Karaliaus ir Lenkijos senato pasiųstas Zbignevas Olesnickis Vilniuje grasino Vytautui karu, jei šis neatsisakys savo sumanymo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 173
Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasiekė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįstamas karaliaus titulas, atėmė. Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytautui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Bet jokiems įkalbinėjimams ir grasinimams senasis Vytautas nepasidavė.
Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175
Lenkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvirti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui uždėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebaudžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir maldavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų būdų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarnovo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.
Senatas į pasiuntinybę Lietuvoje paskyrė vyskupą Zbignevą Olesnickį, Jarandą iš Brudzevo, Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 440
Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems nea tv y k s ta p a s Ž y g iramumams, dažnai pačios apm a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina kitos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.