Vilnius

PDF 251

Tačiau netrukus į Vilnių at­ vyko Žygimantas, Glogovo kunigaikštis iš Silezijos, mirusio karaliaus brolis, visi nurimo, ir šalis buvo apsaugota nuo jai grėsusio pilietinio karo. Trumpas Aleksandro valdymas, gana nesėkmingas Lie­ tuvai, nuo kurios visiems laikams buvo atplėšta tiek žemių, jos sostinei tam tikru atžvilgiu buvo naudingas. Beveik visą amžių Lietuvos valdovai, retai kada tegyvendavo Žemuti­ nėje Vilniaus pilyje, nes, kelissyk įbauginti kryžiuočių ant­ puolių, pirmenybę teikė nuošaliai, bet patogiai ir saugiai, ežerų apsuptai Trakų piliai.

PDF 153

Matydamas šitai, lietuvių vadas din­ go kryžiuočiams iš akių, o magistras su visa kariauna patraukė į Vilnių. Negalėjo didysis kunigaikštis atvirame mūšio lauke drąsiai stoti prieš daug pajėgesnį priešą, tad sumaniai įtvirtinęs įgulas abiejose pilyse ir mieste, pats už­ ėmė Vilniaus miškingas apylinkes, kad užkirstų visus ke­ lius užpuolikams gabentis maistą ir užkamuotų priešą nuo­ lat gresiančiais pavojais. Ir vos tik magistras prie Vilniaus įsirengė stovyklą, bemat turėjo siųsti keturis pulkus apsau­ goti daliniams, išleistiems parūpinti maisto.

PDF 45-46

Pranciškaus vienuolius, kunigus, į Vilnių tas pats Petras Goštautas atkvietė, dar prieš 80 metų iki Jogailos viešpatavimo; o vienas medis, liepa, priešais seno­ sios bažnyčios duris, kurią pats Goš­ tautas savo rankomis buvo pasodinęs, kaip 1621 metais rašė maldingasis kunigas Petras Korkonas, Antakalnio 29 ## Puslapis 46 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Didelė ir galinga buvo Algirdo viešpatija: šalys, jo valdžioje buvusios, driekėsi nuo Brastos iki Možaisko į ry­ tus ir nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros į pietus. Vis dėlto ne tokios jėgų įtampos iš lietuvių reikalavo šio karžygio ekspedicijos į Rusią, kokie būdavo kruvini mūšiai su Ordi­ nu. Ir todėl, nepaisant viso Algirdo veiklumo, Lietuvos sos­ tinė keletą kartų, jam gyvam esant, buvo žiauriai nunioko­ ta. Laimė, kad šio valdovo narsa visada valiodavo išgelbėti miestą nuo visiškos pražūties.

PDF 8

Rusų valdžia kontroliavo tik Vilniaus miestą, iš\nkurio pasitraukė keli šimtai universiteto studentų ir įsiliejo į su­\nkilėlių gretas. Gegužės mėnesį buvo areštuotas M.

PDF 41

O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje,\nGedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvie­\ntės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikš­\nčionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo pri­\ngiję feodalinio valdymo principai.\nPo Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pi­\nlies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jau­\nnutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su\nvaldovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis,\n13\nRygos miestas buvo įkurtas 1200\nmetais, ant kalno, vadinto Righe,\nDvinos pakrantėje, vyskupo Alber­\nto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti\nkrikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje,\nbet ten dar prieš aštuonerius metus\nBremeno pirkliai jau buvo pastaty­\ndinę keletą namų.

PDF 38

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką\npaliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be\nabejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vil­\nniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Ry­\ngos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų ka­\npitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip\npat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš\nkitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

PDF 41

O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje,\nGedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvie­\ntės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikš­\nčionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo pri­\ngiję feodalinio valdymo principai.\nPo Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pi­\nlies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jau­\nnutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su\nvaldovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis,\n13\nRygos miestas buvo įkurtas 1200\nmetais, ant kalno, vadinto Righe,\nDvinos pakrantėje, vyskupo Alber­\nto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti\nkrikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje,\nbet ten dar prieš aštuonerius metus\nBremeno pirkliai jau buvo pastaty­\ndinę keletą namų.

PDF 33-34

17 ## Puslapis 34 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vilnele, ilgą laiką ji nebuvo jokio svarbaus Lietuvos regiono sostinė, mat kunigaikščiai, arba tos tautos vadai, rengdami puolimus vis gilyn į Rusią, užgrobtose šio krašto žemėse įkurdavo savo valdžios buveines. Bet labai tikėtina, kad nuo seno, iki Gedimino, kai lietuviams dar stigo drąsos būti už­ kariautojais, toje vietoje, kur dabar stovi Vilnius, ant kalvų, supančių Vilnios srovę, būta medinės tvirtovės6. Čia buvo pirmykštė gyvenvietė, kurios vardas paskui buvo duotas ten išaugusiam miestui, pagaliau nuo tos tvirtovės prie Vilnios palei krantą pažemiais tęsėsi trobelės iki pat Vilijos.

PDF 294-295

278 ## Puslapis 295 IV KNYGA pavedė bet kokia teise paklusti magistratui. O 1568 metų birželio 15 dieną Lietuvos seime Gardine iškilmingiausiu sprendimu apsaugojo miestiečius nuo engiančio užrašinėji- mo jų namuose apsigyventi dvariškiams, karaliaus valdi­ ninkams ir svetimšaliams pasiuntiniams, be miesto tarybos žinios ir leidimo. Tas pats Gardino seimas Vilniaus miesto gyventojams buvo labai įsimintinas dėl suteiktos privilegi­ jos, kurios galia kiekvienas miestietis, nepriekaištingai ėjęs vaito, tarybos nario ar šuolininko pareigas Vilniaus magist­ rate, su palikuonimis buvo visiems laikams pakeltas į bajo­ rų luomą ir įgijo teisę į visus pasaulietinius ir dvasinius ran­ gus.

PDF 56

Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas­ metinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim­ tas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda­ vo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi­ siškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo. Tuo metu pakitusi kaimyninės Lenki­ jos padėtis, nauji Jogailos politikos užmojai ilgam įžiebė Prū­ sijos kerštą ir Lietuvai bei Vilniui grėsė neapsakomomis ne­ gandomis.

PDF 52-53

Re­ gis, iš jo kilusi Hanulu giminė, kurių 36 ## Puslapis 53 I KNYGA Vilniaus pilininkas, ir miestiečiai, labiau linkę palaikyti Jo­ gailą negu jo dėdę, naktį staiga sumušę Kęstučio įgulą, abi pilis, Žemutinę ir Aukštutinę, atidavė į Jogailos rankas33. Tas Vilniaus gyventojų palankumas didžia dalimi nulėmė eigą kovos, kai Vytautas jau neįstengė pasipriešinti Jogailai: mat pralaimėjęs mūšį, praradęs netoli Vilniaus tūkstantį žmo­ nių, turėjo slėptis Trakų pilyje34. Ir šią pilį Jogaila būtų leng­ vai užėmęs, jeigu Kęstutis su stipriais pulkais iš Žemaitijos į pagalbą sūnui pagaliau nebūtų atvykęs.

PDF 176

Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­ tė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­ ju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, gedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė į pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė ir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­ mingai palaidoti85.

PDF 288

Tame pačiame seime \nLietuvos deputatai sutiko Žygimantą Augustą pripažinti ka­\nraliumi po tėvo mirties. Bet Žygimantas, metų naštos prislėg­\ntas, dar prieš mirtį atidavė sūnui Lietuvos valdžią (1544 m.) \nBrastos seime, ir šis įvykis, vėl darydamas Vilnių pagrindi­\nniu valdžios židiniu ir prašmatnaus dvaro bei turtingų ba­\njorų buveine, iškėlė Lietuvos sostinę iki aukščiausio sukles­\ntėjimo viršūnės.

PDF 38

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką\npaliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be\nabejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vil­\nniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Ry­\ngos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų ka­\npitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip\npat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš\nkitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

PDF 270

Reikią dar kelių valan­\ndų galutinai susitarti, o kadangi jau temsta, reikėtų\natidėti rytdienai. Kadangi susitarė dėl daugelio klausi­\nmų, nesą jokio reikalo tokioje nepatogioje vietoje to­\nliau vargti, geriau visiems joti į Vilnių, ten, naktį\npailsėję bei draugiškai papuotavę, jie padarysią pra­\ndžią būsimam susitarimui, o rytoj galutinai užbaigsią\ntartis. Ir Kęstutis, ir Vytautas, ir keli didikai, kurie ten\nbuvo atlydėję kunigaikščius, pajuto, kur sukama, su­\nprato, ką galvoja Jogaila, sakydamas tuos žodžius, ta­\nčiau dabar jie galėjo tik smerkti savo aklą neapdairu­\nmą, atvedusį juos į šias pasalas, nes nieko nebuvo\ngalima atitaisyti.

PDF 537

Įžeistos širdys visur pradėjo matyti įžeidinėjimą ir godžiai klausytis tų, kurie patarė atsiskirti. Visa tai, kas tarp jų ir kitų Lietuvos didikų Vilniuje dėjosi, nors šitaip n eišv en g ia­ m ai ir turėjo dėtis tarp skirtingo tikėjimo bei auklėji­ mo žmonių, jie d a b a r suprato kaip sav ęs niekinimą ir pradėjo taip nekęsti Lietuvos, kad n e t įniko veidmainin­ gai skųstis, jog, juos priimant, buvęs užgautas jų oru­ mas. Beje, d a r vienas dalykas užgavo jiems širdis: k a raliu s mat buvo išleidęs Rusai v e r č ia m i pri- griežtus potvarkius, k u riais p a žin ti u n iją su Ro- sakėsi remiąs Florencijoje m o s b a žn y č ia sudarytą Romos bažnyčios su­ sitarimą su Rytų bažnyčia ti­ kėjimo reikalais, tuo užgaudamas p ase k ėju s Rytų schi­ zmos, kurios atkakliai laikėsi Seversko didikai.

PDF 226

Tais laikais Vilnius pasidarė vienas\ngražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų staty-\nbininkų ir mokslininkų humanistų.

PDF 316

Nors 1392 m. dokumentuose nie­\nkur nepaminėta, bet Vytautas tada turėjo gauti ir Vilnių^24.

PDF 284

Įveikti tačiau Vilnių, kur\nVytautas palaikytojų neturėjo, nepasisekė. Bet ir Trakai greit buvo\nprarasti.

PDF 207

Pirmiausia jos\ntėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo\npasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dva-\nsininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai\npačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos\nsantykius turi palaikyti su katalikais ir t.t.

PDF 225

Kol jis pats gyveno\nVilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs,\ntačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palen­\nkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukursty­\nta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš sep­\ntynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš­\ntę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti,\ntuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes\nKristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy­\nnių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės\nvadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo\nstataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil­\nnią. Šventus nužudytųjų kūnus Goštautas įsakė surasti\nir palaidoti toje pačioje aikštėje, kur jie skelbė Kris­\ntaus žodį.

PDF 469

Štai todėl,\npasitaręs su Lietuvos senatu, Kazimieras išsiuntė į Len­\nkiją šio krašto didikus gausiai juos apdovanojęs ir dar\ndaugiau dovanų pažadėjęs.\nS u šau kia se im ą\nPo to, nutaręs deramai su­\ntvarkyti valstybės reikalus,\nsušaukė Vilniuje seimą pasistengęs, kad jame dalyvau­\ntų kuo daugiau žmonių. Tuo tarpu rūmų maršalui Jonui\nGoštautui įsakė apvalyti Palenkę nuo priešų.

PDF 33

Apie atvykėlius vienuolius jau Gedimino laikais byloja mįslingo-\nji pranciškonų kankinių istorija, davusi pradžią vienai ilgaamžiškiausių \nVilniaus legendų. Nuo XIV a. žinoma istorija apie dviejų pranciškonų \nnužudymą Vilniuje Gedimino valdymo pabaigoje, o XVI a. pradžioje jų \npalaidojimo vietoje statoma koplyčia (prie kurios vėliau įsikurs Bonifra-\ntrų vienuolynas).

PDF 589

Kai žinia apie šią perga- K a ia liu s, g a v ę s žin ią lę pasiekė Vilnių, karalius a p ie p e rg a lę , m iršta Aleksandras jau buvo beveik be žado. Apsipylęs ašaromis, pakėlė akis bei rankas į dangų ir padėkojo aukščiausia­ jam už sėkmę, kurios sulaukė valstybė. Po to, pralinks­ mėjusiu veidu, nušvitusiomis akimis pasigręžęs į aplin­ kui stovinčius, be žodžių, nes negalėjo kalbėti, kiekvie­ nam paspaudė ranką, nelyginant atsisveikindamas su gyvaisiais, ir, šitaip parodęs artimiesiems meilumą, pa­ sitraukė iš gyvenimo.

PDF 33

Apie atvykėlius vienuolius jau Gedimino laikais byloja mįslingo-\nji pranciškonų kankinių istorija, davusi pradžią vienai ilgaamžiškiausių \nVilniaus legendų. Nuo XIV a. žinoma istorija apie dviejų pranciškonų \nnužudymą Vilniuje Gedimino valdymo pabaigoje, o XVI a. pradžioje jų \npalaidojimo vietoje statoma koplyčia (prie kurios vėliau įsikurs Bonifra-\ntrų vienuolynas).

PDF 316

Nors 1392 m. dokumentuose nie­\nkur nepaminėta, bet Vytautas tada turėjo gauti ir Vilnių^24.

PDF 204

Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, paga­ mintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žal­ čių karalius su visa didžiule roplių svita. Burtininkių visuomet į naudą išeidavo šios rūšies fetišų vartojimas. Kaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globė- jais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII am­ žiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kai­ mo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio kaklo pastebėjo kabantį maišelį.

PDF 353

Tam pa- čiam reikalui jėzuitai buvo atkviesti ir į Lietuvą. Čia jie pir- miausia Vilniuje įkūrė savo kolegiją, o vėliau ir akademiją. Nesitenkindami Vilnium, jie labai greit savo mokyklų tinklą išplėtė po visą kraštą (žiūr.

PDF 468

Patekęs į tokią ne­ aiškią padėtį, jis, be galo išsi­ gandęs ir nė nemėginęs bėgti, nes šitaip dar labiau bū­ tų pabloginęs savo padėtį, nušoko nuo žirgo ir, puolęs Kazimierui po kojų, jį pasveikino kaip Lietuvos didįjį kunigaikštį bei nuolankiai paprašė nubausti jo tėvo žu­ dikus, o jo paties, visiškai atsiduodančio valdovo malo­ nei, neatiduoti žmogžudžiams. Kazimieras, maloniai pri­ ėmęs ir atidžiai išklausęs, leido jam, pažadėjęs savo ma­ lonę, laisvai toliau žygiuoti, o pats patraukė į Vilnių ir netrukus atvyko į miestą sveikinamas didžiulės minios žmonių, karštai trokštančių jį išvysti ir puoselėjančių viltį, jog štai galop įsiviešpataus ramybė. Čia lenkai ir lietuviai vėl pradėjo nesutarti, nes pir­ mieji atkakliai laikėsi nuomo­ nės, jog Kazimieras negalįs būti, nepažeidžiant susitarimo, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nes negalima pakelti į sostą to, kuriam ka­ ralius Vladislovas leidęs valdyti Lietuvą kaip savo vie­ tininkui.

PDF 154

Sutartyje SSRS patvirtino, kad išlieka visos 1920 m. sutarties są- lygos. Georgijaus Čičerino nota prie šio pakto patvirtino Lietuvos intere- sus Vilniuje; sovietai užtikrino lietuviams, kad de facto esantys Lietuvos sienos pažeidimai nepakeitė Maskvos pozicijų dėl Lietuvos teritorinio suverenumo. Taigi Maskva, nepaisydama Lenkijos nepasitenkinimo, pri- pažino Lietuvos suverenitetą Vilniuje.

PDF 20

Štai net 1781 m. kronika iš Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos lotyniškojo teksto\nbuvo išversta į vokiečių kalbą (kaip ir originale čia randame ne tik patį Dusburgiečio\ntekstą, bet ir jo tęsinj, apžvelgiantį ir Vytauto valdymo laikotarpį, be to, išrašus iki XV a.\n7-ojo dešimtmečio), vertimas dabar saugomas Vilniuje78.

PDF 193

— 1919 m. balandžio 16-17 lenkai užėmė Lydą E). Balandžio 19-21 d. po sunkių kovų lenkai užėmė Vilnių ir išstūmė bolševikus iš meso Pasitraukus į vakarus vokiečių pajėgoms, lenkai balan- džio 27 d. užėmė Gardin Iki gegužės 1 d. lenkų kariai užėmė Musninkus, Giedraičius £PA, Švenčionis, Adutiši Smurgainis (E).

PDF 12

Galima sakyti jau nuo XIV amžiaus pirmos pusės į Gedimino\nsostinės Vilniaus ir į Jono Kalitos tvirtovės Kremliaus pamatus\nbuvo įmūrytas tų dviejų valstybių ir jas valdančiųjų dinastijų\n(Gediminaičių-Riurikaičių) _antagonizmas_ (H. Paszkiewicz), pasto­\nviai lydėjęs jas per tolimesnius šimtmečius.

PDF 164

Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. Žo- džiu, Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. Tik, deja, tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti.

PDF 217-218

– atvykėliai iš SSRS. Rusų tautybės gyventojams keltis į \nnaujuosius LSSR pramonės miestus kliudė psichologinis barjeras: vienas \ndalykas keltis gyventi į Rygą, Taliną, Vilnių, kur vyravo sava, rusakalbė \naplinka („svoji“), visai kas kita – važiuoti į niekada negirdėtus miestelius, \nkur vyresnieji net nekalba rusiškai. Nors sovietmečiu daug rusakalbių apsi-\ngyveno Vilniuje, Klaipėdoje ir Sniečkuje (dabar Visaginas), suindustrintoje\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n218\nLietuvoje, kur buvo ypač išplėtotas pramoninis žemės ūkis, 1990 m.

PDF 80

Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrin-\ndinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras. Baroko \nepochos kultūros turinį nulėmę jėzuitai skleidė savo idėjas per Vilniaus \nuniversitetą.

PDF 239

Komunistų partijos veiklai didelę įtaką turėjo 1989 m. \ngruodį Vilniuje įvykęs LKP (turėjusios 200 tūkst. narių, iš kurių 70 proc. \nlietuviai) XX suvažiavimas.

PDF 74

Iš Ketverių metų seimo arba Didžiojo reformų seimo laikotar­\npio, 1933 m. vasarą prisirinkęs Vilniuje ir archyvinės medžiagos,\nŠapoka paskelbė keturias studijas (Senovė, 1936; LP, t. 1).

PDF 163

Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, ko- kias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau- somybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa- veikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu- vos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.

PDF 28

Didžiojo kunigaikščio\nvaldžią Vilniuje, kaip Kęstučio su Algirdu buvo sutarta, užėmė\njo vyriausias sūnus Jogaila, Vytauto amžininkas. Jaunam Jo­\ngailai tapus didžiuoju kunigaikščiu, Kęstutis vis tiek, kaip ir pir­\nmiau, stengėsi palaikyti gerus santykius su Vilniaus kunigaikš­\nčio dvaru ir važinėjo ten į didžiojo kunigaikščio tarybą.

PDF 652

Kai Vasilijaus legatai patvirtino šį susi­ tarimą karaliaus bei senato M a sk v o s v a ld o v a s ti- akivaizdoje, susiderėjo, kad tu lu o ja m a s d id žiu o ju pasieniuose kylantiems gin- v is o s R u sios v a ld o v u čams spręsti abi šalys pas- kirsiančios nepaprastus tei­ sėjus, kurie ir teis kaimynystėje gyvenančius žmones. Ta pati pasiuntinybė pareikalavo, kad po visą Lietu­ vą išmėtyti maskvėnų belaisviai būtų suvaryti į Vilnių ir geriau užlaikomi. Šios paliaubos iš tiesų laiku suda­ rytos, nes tuo metu karalius Ž ū sta L iu d vik a s, didžiai liūdėjo dėl jo šeimą V e n g rijo s ka ra liu s ištikusios nelaimės.

PDF 303

Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius, norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais, atsikvietė į Vilnių jė- zuitų; jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje, vadi- namą kolegija (žiūr. 254 psl.). Maža to, vyskupas Protasevičius, nesigailėdamas savo turtų, rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams.

PDF 327

Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo\nvyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik ne­\nginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė\nir po pergalės sugrįžo pas saviškius. Išsiuntęs žygūną,\nturintį Olesnickiui pranešti apie jo atvykimą, patraukė\nliesiai į Vilnių. Olesnickis, iš anksto gavęs karaliaus\nnurodymus, nerimastingai visą laiką laukė Vytauto,\ndabar, rodydamas atvykusiam visokiausią prielankumą,\nįlydėjo jį į miestą.

PDF 17

Taigi Abiejų Tautų Respublika:\n•\t aprūpino Vakarus (per Gdanską į Amsterdamą) javais, \n•\t sukūrė Vakarams tuomet beveik nežinomą religinės tolerancijos ir \nbajoriškosios demokratijos tradiciją, \n•\t Vilnius XVI–XVIII a. tapo vienintele stovinčia ant dviejų pasaulių \nribos Europos sostine, kurioje sugyveno dešimt konfesijų, o žydų pa-\nsauliui tai buvo Vilniaus Gaono miestas ir „Šiaurės Jeruzalė“,\n•\t iškėlė plačiausios poveikio erdvės ir vieną seniausių Vidurio Euro-\npoje Vilniaus universitetą, turintį savitas misionierių, kankinių ir \nšventųjų, poetų, retorikų ir logikų tradicijas,\n•\t išpuoselėjo europiniu mastu reikšmingą Vilniaus baroko architek-\ntūros mokyklą,\n• sukūrė teisinę tradiciją, kuri XVI a.

PDF 514

Iš tikrųjų tais me­ tais vyko Lenkijos seimas Piotrkove, trukęs ilgai ir sėkmingai posėdžiavęs. Tais metais karaliui Žy­ gimantui buvo daug darbų ir rūpesčių; mat, be ši­ to darbštaus seimo, dar kariavo šiaurėje karą su Rusija. Romanas Sanguška kovojo kruvinus mū­ šius su Rusija; įvyko taip, kad karalius, Piotrkovo seime parengęs abiejų tautų žygį, rudenį su ka­ riuomene išžygiavo iš Vilniaus, bet pasiekė tik Ra- daškovičius; ten jis susitiko su caro pasiuntiniais, pareiškusiais pageidavimą taikytis.

PDF 100

1801 m. ši gubernija vėl padalyta į dvi: Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos \nGardino gubernijas, kurios tapo pavaldžios tais pat metais Vilniuje pra-\ndėjusiai veikti generalgubernatoriaus institucijai. 1819 m.

PDF 204

Ši organizacija iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo turėjo atlikti nelegalios Lietuvos vyriausybės funkcijas, vadovauti pasi- priešinimo judėjimui ir ginti Lietuvos suvereniteto teises šalies viduje ir užsienyje. Žemesnio rango jaunesnieji karininkai atsargos leitenanto Kazio Veverskio iniciatyva telkėsi slaptoje karinėje organizacijoje Lie- tuvos laisvės armija (LLA), įkurtoje 1941 m. Vilniuje.

PDF 5

1541 m. į valdovo teismą kreipėsi Poloc­ ko vaivadaitis Mikalojus Glebovičius, pranešdamas, kad savo pabėgusį pavaldinį aptiko viešėdamas Krokuvoje ir siekė, kad pastarasis būtų atvežtas į Vilnių' 0.

PDF 1-2

Nors dauguma bajorų gyveno savo valdose kaimo http://dx.doi.org/10.15823/istorija.2016.08 ISSN 1392-0456 E-ISSN 2029-7181 From the Past of the Nation 5 Istorija / 2016, t. 103, Nr. 3 vietovėse, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje jie turėjo nemažai interesų. Čia vykdavo seimeliai, Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas ir kiti teismai, bajorai ir dvasininkai spręsdavo, derindavo savo politinius, ekonominius, finansinius ir asmeninius klausimus. Vilnius buvo ir šalies religinio gyvenimo centras

PDF 7

Pavyko rasti kai kurių žinių apie bandy- mus prievarta „atkurti teisingumą“ Vilniaus mieste. Pvz., 1754 m. skunde minėta, kad Breslaujos dekanas Inocentas Honestis (Inocenty Honesty) iškvietė teismo pareigūną vaznį, kadangi teigė, jog jam priklausantį dvarelį Puškarnioje siekė prievarta perimti Vyžuonų klebonas Kazimieras Ignotas Lukaševičius (Kazimierz Ignacy Łukaszewicz).