Mirtinai negaluojantis LDK valdovas Aleksandras kariuomenės vadais paskyrė Stanislovą Kišką ir Mykolą Glinskį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
Tą pačią dieną ten buvo atvykęs jau mirtinai nega- luojantis LDK valdovas Aleksandras. Jis vyriausiais kariuomenės vadais paskyrė LDK etmoną Stanislovą Kišką ir savo favo- rita, dvaro maršalką, kunigaikštį Mykolą Glinskį, o pats grįžo į Vilnių. Stanislovas Kiška nebuvo labai gabus karvedys, bet jau turėjo tam tikros patirties kovose su toto- riais ir maskvėnais (po to, kai 1502 m. jam pavyko apginti Smolenską nuo maskvėnų, jam buvo patikėtos etmono pareigos).
1365 m. Kęstutis, Algirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas ir jas nuniokojo.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 69
1365 m. Kęstutis,\nAlgirdas, Patrikas ir Aleksandras įsiveržė į Ordino valdas, jas nuniokojo ir po sėkmingo\nžygio ugnyje dievams paaukojo (sacrificantes diis [...] in ignem proiciunt) vieną vokietį\nbelaisvį (SRP, 2, 349); 1378 m.
Po Mykolo Glinskio pergalės žinia apie mūšį spėjo pasiekti mirštantį valdovą Aleksandrą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Mūšio\nnugalėtojas Mykolas\nGlinskis triumfuo-\ndamas grįžo į Vilnių\n\nYD rugpjūčio 12 d. Džiugi\n\nžinia dar spėjo pasiekti\n\nmirštantį valdovą Aleksandrą.\nMengli-Girėjus, gavęs žinią apie toto-\nriams fatališkai pasibaigusį mūšį, tuojau pat\nišsiuntė savo pasiuntinį į Vilnių, kuris turėjo\npranešti, kad chanas labai noriai laikysis ge-\ngužės mėnesį suderėtos taikos.
Mirštantis valdovas Aleksandras dar spėjo gauti žinią apie totoriams fatališkai pasibaigusį mūšį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 81
Mūšio\nnugalėtojas Mykolas\nGlinskis triumfuo-\ndamas grįžo į Vilnių\n\nYD rugpjūčio 12 d. Džiugi\n\nžinia dar spėjo pasiekti\n\nmirštantį valdovą Aleksandrą.\nMengli-Girėjus, gavęs žinią apie toto-\nriams fatališkai pasibaigusį mūšį, tuojau pat\nišsiuntė savo pasiuntinį į Vilnių, kuris turėjo\npranešti, kad chanas labai noriai laikysis ge-\ngužės mėnesį suderėtos taikos.
Narbutas rašo, kad po susidūrimo su Pilypo sūnumi Aleksandru skitų kariuomenė neteko 30 000 karių ir prašė Aleksandro taikos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 58
Vėliau, 358 metais prieš Kristaus gi mimą, ėmė didėti politinė įtaka karaliaus Pilypo valdo mos Makedonijos, kurios galia Graikijos atžvilgiu iškilo iki tokio lygio, jog Skitijos tautos, turėjusios glaudžius ryšius su tenykščiais graikų kolonistais, pajuto nemažą įtaką. Tačiau jie pakentė tai neilgai, nes istorijoje ran dame prisiminimų apie skitų genčių susidūrimą su Pi lypo sūnumi ir įpėdiniu Aleksandru; kaunantis Sapiriono vadovaujama kariuomenė prarado 30 000 karių1, bet bu vo priversta prašyti Aleksandro taikos ir santarvės, o vėliau, kai pagarsėjo šaunus šio monarcho žygis į Aziją, skitai taip ir liko priklausomi nuo Makedonijos galybės ir buvo tolydžio puldinėjami Uždonės tautų2. 42 Taip senovės skitų genčių santvarka ir politinė įtaka IV amžiuje prieš Kristaus gimimą labai sumažėjo, o šią milžinišką genčių sąjungą sudariusios vienos gentys pa sitraukė į Aziją, kitos paspruko į Europos gilumą, gau damos kitus pavadinimus, kitokius papročius ir naują kal bą.
Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė ją Karijoto sūnums Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui už pagalbą kare.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 220
Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikū rė Dobrudžos krašte prie Du nojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Tra kiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės iš varytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš ku rių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.
Kunigą Aleksandrą nusiuntė į Medžiapolę, kursai visus te nai ūkėsus apkrikštijo ir bažnyčią jiems įkūrė.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 200
To dėjęsis, Alobramdas kunigas nuėjo į Tu- raidą latvių mokyti ir krikštyti, kurį kraštą paskaidė į parakvijas ir Kaupo pilėj bažnyčią įkūrė. Kunigą Aleksandrą nusiuntė į Medžiapolę, kursai visus te nai ūkėsus apkrikštijo ir bažnyčią jiems įkūrė. Ku nigas Danielius į Lenevaldę iškeliavo, priimtas tenai žmoniškai, ūkinykus apkrikštijo.
Jau buvo lie tuviai į pilį įsigrūdą, bet tuo tarpu kunigaikštis Naugardo Aleksandras, vadinamas Nevskiu, atėjo ant pagalbos Polockui.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 302
Lietuviai prisiartinę uždegė miestą, gudai su kalavijonimis, apgobti dūmais ir liepsnomis, šim tais lietuvių žemaičių guldė pamūriais, o lietuviai, kūnais savo brolių pasispirdami, vylyčias it sniegą į miestą drėbė ir, taranais mūrus griaudami, gau jas kalavijonų ir gudų irose laidojo. Jau buvo lie tuviai į pilį įsigrūdą, bet tuo tarpu kunigaikštis Nau- gardo Aleksandras, vadinamas Nevskiu, atėjo ant pagalbos Polockui. Tuo kartu lietuviai pilį palikini turėjo eiliuotis į rindą ir su rimtais neprieteliais lyg mėj grumtis.
Tuo laiku Uzbekąs, chanas totorių, patvirtinęs tūlus maskolių kunigaikščius ypatingais valdymierais, liepė vaidintis savo rūmuose Tverės kunigaikš čiui Aleksandrui ir jį, Uzbeką, savo viešpačiu iš pažinti ir donį jam duoti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 563
Mina- vojau viršiaus, jog totoriai valdė gudus rytinius, paskui maskoliais vadinamus, kurių kunigaikščiai mokėjo totorių chanams, taip vadinamiems viešpa čiams, donį ir kiekvienas naujas maskolių kuni gaikštis turėjo eiti pas juos patvirtinimo savo val džios lūgoti, idant galėtų didžiuoju kunigaikščiu va dintis ir kitais kunigaikščiais maskolių viešpatauti; vienu žodžiu, kas norėjo ypatingai rėdytis, tas tu rėjo nuo totorių chano patvirtintu būti ir donį jam mokėti. Tuo laiku Uzbekąs, chanas totorių, patvirtinęs tūlus maskolių kunigaikščius ypatingais valdymie- rais, liepė vaidintis savo rūmuose Tverės kunigaikš čiui Aleksandrui ir jį, Uzbeką, savo viešpačiu iš pažinti ir donį jam duoti. Bet Aleksandras niekaip nenorėjo to daryti, noris jo tėvūnai, kunigai ir ūkė- sai jam linkėjo tenai eiti, bet jis niekaip jų ne klausė, sakydamas tenai galą gausiąs.
1377 m. Podolės kunigaikštis Aleksandras perėjo tarnauti Vengrijos ir Lenkijos karaliui Liudvikui Anžu.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 5
Kad feodaliniai leni- niai ryšiai lietuvių kunigaikščius galėjo sieti su gretimų kraštų valdovais, liudija ir 1377 m. Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Anžu laiškas, kuriame kara- lius teigė, kad jam tarnauti perėjo Podolės kunigaikščiai Aleksandras ir Borisas
Kazimiero valdymo metais brendusios valdymo sistemos permainos, susijusios su valdovo rezidavimo Lietuvoje stygiumi ir institucionalizacijos pažanga, išryškėjo Aleksandro, ypač Žygimanto Senojo, valdymo metu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo ištakos: didžiojo kunigaikščio taryba ir bajorų suvažiavimai XIV–XV a.
p. 9 (PDF 1)
Ilgo Kazimiero viešpatavimo laikais brendusios pamainos valdymo sistemoje, kurias sukėlė nuolatinio valdovo rezidavimo Lietuvoje stygius ir tolesnė institu cionalizacijos šalyje pažanga, pasireiškė Aleksandro, o ypač - Žygiman to Senojo valdymo metu.
Teodoras Narbutas nurodo, kad Pskoviečiai susivaidijo su Didžiuoju Naugardu, suteikę prieglobstį Aleksandrui, kurį jis vadina Tverės kunigaikščiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 460
Pskoviečiai buvo \nsusivaidiję su Didžiuoju Naugardu dėl to, kad anie su\nteikė prieglobstį Tverės kunigaikščiui Aleksandrui. Ne\npaisydami netgi baisios Maskvos kunigaikščio Jono ga\nlybės— nei karinės, nei dvasinės, jie kilniai laikėsi vieną\nsyk duoto žodžio persekiojamam kunigaikščiui
Teodoras Narbutas Aleksandrą vadina kunigaikščiu ir nurodo, kad chano įsakymu persekiojamas Aleksandras Lietuvoje jautėsi visiškai saugus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 460
Tas kunigaikš\ntis paliko miestui globoti jauną savo žmoną, o pats iš\nkeliavo į Lietuvą. Toks garbingas poelgis išgelbėjo \npskoviečius nuo pavojų. Kunigaikštis Aleksandras, per\nsekiojamas chano įsakymu, Lietuvoje jautėsi visiškai sau\ngiai
Teodoras Narbutas nurodo, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kunigaikštis Aleksandras rado savo šalies globėją, kuris po aštuoniolikos mėnesių sudarė sąlygas Aleksandrui jaustis ramiam ir toliau būti pirmuoju Pskovo respublikos kunigaikščiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 460
Be to, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jis \nrado savo šalies globėją, kuris ne tiktai priėmė jį sve\ntingai, bet ir, praslinkus aštuoniolikai mėnesių, nuveikė \ntiek, kad kunigaikštis Aleksandras galėjo jaustis ramus \nir toliau būti pirmuoju kunigaikščiu, Pskovo respublikos, \nkurią ėmėsi globoti.
Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija
Šio antspaudo atsiradimas buvo susijęs su Aleksandro išrinkimu 1492 m. savarankišku Lietuvos valdovu (iki tol valdęs Kazimieras buvo kartu ir Lenkijos karalius).