Mikalojus Radvila apie 1514 metus pastatė Šv. Jurgio ir Mergelės Dievo Gimdytojos bažnyčią pergalei prie Klecko atminti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 282
Be \nto, Vilnių šiuo laikotarpiu papuošė dvi reikšmingos bažny\nčių fundacijos: Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Mikalojus \nRadvila, Aleksandro laikais, apie 1514 metus, ties Kłecku prieš \ntotorius pasiektai pergalei atminti savo žemėje už miesto ant \nkalnelio prie Vilijos, pastatė bažnyčią Šv. Jurgio ir kartu Mer\ngelės Dievo Gimdytojos garbei. Po to pakvietė karmelitus ir \nprie tos bažnyčios jiems pastatydino vienuolyną.
Sklypą ir mūrinį namą Vitinskis pardavė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 196
Sklypas tas ir mūrinis namas, kuriame yra spaustu\nvė, parduotas Jono Hozijaus, atiteko Sebastijonui Vitinskiui.\n1552. Sklypą ir mūrinį namą Vitinskis pardavė Vilniaus \nvaivadai Mikalojui Radvilai.
Lietuvos maršalka Mikalojus Radvila užtarė Martyną Paleckį, gavusį iš karaliaus žemės sklypą ir leidimą steigti stiklo fabriką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 290
Taip pat, kad miesto \ngyventojai savo reikmėms galėtų lengviau pasisamdyti pa\ndienius darbininkus, visiems padienininkams nuo tol nu\nrodyta rinktis prie rotušės, Krokuvoje įvestos tvarkos pa\nvyzdžiu.\nTais pačiais metais Vilniuje buvo įsteigtas pirmasis stik\nlo fabrikas. Karaliaus dvariškis Martynas Paleckis, žmogus \nišradingas ir apsukrus, atvykęs iš Lenkijos, Lietuvos mar\nšalkos Mikalojaus Radvilos užtartas, iš karaliaus gavo ati\ntinkamą žemės sklypą prie miesto, už Vilijos, ir leidimą steig-\n32 33\nŽr. III priedą.
Aleksandras kreipėsi į Vilniaus vaivadą ir kanclerį Mikalojų Radvilą dėl pievos dovanojimo prie jo malūno už Vilnelės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 373
Uždėtas mažasis antspaudas, vaiz\nduojantis Vytį su aplink neįskaitoma legenda.\nPATS ALEKSANDRAS,\nDIEVO MALONE DIDYSIS LIETUVOS, \nRUSIOS, ŽEMAIČIŲ IR KITŲ \nKUNIGAIKŠTIS\nVilniaus vaivadai mūsų kancleriui ponui Mikalojui Rad\nvilai. Dovanojame Vilniaus miestiečiui Maksimui Vasiljevi- \nčiui šienaujamą pievą palei tavo malūną prie kelio, vedan\nčio iš miesto į Užupį, už Vilnelės.
Mikalojus Radvila smogė priešams į sparną ir nulėmė mūšio sėkmę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 397
Prasidėjo mūšis, ilgą laiką pergalė nekrypo nei\nį vieną, nei į kitą pusę, nes abi šalys turėjo tiek pat\nkarių, abi buvo vienodai narsios. Vis dėlto Radvila ne\ngalėjo sutikti, kad jo kariai visą laiką tik stebėtų kau\ntynes: smogęs priešams į sparną, jis nulėmė sėkmę.\nNeilgai trukus priešai pasileido bėgti: žuvus karo kė\nlėjui, visi kaip vienas paspruko iš kovos lauko.
1560 m. vasario 12 d. Mikalojus Radvila iš Rotundo gavo jo Lietuvos istorijos rankraštį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 16-17
13 Berenis V. Provincialų dialogai apie žemaičių tautą, Metai, 1995, Nr. 4,\np. 128.\nXVI\n\n## Puslapis 17\n\nMYKOLAS B A L I N S K I S\nniaus\nMIESTO ISTORIJA\nHaec omnia, quae credidi esse patriae necessaria, \nquae scribere mihi fas erat, vobis exponere arbitror: \nvestrum judicium, non de mea voluntate, sed de opere exoro.\n„Visa, ką maniau būsiant reikalinga tėvynei ir \nką man derėjo parašyti, nutariau išdėstyti jums, \nket meldžiu įvertinti ne mano ketinimus, o pačią knygą, “ — \nRotundas (Augustinas Mieleckis), Vilniaus vaitas, \nMikalojui Radvilai 1560 m. vasario 12 dieną įteikdamas jam \nsavąją Lietuvos istoriją, kurios rankraštis yra dingęs.
Mikalojus Radvila užpuolė priešą ir jį sumušė.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 607
Nio kotojus sėkmingai išsklaidė Ostrogiškis ir išvarė iš vi sos Volynės, vis dėlto dalis jų įsibrovė į Polesę, su keldami didelę baimę Slucko krašte ir smarkiai jį nusiaubdami. Siaubėjus užtiko Lukošius Moravecas, kuris su dviem šimtais pėstininkų visai atsitiktinai at sidūrė prie Slučės upės; nesitikėdamas galėsiąs atsi traukti, turėjo noromis nenoromis pasiryžti kovai; įsi rengęs pakrantėje stovyklą, jis užpuolė priešą ir jį sumušė. Padėjo laimėti pergalę kunigaikštienės Anas tazijos pasiųsti į pagalbą raiteliai, kurie vijosi bėgan čiuosius ir juos žudė.
Mikalojus Radvila iš Maskvos valdovo irgi buvo gavęs nemaža pinigų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 632
Skitas Mengli Girėjus, pakviestas už mokamą atlyginimą į šį karo žygį, įsikūrė su kariais netoli karaliaus stovyklos, tačiau nepradėjo kovoti prieš maskvėnus, nors Ostrogiškis atkakliai reikalavo, kad įsibrautų į Maskvos kunigaikštystę, mat jis iš Maskvos valdovo irgi buvo gavęs nemaža pinigų. Ne trūko barbarui sumanumo deramai pateisinti savo ne veiklumą, nors, tiesą sakant, jis ketino užpulti tuos, kurie pirmieji suklups mūšyje. Konstantinui laimėjus kovą, pradėjo atvirai remti karalių ir netrukus patrau kė į Maskvos kunigaikštystę, nusiaubdamas didelius plotus ir išsivesdamas šimtą tūkstančių belaisvių.
Pačiame karo įkarštyje 1520 m. gegužės 7 d. Žygimantas Senasis rašė Lietuvos kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, kad dėl kelio į Kauną uždarymo visa druska ir kitos prekės, paprastai vežamos per Kauną, pasuko Bugu ir Narevu, o Kauno muitinės.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 100
Štai per 1520-1521 m. Lenkijos ir Vokiečių ordino karą keliai per Vokiečių ordino valstybę buvo uždaryti. Pačiame karo įkarštyje 1520 m. gegužės 7 d. Žygimantas Senasis rašė Lietuvos kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, kad dėl kelio į Kauną uždarymo visa druska ir kitos prekės, paprastai vežamos per Kauną, pasuko Bugu ir Narevu, o Kauno muiti- nės sandėliai tušti.
1492 m. Sofija Manvydaitė Radvilienė nurodė, kad nepaklusnius jos perleidžiamus bajorus savo autoritetu sutramdytų jos vyras Mikalojus Radvila.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 9
Tokius tarnybinius bajorus didikai galėjo netgi perleisti vienas kitam kartu su dovanojamais dvarų kompleksais, kaip tai 1492 m. padarė Sofija Manvydaitė Radvilienė, nurodydama, kad bajorų nepaklusnumo atveju juos savo autoritetu sutramdyti turėtų jos vyras Vilniaus vaivada Mikalojus Ra- dvila 36.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Todėl ir Jerim Berdį iškilmingai paskelbė teisėtu valdovu; kad niekas nesakytų, jog jis iš draugo norėjęs tik pasityčioti, iškilmingai suteikdamas nieko nereiškiantį titulą, pasiryžo visaip jį paremti ir sugrą žinti į valdžią. Jis įsakė Lietuvos maršalui Mikalojui Radvilai skubiai sutelkti Lietuvos žemėse didelę kariuo menę ir su ja palydėti Jerim Berdį į Skitiją. Vykdyda mas šį įsakymą, Radvila ir patraukė į skitų kraštą.
Susietas teiginys: t-008
Susieti teiginiai: t-008
Šaltinis: 02-kiaupiene-mes-lietuva-ldk-bajorija
Vienas pirmųjų ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinio aktyvu- mo Imperijoje žingsnių buvo jos atstovų pasirodymas tarptautiniame Vienos kongrese 1515 m. 17 Į kongresą valdovo Žygimanto Senojo delegacijos sudėtyje atvyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila ir Stanis- lovas Goštautas. Jie turėjo Ponų Tarybos diplomatinę užduotį - pasistengti sugadinti imperatoriaus Maksimiljano I ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III santykius, jų raidą pakreipti savo valstybei, kariavusiai su Maskva, palankia kryptimi.