Mirtinai negaluojantis LDK valdovas Aleksandras kariuomenės vadais paskyrė Stanislovą Kišką ir Mykolą Glinskį. 1365 m. Kęstutis, Algirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas ir jas nuniokojo. Po Mykolo Glinskio pergalės žinia apie mūšį spėjo pasiekti mirštantį valdovą Aleksandrą.
Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai nega- luojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favo- rita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su toto- riais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).
1365 m. Kęstutis,\nAlgirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo\nžygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį\nbelaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.
Mūšio\nnugalėtojas Mykolas\nGlinskis triumfuo-\ndamas grįžo į Vilnių\n\nYD rugpjūčio 12 d. Džiugi\n\nžinia dar spėjo pasiekti\n\nmirštantį valdovą Aleksandrą.\nMengli-Girėjus, gavęs žinią apie toto-\nriams fatališkai pasibaigusį mūšį, tuojau pat\nišsiuntė savo pasiuntinį į Vilnių, kuris turėjo\npranešti, kad chanas labai noriai laikysis ge-\ngužės mėnesį suderėtos taikos.
Mūšio\nnugalėtojas Mykolas\nGlinskis triumfuo-\ndamas grįžo į Vilnių\n\nYD rugpjūčio 12 d. Džiugi\n\nžinia dar spėjo pasiekti\n\nmirštantį valdovą Aleksandrą.\nMengli-Girėjus, gavęs žinią apie toto-\nriams fatališkai pasibaigusį mūšį, tuojau pat\nišsiuntė savo pasiuntinį į Vilnių, kuris turėjo\npranešti, kad chanas labai noriai laikysis ge-\ngužės mėnesį suderėtos taikos.
Vėliau, 358 metais prieš Kristaus gi mimą, ėmė didėti politinė įtaka karaliaus Pilypo valdo mos Makedonijos, kurios galia Graikijos atžvilgiu iškilo iki tokio lygio, jog Skitijos tautos, turėjusios glaudžius ryšius su tenykščiais graikų kolonistais, pajuto nemažą įtaką. Tačiau jie pakentė tai neilgai, nes istorijoje ran dame prisiminimų apie skitų genčių susidūrimą su Pi lypo sūnumi ir įpėdiniu Aleksandru; kaunantis Sapiriono vadovaujama kariuomenė prarado 30 000 karių1, bet bu vo priversta prašyti Aleksandro taikos ir santarvės, o vėliau, kai pagarsėjo šaunus šio monarcho žygis į Aziją, skitai taip ir liko priklausomi nuo Makedonijos galybės ir buvo tolydžio puldinėjami Uždonės tautų2. 42 Taip senovės skitų genčių santvarka ir politinė įtaka IV amžiuje prieš Kristaus gimimą labai sumažėjo, o šią milžinišką genčių sąjungą sudariusios vienos gentys pa sitraukė į Aziją, kitos paspruko į Europos gilumą, gau damos kitus pavadinimus, kitokius papročius ir naują kal bą.
Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikū rė Dobrudžos krašte prie Du nojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Tra kiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės iš varytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš ku rių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.
