Vilnius

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 251

Istoriškai yra tikra, kad vėliausiai 1322 m. Gediminas Vilniun jau buvo perkėlęs savo sostinę^15. Kai rytiniame savo šone Lietuva vis daugiau įgijo žemių, reikėjo ir sostinei parinkti vietą labiau etnografinių lietuvių žemių rytuose.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 16

Savo ruožtu lietuviai buvo apsisprendę kurti Lietuvos valstybę etniniais \npagrindais, nebepretendavo į „Minsko Lietuvą“, tačiau neįsivaizdavo savo \nvalstybės be istorinės sostinės Vilniaus. Be to, moderniosios Lietuvos \nvalstybės kūrėjai pretendavo į Mažosios Lietuvos žemes.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 80

Naujoji mokykla vadinosi Academia et Universitas Vilnensis \nSocietatis Iesu – Vilniaus Jėzaus draugijos akademija ir universitetas.\nVilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrin-\ndinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 346

Reg­ ni Vero nostri anno primo [Tad Jūsų Didenybė tegu ne tik kad neprieštarauja šių padidintų muitų išreikalavimui, bet sa­ vuoju senatoriaus autoritetu ir savo giminės iškilumu bei kilmingumu kad netgi panorėtų ir kitus priversti paklusti šiam sprendimui, nes tai neprieštarauja kitados karaliaus Žygimanto Augusto priimtam nutarimui, taip pat mūsų at­ naujintų ir pataisytų nustatytų mokesčių išieškojimui. O la­ biausiai [pageidaujame], kad Jūsų Didenybė Vilniaus mies­ te pagal savo pareigą įsakytų Vilniaus miestiečiams ir pirkliams neprieštaraujant apskaičiuoti ir sumokėti šiuos muitus, be to, ir vadinamuosius Czopowe i Szosowe mokes­ čius taip, kaip šiais metais visi mūsų miestai sumokėjo. Ir ponui krašto iždininkui ir jo raštininkams, paskirtiems šiems mokesčiams rinkti, jeigu būtų kokių nors sunkumų dėl šio reikalo, tegu padeda.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 8

Jaunavedžiai gyveno Vilniuje. Čia jis kurį laiką dirbo Edukacinėje teismo ko­ misijoje, aktyviai bendradarbiavo Vilniaus periodinėje spaudo­ je rašydamas švietėjiško - pažintinio pobūdžio straipsnius ir fel­ jetonus. Būdamas darbštus ir plačių interesų, Vilniuje pradėjo rinkti su miesto istorija susijusius dokumentus.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 429-430

Taigi davėme ir dovanojome, ir šiuo mūsų raštu duodame ir dova­ nojame amžiną ir neatšaukiamą dovaną - minėtų vargstan­ čių dėl sunkios padėties, bet turinčių tikslą pabaigti studijas 413 ## Puslapis 430 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS ferremus. Proinde dedimus ac donavimus, et praesentibus li­ teris nostris damus, donamusque perpetua et irrevocabili do­ natione, pro libera praedictorum inopia laborantium studio­ sorum habitatione, cuiuscunque nationis illi fuerint, et continuandorum studiorum propositum babuerint, domum nostram lapideam, seu alias muratam in Civitate Vilnen., pla­ tea vero Bemardinorum, ad boc ipsum vczt in Bursam, a no­ bis de industria sumptibus propriis extructam, bac quidem ratione, atque lege, ut in bac praedicta domo, seu Bursa, sit inter studiosos aliquis praefectus, vėl ut dicitur more aliarum Accademicarum Senior, qui semel institutum pietatis, hones­ tatis, et concordiae fraternae modum, et rationem vigilanter inter eos teneat, huius autem officii sui potestatem, a Reve­ rendo Patre eiusdem Collegii nostri, pro tempore existente Rectore, commissam et mandatam habebit, in cuius ut etiam cum omnibus studiosis administratione, atque disciplina sit, diligenter rogamus.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 62

Tačiau atsižvelgdami į tai, jog jis tikriausiai buvo vienuolis, menkai nutuokęs apie jam svetimo krašto praeitį, tik fragmentiškai aprašęs įvykius Rusioje, - neturė­ tume stebėtis, kad jis viską tempė ant savo kurpalio ir, ko nebuvo matęs, tą pats prikūrė. Vis dėlto gal po ta genealogi­ nės painiavos migla slypi krislelis tiesos, galbūt Vilnius, kaip anksčiau minėjome, dar Mindaugo laikais buvo nedidelė Lie­ tuvos kunigaikščių valda, gal jame ir kažkoks Maukoldas bus valdęs, bet šito nei tvirtai teigti, nei išsiaiškinti iki šiol neįmanoma. Dlugošas nurodo, jog Vilnius yra senovinis miestas, lietuvių tautos protėvių įkurtas ir gavęs vardą nuo vado Viliaus, kuris juos iš Italijos atvedęs0.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 171

Jau senyvo amžiaus sulaukęs, Lietuvos kunigaikštis bu­\nvo priverstas kovoti su Pskovu ir Naugardu, nes norėjo at­\nkeršyti už įvairias skriaudas, kurių Lietuvai iš tų galingų \nmiestų tekdavo patirti. Pergalė jam buvo lemta ir tąsyk: du­\nsyk pakartotas žygis, nepaisant didelių pavojų ir pasalų, sėk­\nmingai pasibaigęs (1427 metais), prispyrė atkakti į Vilnių \nPskovo pasiuntinius bojarinus Joachimą Pavlovičių ir Ivaną \nSidorovičių, kurie, pakloję 1 000 sidabro rublių, meldė pa­\nleisti belaisvius, bet Vytautas jų neišleido tol, kol jam dar \n250 rublių nepridėjo (1429 m.) per antrąkart atsiųstus: po- \nsadniką Silvestrą Levontjevičių ir vietininką Parfėjų81.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

Netrukus iš Volynės atvyko kunigaikščiai Sanguš- kos1 ir visi kiti Volynės kunigaikščiai bei bajorai ir nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, prisiek­ dami jam ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ištikimai tarnauti2 . Ir didysis kunigaikštis Kazimieras priėmė volyniečius, ir su visais tais Lietuvos kunigaikščiais bei Tarybos ponais išvyko į Vilnių, į savo dėdės Vytauto sostinę. O 2ygimanto sūnus Mykoliukas, sužinojęs, kad Lie­ tuvos kunigaikščiai ir Ponų Taryba jau tikrai pasirin­ 128 ## Puslapis 124 ko valdovu karalaitį Kazimierą iš Lenkijos ir Brasto­ j e 3 pakėlė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, išvyko iš Trakų pilies, skubėdamas į Mazoviją,4 pas savo te­ tą, Mazovijos kunigaikštienę Jonušienę, kadangi ji bu­ vo tikra jo tėvo sesuo5 , kunigaikštienės Boleslovienės pamotė6 .

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 291

Šio karaliaus laikais Vilnius buvo aprūpintas geriausiais amatininkais iš Krokuvos, kurie, apsigyvenę mieste, daug prisidėjo prie karaliaus uoliai steigiamų cechų organizavi­ mo. Dailieji menai, architektūra, tapyba ir skulptūra, mažai pažįstami Lietuvos sostinėje, iki tol prastais ir negrabiais pa­ vyzdžiais plūdę iš rytų, šiuo laikotarpiu ėmė klestėti. Trys į Vilnių pakviesti lenkų tapytojai: Martynas Ostrovskis, Vai­ tiekus Chelminskis iš Inovroclavo ir Stanislovas Ratka iš Poz­ nanės, o du architektai ir raižytojai - Jonas Marija ir Jonas 34 Privilegija, duota Paleckiui steigti šią liejyklą, yra rašyta slavų kalba, su lo­ tynišku karaliaus ir rusišku raštinin­ ko Valerijono parašu, su prikabintu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 250-251

Ši trokštama žinia jau merdintį Aleksandrą pasiekė Vilniuje. Nors visą gyvenimą nebuvo lemta laimėti karų, paskutinę savo valandą pasijuto nuga- sukčiumi ir šimtininku. Tačiau, ob- vo įkalintas. Pagaliau, turtą išleidęs jektyviai vertinant, tai buvo iliuzio- auksui daryti ir alcheminiams ban- nistas, prisisiurbęs keisto mokslo tai- dymams, kaip karšinčius savo die- syklių, kurias anais laikais tiek kartų nas baigė besiginčydamas su Kroku- įrodė ir gydė taip, kaip šiandieniniai vos miestiečiais dėl pinigų. Le Roi ir homeopatijos mėgėjai. Sun- 47 kiai atkentėjo Balinskis už savo gydy- Strijkovskis savo metraštyje, mo ir alchemijos aistrą; pirmiausia po 1. 681-687, plačiai ir ganėtinai žais- karaliaus mirties sėdėjo kalėjime Vii- mingai eilėmis aprašo šią svarbią niuje iki pat Žygimanto atvykimo, o pergalę. paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

. 2 0 ## Puslapis 171 PRIEDAI ## Puslapis 172 Prieš mūsų tėvo tėvui žūvant, mūsų senelis 1 vieton savęs davė aukščiausią valdžią Vilniuje Jaunučiui; Jogailos tėvui Algirdui — valdžią Vitebske, o mano tė­ vui kunigaikščiui Kęstučiui—Trakuose. Ir kadangi mūsų tėvai, kunigaikštis Algirdas ir kunigaikštis Kęs­ tutis, nuo jaunystės sutarė, o dabar pamatė jiems ku­ nigaikščio Jaunučio kai kurias neteisybes, tai susitarė kunigaikštis Algirdas su mūsų tėvu kunigaikščiu Kęs­ tučiu, kad jie, šiaip ar taip, turi užimti Vilnių ir Jau­ nutį išvyti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 56

Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino riteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuosto­ lių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į me­ dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis. Tas pašėlęs lietuvių priešinimasis nė kiek neatbaidė vokiečių nuo kas­ metinių žygių iki pat Vilniaus, kuris tolydžio gyveno apim­ tas naujo puolimo grėsmės; 1384 metais, nepaisant skaudžių netekčių, Ordino patirtų Lietuvoje, jo antpuoliai jau siekda­ vo Kernavę, bet lemtinga Jogailos ir Skirgailos pergalė prieš Ragainės komtūrą, laimėta tarp Vilniaus ir Ukmergės, ir vi­ siškas pastarojo kariaunos sunaikinimas tąkart apsaugojo sostinę nuo puolimo.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 147-148

O paskui, po vestuvių, Maskvos pasiuntiniai, di­\ndžiai pagerbti ir gausiai apdovanoti, buvo išleisti at­\ngalios.\nTą pačią vasarą 2 6 pas didįjį kunigaikštį Aleksandrą \nį Vilnių atvažiavo jo motina, karalienė Elžbieta, su sa­\nvo sūnumi, jo broliu karalaičiu Fridrichu2 6 — Lenki­\njos kardinolu ir arkivyskupu, Krokuvos vyskupu2 7 , ir \nsu dviem dukterimis karalaitėmis — Barbora 2 8 ir Elžbie­\nta 2 9 . Jis priėmė jas su didžiausiu džiaugsmu ir daug \ndienų kėlė puotas ir nesuskaičiuojamas pramogas, kaip \ngeras sūnus mylimai motinai ir kaip ištikimas brolis \nmylimam broliui.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 205

Burtininkių visuomet į\nnaudą išeidavo šios rūšies fetišų vartojimas.\nKaip buvo įsišaknijęs tikėjimas žalčiais, kaip dievais-globė-\njais, užtenka pateikti pavyzdį iš jėzuitų pastebėjimų XVII am­\nžiaus pradžioje. Šie kunigai vienoje greta Vilniaus esančio kai­\nmo mokykloje, mokydami vaikus katekizmo, ant vieno mokinio\nkaklo pastebėjo kabantį maišelį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 5

Gimęs Lenkijos-Lie­\ntuvos valstybės žlugimo išvakarėse, kai Tadas Kosciuška bevil­\ntiškai mėgino gelbėti šalį nuo godžių kaimyninių valstybių kės­\nlų, M. Balinskis, kaip ir tūkstančiai jo bendraamžių, jaunųjų\nbajoriškų atžalų, buvo Vilniaus universiteto suklestėjimo ir žlu­\ngimo liudininkas, miesto kultūrinio gyvenimo dalyvis.\nLenkų ir lietuvių istoriografijoje M.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kardinolo tėvas Ulrichas Hozijus buvo Vilniaus pilies viršinin­ kas — horodničius. Tarp Vilniaus ir Braunsbergo už­ simezgė glaudesni ryšiai, ir Vilniaus vyskupas Valeri­ jonas Protasevičius, prieš kviesdamas į Lietuvą jėzui­ tus, naudojosi S. Hozijaus patarimais. Braunsberge A. Kojelavičius išgyveno vienus me­ tus ir į Vilnių sugrįžo teologijos daktaru.

Susietas teiginys: t-391

Susieti teiginiai: t-391

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Savo didumu, turtais, gy­ ventojų gausumu, atvykstančių svetimšalių įvairove ir daugumu, šventovių didybe, universitetu, prekybos platumu ir kitais miestus puošiančiais dalykais Vilnius yra garsiausias iš visų sarmatų miestų: jis — valdovų buveinė, teismų, mokslo ir prekybos, bažnytinio ir vals­ tybinio gyvenimo centras. Nieko jo garbei netrūksta, išskyrus tai, ko ir turėjo trūkti tautoje, kuri Laisvę ir Taiką užsitikrindavo ne sienomis ir pylimais, o pilie­ čių narsumu. Net ir nerūpestingi įtvirtinimai skatina nepaisyti priešų. džiulį puolimą į Lietuvą. Be Livonijos ir Prūsijos kariuomenės, kurią vedė, Prūsi- * jos magistrą pavaduodamas, Fridrichas fon Vildenber- gas, atvyko į pagalbą kariaunos iš Silezijos, Čekijos, Austrijos, Vokietijos, vedamos Vroclavo kunigaikščio Bernardo, Svabijos kunigaikščio, dviejų Reino grafų, Julicho ir kitų grafų sūnų bei kitų Vokietijos valdovų.

Susietas teiginys: t-329

Susieti teiginiai: t-329

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra­ šęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at­ vykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo­ gailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin­ kų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsi­ ėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasi­ priešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su­ laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver­ žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi­ jos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus.

Susietas teiginys: t-555