Cigala ir Rothas ragino Vytautą karūnuotis ir patarė kaldinti karūnas Vilniuje. Vytautas laiške Zigmantui rašė, kad Zigmantas galėsiąs siųsti jam karūną tiesiog per Lenkiją. Gediminas ir Algirdas vadinosi karaliais nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš Vakarų.
Tuo tarpu atvyko į Vilnių ir lenkų dele\ngacija^6 ). Čia dar tebebuvo ir Cigala ir Rothas, kurie nesi\nliovė Vytautą įkalbinėt karūnuotis, patardami kaldinti Vilniuj\nkarūnas ir jomis karūnuotis. Tą ir pats Zigmantas esą patvirtintų.
Kitus Jogailos pa\nlydovus Vytautui pasisekė patraukti savo pusėn^2 ). Bet ir tai nie\nko nepadėjo. Tada dar kartą nutarta kreiptis į likusią Lenkijoj\nkarališką tarybą^3 ) ir, matyt, jau tikrai tikėtasi gauti iš jos su\ntikimą, nes tuo laiku Vytautas viename savo laiške Zigmantui\nrašo, kad jis dabar galėsiąs jam siųsti karūną tiesiog per\nLenkiją^4 ).
Nors nebus nė vieno kunigaikščio,\nkuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe-\nleisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą\nnuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl\ntiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve-\ntur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps\nmandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.
Gerbti ir garbinti\nVytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys,\nlaimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai\nkaraliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai...
1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti-\njos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka-\nrūna. Tikslas buvo pasiektas 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo vainikavimo\ndienai priklauso garbinga vieta mūsų kalendoriuje: juk Mindaugas – pir-\nmas ir vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius.
Komentare nurodoma, kad šiame šaltinyje minima legenda, kad Vytauto vainikas buvo sulydytas į Krokuvos vyskupų mitrą; Šiame gabale Vytauto karūna minima kaip vėlyvesnių politinių pretenzijų ir atminties objektas.
* Versija apie Vytauto vainiko sulydymą su Krokuvos vyskupų \nmitra yra, veikiausiai, legenda, Išlikusi ligi XVI a. pradžios. JI at\nsispindi ir 1526 m. LDK atstovų reikalavime, kad Lenkijos karalius \nir Ldk 2ygtmanlas Senasis vainikuotų savo sūnų Žygimantą Au\ngustą Krokuvoje esančia ar turinčia būti Vytauto karūna.