gewölke, Sckatz-Kammer) de is vork- rannt mit alle dėmė sckatte vnd Kleynoede dat darynne was ok so sint dėmė Könige Vitoweten vorkrant Xj Hyngeste Sun­ der ander Perde vnd ander Quek (Viek) in eyme stalle vnd vte dėmė stalle dar was dat vner ute gekomen vnd des Königes Hofdar selnest tor Vylle de is ok altomale vorkrant vnd vėlė ---- • ---- 168 ## Puslapis 185 Il KNYGA Kopija Pirmiausia, Jūsų Malonybe Pone Magistrė, būdamas nuo­ lankus ir ištikimai tarnystę Jums eidamas, pranešu, kad bu­ vau pasiuntęs tarną į Vilnių, o pastarasis man atnešė žinią, jog Vilniaus miestas visiškai sudegė; katedra ir karaliaus iždas su visais jame buvusiais turtais bei brangenybėmis ir­ gi sudegė. Be to, dar (dėmė Könige) sudegė Vytauto vienuoli­ ka eržilų, be kitų žirgų ir gyvulių arklidėse, kur būtent užsi­ plieskė ugnis.

PDF 251

Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų ma­ tyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuo­ latiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sos­ tinę. Kai kurie karaliaus potvarkiai dėl prekybos ir daugybės 48 Karalienė Elena mirė Vilniuje 1513 gavusi iš vyro, 1510 metais jai skyrė metais, palaidota graikų apeigų kop- dalį Švč.

PDF 133

Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven­ tojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Ne­ paisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 me­ tams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, ku­ rios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jad­ vygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina mies­ tu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv. Stanislovo garbei, iškilmingai pripažinta katedra.

PDF 123

Dar niūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu krašto­ vaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvyku- siems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kal­ nų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydin­ ta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno gar­ siausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja.

PDF 309

Jėzuitų apsigyvenimas Vil­ niuje jau Stepono Batoro laikais pakirto protestantų įtaką Lietuvoje. Nepaisant Volano, Tšecieskio ir kitų karštų refor­ matų talentų, nepaisant garbingiausių Lietuvos giminių prie­ lankumo Kalvino mokslui, vis dėlto disidentai negalėjo su­ telkti tokių stiprių pajėgų kovai su jėzuitais, kurie buvo tvirtai susieti savo brolijos regulų, žinojo daugiau būdų, kaip veikti sumaniau ir įtaigiau, daugiau iš įvairių kraštų tam tikslui surinktų žmonių. Vilnius tapo žodžio ir rašto rung­ tynių lauku.

PDF 247

) anoji sutartis su caru \nbuvo nutraukta. Tačiau Aleksandro ir Elenos santuoka išplė­\ntė prekybinius Vilniaus santykius su Rusios miestais ir ska­\ntino steigti naujas užeigas pirkliams, atvykstantiems į Lie­\ntuvos sostinę iš Maskvos, Naugardo, Pskovo ir Tverės. \nKaralius leido miestui pastatyti Svečių namus, kuriuose rusų \npirkliai privalėdavo apsistoti, sumokėti prekių muitą ir apie \nsavo atvykimą iškart pranešti pilininkui4 3 44.

PDF 26

Lietuvoje, priešingai, dar nebuvo jokių miestų, o ir pats feodalizmas dėl išskaidytų ku­ nigaikštysčių dar nebuvo tvirtai suręstas: kaip anksčiau minėjo­ me, kur ne kur stūksojo vienišos pilys su skurdžiomis gyvenvie­ tėmis prie jų. Miestai kūrėsi tuomet, kai aukštesnieji Lietuvos kunigaikščiai jau buvo galingi, daug prisigrobę ir užsigarantavę tvirtą viršenybę. Vienas jų - Gediminas - pats įkūrė Vilnių ir ten sutelkė pagrindinę lietuvių feodalų valdžią.

PDF 39

Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ga­\nnėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išli­\nkusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be\nRygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Psko­\nvas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios,\nGedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę\n23\nMažesnieji broliai (pranciškonų\natšaka).

PDF 142-143

Vygan­ das tačiau byloja: Steterunt V septi­ manis in continuo agone nocte dieque et pugna et ex utraque parte multi sunt occisi [stovėjo 5 savaites nuolatinėse kautynėse dieną naktį ir kovoje iš abiejų pusių daug buvo užmuštų]. - • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kry­ žiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuos­ toliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie Vilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstu­ čio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino gra­ fas Algardas34.

PDF 64

Jeigu mes net tarsime, kad ta pilis Vilniuje \ngerokai anksčiau pastatyta, tai Dusburgas, Gedimino \namžininkas būdamas, 1324 metais nevadintų jos Castrum Ge­\ndemini, juk pats Gediminas, arba rygiečiai, dar prieš metus \nviešuose laiškuose ir dokumentuose aiškiai ją vadina Vil­\nniaus ir sutartis tuo vardu vadinamame mieste pasirašo. Tai­\ngi atrodo, kad ta Hartknocho prielaida, esą Vilnius turėjęs \nbūti ta vadinama Castrum Gedemini, yra visiškai atmestina. \nMes net veikiau Veliuonoje negu Vilniuje tą Gedimino pilį \nmanytume buvus.

PDF 245

), Aleksan­\ndras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo \nmetu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas pri­\nvačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Mal­\nmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsa­\nkymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva \nlaivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vil­\nniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla \nvisur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41. Toks didžio­\njo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės \ngyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Va- \nsiljevičiaus užmačių.

PDF 152

Visa tai vyko žiemos pabaigo­ je, tik staigus atodrėkis privertė vokiečių kariuomenę skubi­ nai grįžti į savo kraštą, taigi jie nepriėjo iki sostinės ir pen­ kiolika dienų teplėšė Lietuvą. Didysis magistras, vis dar laikydamasis ankstesnių ketinimų atimti Vilnių iš Vytauto, tais pačiais metais, vasarą, per Šv. Jokūbą, vėl išsiruošė ana­ pus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi staty­ dinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52.

PDF 34-35

, valią, tam slėny pir­\nmasis miškus išnaikinęs ir savo tė­\nvo bei savo paties įpėdinių kapavie­\ntėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo,\nŠventaragio, kas reikštų Šventą al-\n18\n\n## Puslapis 35\n\nI KNYGA\nUrna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų\nnebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė\nvietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lie­\ntuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte te­\nokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.\nTačiau Vilniaus istorija prasideda tik 1321 metais, kai\nGediminas, Vytenio įpėdinis, Lietuvos ir Rusios valdovas,\ntorių.

PDF 153-154

— • — 137 ## Puslapis 154 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS tarp miesto gyventojų, mat nemažą dalį miestiečių sudarė rusinai ir rusų vienuoliai, žmonių vadinami „čiornais", tie, kurie nuo Gedimino laikų, kaip matėme, turėjo savo vie­ nuolyną. Tad pasiuntęs vieną iš saviškių, kuris apsukriai sugebėjo prasigauti į pilis, įkalbėjo tuos „čiornus", kad pa­ degtų du medinius bokštus tuo metu, kai jis pradės ataką; manė taip lengviau užimsiąs tvirtovę. Tačiau veltui Švit­ rigaila ėmėsi tos suktybės; mat vienas vienuolis, kuriam buvo patikėta paslaptis, ją išdavė pilies įgulos vadui, tad ir šį kartą visos pastangos užimti Vilnių nuėjo perniek, o Švitrigaila su didžiuoju magistru turėjo nutraukti apgul­ tį54.

PDF 39

Pagaliau nemažai įvairių tenykš­ čių, manydami apsisaugosią nuo kryžiuočių, ieškojo prie­ globsčio prie Vilniaus pilies. Taip kūrėsi Vilnius, kuris tuo­ met, regis, buvo panašesnis į keletą didelių kaimų, sujungtų į vieną, negu į tokį padorų, bokštų ir mūro sienų saugomą miestą, kokie XIV amžiuje kilo jau visoje Vokietijoje, ar ko­ kiais Kazimieras Didysis puošė ir tvirtino Lenkiją. Gedimi­ no viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukšti- ninko - Vokietijai.

PDF 307-308

Lietuvai paskirtas Tribunolas ir 1581 metais Vilniuje iš­ kilmingai įvesdintas išlaisvino karalius nuo varginančio 57 Visas Vilniaus universiteto fundaci­ jos privilegijas kartu su atitinkama popiežiaus bule galima perskaityti veikale „Stepono Batoro valdymas", iš Albertrandžio rankraščių, rūpestin­ gai profesoriaus Onacevičiaus išleistų Varšuvoje, 1823 m. Il t. Dar žr. III priedą prie II knygos. 58 Valerianae Bursae Erectio et Provisio [Valerijono bursos statyba ir aprū­ pinimas], Vilniaus kapitulos archy­ ve. Šis bursos fundacijos dokumen­ tas datuotas: Vilnae in curia nostra Episcopali et domo solitae residendae nostrae, feria secunda post Dominicam conductus Paschae anno a nativ. Christi 1579 [Vilniuje, mūsų vyskupo dva­ re ir įprastuose mūsų rezidencijos namuose, pirmadienį po Velykų sekmadienio, Viešpaties gimimo metais 1579]. Iš liudininkų paminė­ ti: Petrus Skarga Condonator, Augus­ tinus Rotundus Mieleski, juris Utrius- que Doctor, Secretarius Regius, Capitaneus in Stokliszki, Civitatis Re­ giae Vilnensis Advocatus [Petras Skar­ ga, pamokslininkas, Augustinas Ro­ tundas Mieleskis, abiejų teisių daktaras, karališkasis sekretorius, Stakliškių seniūnas, karališkasis Vil­ niaus miesto vaitas). Parašas: Vale­ rianus Episcopus Viln. manu propria [Vilniaus vyskupas Valerijonas sa­ vo ranka]. Žr. tarp dekretų pabai­ goje. 59 Vilniaus kapitulos archyvas. Funda­ tio Seminarii Episcopalis ex bonis men­ sae Epiis Wozgieliski dictis. Datum et actum Vilnae die 11 Januarii anno 1582 — • — 291 ## Puslapis 308 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS darbo asmeniškai spręsti įvairaus pobūdžio ginčus, o mies­ tui suteikė nemažai orumo ir naudos.

PDF 275

Šio išmintingo karaliaus nuopel­ nas - vietinio Lietuvos ūkio pradmenys bei tvarka jos sosti­ nėje. Netvarka ir apsileidimas, įsitvirtinę miesto administra­ cijoje dėl silpnos karaliaus Aleksandro valdžios, ir iš to nuolat kylantys kivirčai tarp miesto valdžios ir Vilniaus gyventojų privertė Žygimantą Senąjį įvesti naują ir griežtą tvarką. 1536 metų rugsėjo 9 dieną, lankydamasis Vilniuje, jis įsakė, pri­ tariant karalienei Bonai, paskelbti naujus miesto įstatymus.

PDF 65

Gedimi­\nnas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne \nregėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu­\nvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Liz­\ndeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, \nišaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi \napkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lie­\ntuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didy­\nbę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks \nšio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui au­\nkas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro \npilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadi­\nno Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 231-232

— • — \n215\n\n## Puslapis 232\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS\npriekyje skubiai ir slapčiomis nužygiavęs į Ašmeną, apie \nrugpjūčio 28-ą įžūliai įsiveržė į Švitrigailos dvarą15, bet ten \njo jau nerado, nes šis, ką tik įspėtas Trakų vaivados Manvy- \ndo, lydimas kelių totorių vadų, išsigelbėjo pabėgdamas. Žy­\ngimantas tučtuojau užėmė Vilnių ir Trakus16, taigi Vilnius \ndėl šių staigių permainų ir abipusių karinių gaudynių, atro­\ndo, bus vėl patyręs nesėkmių. Mat nemaža miesto dalis su-\n15\nNors Kotzebue loco cit.