Tradiciškai manoma, kad Lietuvos valstybės branduolys – Lietuvos žemė siaurąja prasme ankstyvaisiais istoriniais laikais buvo tarp Nemuno ir Neries upių.
Tai buvo piktųjų dvasių apgaulė; ty-\nkodamos prie vandens, suvedžiodamos žmones, jos stengėsi\nišvilioti sau dovanų“.\nDėl šių poeto Jakimavičiaus žodžių įgyjame naują objektą\nmūsų deivių rinkiniui. Taip pat kunigas Sirvydas savo žodyne\nVilijos upę, lotyniškai Vilia, lietuviškai vadina Nerimi (Neris).
Anksčiau kitaip \nbuvo vadinama arba turėjo ir kitą \nvardą - Neris, nuo to rasi, kad glū\ndėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, \nkad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų \natrodė tarsi panirusi - lietuviškai - \nPanerta, nuo ko ją supantys kalnai \nir mūsų laikais vadinami Paneriais. \nUpė Nerige, dažnai minima senovi\nniame Lietuvos kelių aprašyme, \nesančiame Kryžiuočių archyve, yra \ndabartinė Vilija. Vygandas ir \nLindenblattas, kronikininkai, \nją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Ne- \nrye ir Neria.
Anksčiau kitaip \nbuvo vadinama arba turėjo ir kitą \nvardą - Neris, nuo to rasi, kad glū\ndėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, \nkad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų \natrodė tarsi panirusi - lietuviškai - \nPanerta, nuo ko ją supantys kalnai \nir mūsų laikais vadinami Paneriais. \nUpė Nerige, dažnai minima senovi\nniame Lietuvos kelių aprašyme, \nesančiame Kryžiuočių archyve, yra \ndabartinė Vilija. Vygandas ir \nLindenblattas, kronikininkai, \nją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Ne- \nrye ir Neria.
Anksčiau kitaip \nbuvo vadinama arba turėjo ir kitą \nvardą - Neris, nuo to rasi, kad glū\ndėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, \nkad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų \natrodė tarsi panirusi - lietuviškai - \nPanerta, nuo ko ją supantys kalnai \nir mūsų laikais vadinami Paneriais. \nUpė Nerige, dažnai minima senovi\nniame Lietuvos kelių aprašyme, \nesančiame Kryžiuočių archyve, yra \ndabartinė Vilija. Vygandas ir \nLindenblattas, kronikininkai, \nją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Ne- \nrye ir Neria.
Tuo metu poreikis turėti savą gynybą ir per ne\npaliaujamus karus pažintis su kaimyninėmis šalimis, jau at- \nsikračiusiomis netašyto barbariškumo, davė pradžią rastis \nLietuvos žemėje medinėms pilims ir tvirtovėms.\nVietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos ke\nliautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpu\nsėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogio\nje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių \nsantakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos\nsurašytos klausantis jų skaldų, bei \nšiaurės kronikos byloja ne apie vie\nną tokį žygį.
Prūsijos dokumen\ntuose dar XIII amžiuje ji vadinta Ne\nria. Tad, manau, jog lietuviai seniau \nvadino Vilija, Neris arba Neria to\ndėl, kad ši upė išrausė sau gilią va\ngą, suformuodama aukštas smėlin\ngas pakrantes. Mūsų kaimiečiai \nlietuviai taria „Niaris\" ir sako, esą \nlenkiškai jų puikioji upė vadinama \nWilja.
