Mikalojus Radvila

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Sklypas tas ir mūrinis namas, kuriame yra spaustu­\nvė, parduotas Jono Hozijaus, atiteko Sebastijonui Vitinskiui.\n1552. Sklypą ir mūrinį namą Vitinskis pardavė Vilniaus \nvaivadai Mikalojui Radvilai.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Uždėtas mažasis antspaudas, vaiz­\nduojantis Vytį su aplink neįskaitoma legenda.\nPATS ALEKSANDRAS,\nDIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, \nRUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ \nKUNIGAIKŠTIS\nVilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Rad­\nvilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevi- \nčiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedan­\nčio iš miesto į Užupį, už Vilnelės.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Be \nto, Vilnių šiuo laikotarpiu papuošė dvi reikšmingos bažny­\nčių fundacijos: Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Mikalojus \nRadvila, Aleksandro laikais, apie 1514 metus, ties Kłecku prieš \ntotorius pasiektai pergalei atminti savo žemėje už miesto ant \nkalnelio prie Vilijos, pastatė bažnyčią Šv. Jurgio ir kartu Mer­\ngelės Dievo Gimdytojos garbei. Po to pakvietė karmelitus ir \nprie tos bažnyčios jiems pastatydino vienuolyną.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Taip pat, kad miesto \ngyventojai savo reikmėms galėtų lengviau pasisamdyti pa­\ndienius darbininkus, visiems padienininkams nuo tol nu­\nrodyta rinktis prie rotušės, Krokuvoje įvestos tvarkos pa­\nvyzdžiu.\nTais pačiais metais Vilniuje buvo įsteigtas pirmasis stik­\nlo fabrikas. Karaliaus dvariškis Martynas Paleckis, žmogus \nišradingas ir apsukrus, atvykęs iš Lenkijos, Lietuvos mar­\nšalkos Mikalojaus Radvilos užtartas, iš karaliaus gavo ati­\ntinkamą žemės sklypą prie miesto, už Vilijos, ir leidimą steig-\n32 33\nŽr. III priedą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Prasidėjo mūšis, ilgą laiką pergalė nekrypo nei\nį vieną, nei į kitą pusę, nes abi šalys turėjo tiek pat\nkarių, abi buvo vienodai narsios. Vis dėlto Radvila ne­\ngalėjo sutikti, kad jo kariai visą laiką tik stebėtų kau­\ntynes: smogęs priešams į sparną, jis nulėmė sėkmę.\nNeilgai trukus priešai pasileido bėgti: žuvus karo kė­\nlėjui, visi kaip vienas paspruko iš kovos lauko.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

13 Berenis V. Provincialų dialogai apie žemaičių tautą, Metai, 1995, Nr. 4,\np. 128.\nXVI\n\n## Puslapis 17\n\nMYKOLAS B A L I N S K I S\nniaus\nMIESTO ISTORIJA\nHaec omnia, quae credidi esse patriae necessaria, \nquae scribere mihi fas erat, vobis exponere arbitror: \nvestrum judicium, non de mea voluntate, sed de opere exoro.\n„Visa, ką maniau būsiant reikalinga tėvynei ir \nką man derėjo parašyti, nutariau išdėstyti jums, \nket meldžiu įvertinti ne mano ketinimus, o pačią knygą, “ — \nRotundas (Augustinas Mieleckis), Vilniaus vaitas, \nMikalojui Radvilai 1560 m. vasario 12 dieną įteikdamas jam \nsavąją Lietuvos istoriją, kurios rankraštis yra dingęs.