Vytenis, nesutikęs pasipriešinimo Sandomiro žemėje, ugnimi ir kalaviju nusiaubė aplinkinius kaimus bei dvarus. Skitams dviem voromis užpuolus Lenkiją ir siaubiant ją ugnimi bei kalaviju, karalius įsitraukė į karą dėl Podolės. Vytenis Sandomiro žemėje, nesutikęs pasipriešinimo, ugnimi ir kalaviju nusiaubė aplinkinius kaimus ir dvarus ir išsivarė šešis tūkstančius žmonių.
Staigiai ir be var\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo\nnių.
Štai todėl pasirūpino, kad popiežius Inocentas paskelbtų Fridrichą Krokuvos arkivyskupu ir įtrauktų į šventąją kardinolų tarybą, be to, visomis priemonėmis stengė si pelnyti lenkų palankumą Jonui Olbrachtui, kurį ke tino palikti savo įpėdiniu. Todėl, sužinojęs, jog skitai dviem žygio voromis užpuolė Lenkiją, siaubdami ją ug nimi ir kalaviju, jis ryžtingiau nei bet kada anksčiau pradėjo rūpintis Lietuvos reikalais ir įsitraukė į karą dėl Podolės, o sūnui karštai nurodė kuo apdairiausiai pavaduoti karalių karo stovykloje. Kunigaikštis Jonas Olbrachtas, uoliai vykdyda- 1489 m eta i mas, kas buvo tėvo nurodyta, K u n ig a ik štis J o n a s greitai sutelkė Rusioje ir Lie- O lb ia c h ta s sum u ša tuvoje kariuomenę ir, patrau- sk itu s kęs į priekį su ryžtingiausiais vyrais, prie Savranės upės at virame lauke susikovė su priešu.
Staigiai ir be var\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo\nnių.