Vytenis, nesutikęs pasipriešinimo Sandomiro žemėje, ugnimi ir kalaviju nusiaubė aplinkinius kaimus bei dvarus. Skitams dviem voromis užpuolus Lenkiją ir siaubiant ją ugnimi bei kalaviju, karalius įsitraukė į karą dėl Podolės. Vytenis Sandomiro žemėje, nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus ir išsivarė šešis tūkstančius žmonių.
Staigiai ir be vargo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato įtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esama padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos maištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei kurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė vado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Traiverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pabrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už patirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą. Sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patraukė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Lenkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą niokoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei vaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmonių.
Štai todėl pasirūpino, kad popiežius Inocentas paskelbtų Fridrichą Krokuvos arkivyskupu ir įtrauktų į šventąją kardinolų tarybą, be to, visomis priemonėmis stengėsi pelnyti lenkų palankumą Jonui Olbrachtui, kurį ketino palikti savo įpėdiniu. Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ugnimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir LieO lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrausk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės atvirame lauke susikovė su priešu.
Staigiai ir be vargo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato įtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esama padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos maištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei kurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė vado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Traiverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pabrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už patirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą. Sutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patraukė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo apygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Lenkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą niokoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei vaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmonių.