Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vytautas, gavęs apie tai žinią, įsakė sustoti, belaisvius ir visą grobį saugoti pa vedė nedidelei saugai, o pats, sugrįžęs atgal, su kitais kariais surengė pasalas prie siauro miško kelio; kai priešai neapdairiai į jas pakliuvo, visus ligi vieno išžu dė. Po to suskaičiavęs užmuštuosius, jis (žmogus, ku riam buvo aiškūs visi kryžiuočių planai) bemat supra to, kaip nedaug beliko pilyse gynėjų, kitiems ištraukus jo persekioti. Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo vyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik ne ginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė ir po pergalės sugrįžo pas saviškius.
Susietas teiginys: t-405
Susieti teiginiai: t-405
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Gal dėl Vytauto klastingumo, gal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachi- jos karių kilo nesutarimai, Sulaukia K a m e n e c o kurie tarytum išgriovė gyny- k a p itu lia c ijo s bines sienas ir atvėrė priešui kelią: dėl asmeniškos neapy kantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis ben drais reikalais. Išsiuntė žygūnus, turėjusius tartis dėl pilies perdavimo sąlygų. Kadangi Vytautas jiems paro dė palankumą, apsuptieji visiškai pasidavė jo malonei. Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu vių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy na išgabeno į Vilnių.
Susietas teiginys: t-278
Susieti teiginiai: t-278
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kas bus tada, kai Mykolas, pertvarkęs jam likusią kariuomenę ir ją pa pildęs, vėl įgaus ryžto griebtis ginklo? Negi jie mano, kad žmonės, dabar taip ryžtingai remią į sostą pakeltą kunigaikštį Kazimierą, aukos ir gyvybę, ir turtą už pa prastą vietininką? Lietuva šiuo metu atsidūrusi tokioje padėtyje, kad jai reikalingas ne vietininkas, pavaduo jąs karalių, o valdovas, galįs pats spręsti ir veikti. Negi jie gali stebėtis, kad lietuviai, iš visų pusių apspisti pavo jų, pasirinko kitą kelią nei tas, kurį jiems siūlė be jokių pavojų gyvenantys lenkai?
Susietas teiginys: t-472
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Ir vieną, ir kitą karaliaus pasiūlymą parėmė eiliniai bajorai, ta čiau jų nepalaikė užsigavę didikai; vis dėlto karalius neabejotinai būtų šį įstatymą pravedęs, nes jį būtų pa rėmę neturtingieji, kuriems jis buvo didžiai naudin gas. Štai todėl daugelis išsigandusių didikų, nenorėda mi daugiau karaliaus erzinti, ne tik paliovė reikalavę, kad Augustas nutrauktų santuoką, bet sutiko, kad Bar bora kaip ir kitos karalienės būtų Krokuvoje vaini kuota. Augustas, pasiekęs to, ko norėjo, nebesispyrė dėl įstatymo, kuris dabar jam rodėsi visai nereikalin gas. Neilgai trukus Barbora iškilmingai ir šventiškai buvo apvainikuota Krokuvoje karalienės vainiku.
Susietas teiginys: t-442
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Kunigaikštis Jogaila ir kunigaikštis Vy tautas, jų tėvams dar gyviems esant, buvo labai su sidraugavę. O paskui didysis kunigaikštis Algirdas 1377 me tais35 pasimirė. Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelg damas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santar- mę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino di džiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip anksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį.
Susietas teiginys: t-570
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Daugelį kitų kunigaikščių ir bajorų paėmė gyvus: ku nigaikštį Simoną, Jaunučio sūnų I S , Smolensko kuni gaikštį Glėbą, Svetoslavo sūnų l6 , kunigaikštį Glėbą, Konstantino sūnų l7 , kunigaikštį Joną Tetą1 * , Levą Plak- sičių '9 , ir paėmė daugelį kitų kunigaikščių. Kunigaikštis Vytautas su visomis pajėgomis vėl iš žygiavo ir apgulė Vilniaus miestą, ir pradėjo šturmuoti Kreivąją pilį bei šaudyti iš patrankų. Paėmė Kreivąją pilį * °, o lenkų [įgula 2 I], buvusi tuomet Aukštojoje pi lyje, pasiliko ir kunigaikščio Vytauto2 2 į pilį neįsilei do.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
. 8 1 Jo sūnus Mykoliukas, tai išgirdęs, užsidarė Trakų Mažojoje pilyje2 2 , o Leliušas — Trakų Didžiojoje pily je * * , kaip buvo su Daugirdu susitarę, o Daugirdas už ėmė Vilniaus Aukštutinę ir Žemutinę pilis kunigaikš čiui Švitrigailai. Narbutas 2 \ įjojęs per nepakeltą tiltą, užėmė Vil niaus Aukštutinę pilį Mykoliukui * * .
Susietas teiginys: t-240
Susieti teiginiai: t-240
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
O z ¿ęM fniA ieor' ## Puslapis 464 VI lentelė 39pav. Senovės lietuvių tautinis herbas: dvi karūnos - mėlyna ir geltona, pirmoji - geltoname fone, antroji - mėlyname. Todėl ir sky das horizontaliai turėtų būti padalytas į du tokius plotus. 40pav. Vilniaus miesto senovinis herbas 41 pav.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Apie tai, kad, anot Vulfstano pasakojimo, senovės prūsai, panaudodami kažkokį dirbtinį šaldymą, mokėdavo keletą mė nesių išlaikyti namuose mirusių žmonių kūnus, bus rašoma kitame šio veikalo tome. Kai kuriuos žymius žmones Lietuvoje kartais laidodavo prie didelių akmenų, esančių laukuose. 1822 metais pasitaikė aptikti kapą prie didoko akmens žemėje, priklausančioje ma no kaimeliui. Kaimiečiai nuolat kalbėdavo, kad po tuo akme niu esanti užkasta kažkokia seniena; pasak vienų, lobis, pasak kitų, kažkokio atmintino žmogaus kūnas; tai rodo senų laikų padavimai.
Susietas teiginys: t-515
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Versti jis pradėjo dar didžiojo Ordino magistro Liuterio iš Braunšveigo (1331 — 1335 m.) laikais, tačiau rankraštis buvo sunaikintas. Darbą Mikalojus baigė jau magistro Ditricho iš Altenburgo (1335—1341 m.) laikais, apie 1340 m. Jo „Prūsijos žemės kronikoje“ nemaža detalių pakeista arba pridėta79. Iš šio vertimo Dusburgiečio kronika, jos mintys plačiau paplito tiek tarp Ordino brolių, tiek vėlesnėje istoriografijoje. Su Mikalojaus iš Jerošino eiliuotu vertimu buvo susipažinęs J. Dlugošas, kuris panaudojo jį savo Lenkijos istorijos „Analuose, arba kronikose“, rašytose 1455—1480 m. 1464 m.
Susietas teiginys: t-053
Susieti teiginiai: t-053
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tikras dalykas yra tik tai, kad Arak- so upė, tekėjusi senovės Armėnijoje, buvo vadinamaitoss' kaip tik tada, kai prie jos gyveno budinai. Jie, kokios nors revoliu cijos nustumti nuo Armėnijos Arakso, leidosi į vakarus ir ap sigyveno prie Volgos žemupio, kuris taip pat vadinosi Arak- sas. Konkrečiai dvi jos atšakos vadinosi Arhoksas (Arhox) ir Roksas (Rhox), prie kurių budinai buvo kurį laiką gyvenę.
Susietas teiginys: t-371
Susieti teiginiai: t-371
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Iš tikrųjų iš to, ką išguldėme straipsnyje apie Santvarą, Lada buvo lietuvių Latona, dvynių Lėlio ir Lėlės, pramintų Lelyva, motina. Bute (iBudie} Išminties deivė. Jos vardą paėmiau iš vieno liaudies pada vimo, išgirsto Memelio apylinkėse, iš kurio aiškėja, kad šiuo vardu dievinta išmintis. Siame pasakojime apie kažkokio gar saus jūrininko nuotykius tarp kitų moralizuojamų sakinių yra tokie: „Išmintis, arba protas, kuris sergsti visus gero žmogaus darbus, yra dieviškos būtybės, Butės (Budie) rankoje.
Susietas teiginys: t-360
Susieti teiginiai: t-360
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Naujaisiais laikais ne tiktai imta abejoti vyriausiojo žynio ir aukščiausiojo teisėjo egzistavimu, bet jis net pravardžiuoja mas vienuolių išradimu ir iš istorikų melo išsiritusių išsigimė liu, kuris dėl tokio požūrio nenusipelnytų užimti vietą istori joje. Lėrbergas, kurio vardas dėl jo reikšmingų nuopelnų Siau rės istorijai nusipelno didelės pagarbos, savo studijoje „Apie krivį, arba Šiaurės popiežių“ iškėlė šias abejones. Jo tyrimų turinį pirmasis paskelbė Fateris savo veikale „Apie senovės prūsų kalbą“ (p. 35, pratarmė).
Susietas teiginys: t-200
Susieti teiginiai: t-200
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
1820 metais grafas tą statulėlę nusiuntė į Varšu vos Mokslo bičiulių draugiją. Draugijoje buvo nu tarta, kad figū rėlė yra indiškos kilmės: tokią išvadą padarė remdamiesi tik pa našumu. 1831 metais tas senovės paminklas kartu su visu drau gijos muziejumi buvo išvežtas į Sankt Peterburgą.
Susietas teiginys: t-361
Susieti teiginiai: t-361
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Perkūno stabai iš karto turėjo būti tokie, apie kokius kal ba Maksimas Tirėjietis, nusakydamas senovinius Jupiterio sta bus, tai yra didžiulis ąžuolas arba neapdorotas ąžuolo gaba las. Vis dėlto žinome, kad senovinėje Romovės šventykloje po anuo didžiuliu ir visada žaliuojančiu ąžuolu stovėjo trejetas stabų - Perkūno, Atrimpo ir Pokliaus; šventyklos aptvaro at skirose nišose - kitų dievų stabai. O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus.
Susietas teiginys: t-458
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Mat tokiais pačiais ženklais pažymėtų akmenų, ant kurių senovės tyrėjai matė ir užrašų runomis, yra ne tik ne vienoje tikrosios Lietuvos vietovėje, bet ir Pamaryje, Žemutinėje Sak sonijoje ir lužitėnų krašte. Todėl ne be pagrindo darome išva dą, kad tai buvo deivės Velionos aukurai. Tačiau laikant juos kapais, iškyla toks klausimas. Pirmiau sia tvirtinu, kad kryžius senų senovėje beveik visoms tautoms, kuriose gyvavo kokia nors civilizacija, religiniu požiūriu buvo išganymo, tai yra geresnio pomirtinio gyvenimo vilties, žen klas.
Susietas teiginys: t-556
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Taip pat pasakoja, kad barstukai iš kitų ūkininkų, kuriuos pažįsta kaip nedėkingus, klojimų naktimis vagia javus ir neša tiems, kurie jiems geresni. Apie jų gražumą pasakoja: ūgio ne aukštesnio, kaip viena uolektis“. Šių dievaičių atminimas neišnyko iki šiol; jei žinoma ne pati reikalo esmė, tai bent iš pasakojimų aišku, kas jie tokie.
Susietas teiginys: t-357
Susieti teiginiai: t-357
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
T. Narbuto korespondencijoje ne kartą teko rasti užuomi nų, jog Juozapas Zavadskis buvo nepatenkintas ir įžeistas dėl to, kad autorius savo „Istoriją“ atidavė ne jam, bet A. Marcinovskiui. O juk „Wizerunki i Roztrząsania Nau- kowe“ leido ir finansavo būtent Zavadskiai. Vis dėlto sun ku tai tvirtinti, juolab kad istoriografijoje vyrauja nuo monė (taip pat labiau hipotetinė), jog A. Marcinovskis buvo J. Zavadskio proteguojamas ir, būtent jo padedamas, tapo garsiu Vilniaus leidėju.
Susietas teiginys: t-203
Susieti teiginiai: t-203
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikš čionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo. Bet kai jis ateidavo į tą vietą, ilgą laiką sode girdėdavo kažkokį triukšmą ir lyg žalčių šnypštimą.
Susietas teiginys: t-526
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Patikimai sužinojęs, kad karalius Olbrach tas, pykčiu degdamas, su neapsakoma galybe įsiveržė į jo žemę, Moldavijos vaivada Steponas sutraukė visą savo kariuomenę, gerai sustiprino savo sostinę — Su- čiavos27 pilį bei visus kitus savo miestus ir, palikęs ten savo įgulas, pats su visa kariuomene išėjo į kalnus, į siaurus ir nepereinamus tarpeklius, kur buvo jo mėgs- /52 lamas vienuolynas, vadinamas Putnu 2S, ir ten apsistojo su visa savo kariuomene kaip didelėje tvirtovėje29. O karalius Olbrachtas, pasiekęs Sučiavą ir prastovėjęs prie jos kelias dienasM, suprato, kad miestui nieko nepadarys; visi moldavai, apgulti mieste, davė jam to kį atsakymą: „2inok neabejodamas, kad mes nebūsi me savo valdovo ir jo miesto išdavikais. Mūsų valdo vas vaivada Steponas su savo kariuomene yra lauke: jei nori — eik ir nugalėk jj, ir tuomet jo miestai ir visa žemė iš karto atsidurs tavo rankose." Karalius Olbrachtas pasitraukė nuo Sučiavos mies to ir žygiuoja gilyn, iš visos širdies trokšdamas susi kauti su juo 3I.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Sis tekstas rodo, jog tuo metu Rotundas Dusburgiečio rankraščio arba dar nebuvo turėjęs, arba jo plačiau nepanaudojo75. Jį gavęs perdavė M. Strijkovskiui. Sis Dusburgiečio nuorašą (apimantį įvykius iki 1326 m.) panaudojo savo 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintoje Kronikoje76 — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, tuo įvesdamas Dusburgiečio kronikos faktus į lituanistinę istorinę literatūrą.
Susietas teiginys: t-108
Susieti teiginiai: t-108
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Siauras (Siauras) Driežas. Lasickis, kalbėdamas apie fetišus, pamini tik kai kuriuos vardus, o apie driežą sako, kad prie religinių šliužų kategorijos priklausė juodas keturkojis šliaužiantis padaras, kurį garbino kaip namų dievaitį, labai rūpestingai maitino ir darė su juo įvairius burtus. Dar raiškiau aiškina Gvaninis : „Dar ir šiandien (1610 metais) yra tokių, ypač kaimuose ir miesteliuose, kurie garbi na kažkokius žalčius ir savo kalba vadina juos gyvatėmis, o šie kažkaip turį po pilvu ketvertą kojų - juodų, trumpučių, žiau nų pavidalo; juos laiko savo namuose tarytum kokius namų dievaičius; šeimininkai, nudirbę savo darbus, tam tikru laiku paduoda jiems aukos vietoj pieno; anie, iššliaužę iš savo lindy nių arba požeminių urvų ir nužvelgę visus ten esančius, persi- ėmusius tam tikra baime ir stabmeldišku pagarbumu, kelis kar tus sušnypščia ir pasisuka į pieną; jeigu ta bjaurybė nedaug laka, tai žmonės mano, jog namuose būsiąs koks nors nelai mingas atsitikimas, nes jų dievukas ant jų pykstąs; jeigu nutin ka kokia nors nelaimė dėl kokio nors atsitiktinumo arba dėl 12 12 Lib.
Susietas teiginys: t-304
Susieti teiginiai: t-304
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ši auka nesiskyrė nuo pir miau aprašytos, nebent tuo, kad atnašautoją kviesdavo iš žy nių arba, jų trūkstant, prašydavo išmanantį žmogų ar viršaitį. Šiuo atveju būdavo daugiau meldžiamasi ir buriama, taip pat prieš vaišes ir po jų dainuodavo. Žyniai, kurie vadinosi Wejktime, latviškai - Wiktums, tu rintys atlikti aukojimą, rengdavosi jam. Henenbergerio liudi jimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais sta bus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas.
Susietas teiginys: t-435