Santrauka
Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytau tui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytau tui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. | c-001 | |
| t-002 Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su. | c-002 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytau tui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasie kė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįsta mas karaliaus titulas, atėmė. Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytau tui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Bet jokiems įkalbinėjimams ir grasinimams senasis Vytautas nepasida vė.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Len kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už dėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau džiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal davimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū dų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno vo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky mą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da vė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |