Neris buvo siejama su žodžiu „Panerta“, nes žiūrint nuo aukštų kalnų atrodė tarsi panirusi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Anksčiau kitaip \nbuvo vadinama arba turėjo ir kitą \nvardą - Neris, nuo to rasi, kad glū\ndėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, \nkad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų \natrodė tarsi panirusi - lietuviškai - \nPanerta, nuo ko ją supantys kalnai \nir mūsų laikais vadinami Paneriais. \nUpė Nerige, dažnai minima senovi\nniame Lietuvos kelių aprašyme, \nesančiame Kryžiuočių archyve, yra \ndabartinė Vilija. Vygandas ir \nLindenblattas, kronikininkai, \nją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Ne- \nrye ir Neria.
Vilnius buvo įsikūręs dviejų upių, Vilijos arba Neries ir Vilnios, santakoje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 32
Tuo metu poreikis turėti savą gynybą ir per ne\npaliaujamus karus pažintis su kaimyninėmis šalimis, jau at- \nsikračiusiomis netašyto barbariškumo, davė pradžią rastis \nLietuvos žemėje medinėms pilims ir tvirtovėms.\nVietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos ke\nliautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpu\nsėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogio\nje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių \nsantakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos\nsurašytos klausantis jų skaldų, bei \nšiaurės kronikos byloja ne apie vie\nną tokį žygį.
Prūsijos dokumentuose Neris XIII a. buvo vadinama Neria.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Prūsijos dokumen\ntuose dar XIII amžiuje ji vadinta Ne\nria. Tad, manau, jog lietuviai seniau \nvadino Vilija, Neris arba Neria to\ndėl, kad ši upė išrausė sau gilią va\ngą, suformuodama aukštas smėlin\ngas pakrantes. Mūsų kaimiečiai \nlietuviai taria „Niaris\" ir sako, esą \nlenkiškai jų puikioji upė vadinama \nWilja.
1390 m. Vladislovo Jogailos privilegijoje, kuria Vilniaus kapitulai dovanoti Paneriai, Vilija pavadinta Vigilia.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Iš kur kilo Nehrung arba Ne- \nhring - vokiečių kalboje didžiulių \nsmėlio kaupų jūrų įlankose pavadi\nnimas [neringa]. Prūsijos dokumen\ntuose dar XIII amžiuje ji vadinta Ne\nria. Tad, manau, jog lietuviai seniau \nvadino Vilija, Neris arba Neria to\ndėl, kad ši upė išrausė sau gilią va\ngą, suformuodama aukštas smėlin\ngas pakrantes.
Taip pat kunigas Sirvydas savo žodyne Vilijos upę, lotyniškai Vilia, lietuviškai vadina Nerimi (Neris).
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 150
Tai buvo piktųjų dvasių apgaulė; ty-\nkodamos prie vandens, suvedžiodamos žmones, jos stengėsi\nišvilioti sau dovanų“.\nDėl šių poeto Jakimavičiaus žodžių įgyjame naują objektą\nmūsų deivių rinkiniui. Taip pat kunigas Sirvydas savo žodyne\nVilijos upę, lotyniškai Vilia, lietuviškai vadina Nerimi (Neris).
Kronikininkai Vygandas ir Lindenblattas Nerį vadino vardais Nerga, Nerge, Nerye ir Neria.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Anksčiau kitaip \nbuvo vadinama arba turėjo ir kitą \nvardą - Neris, nuo to rasi, kad glū\ndėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, \nkad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų \natrodė tarsi panirusi - lietuviškai - \nPanerta, nuo ko ją supantys kalnai \nir mūsų laikais vadinami Paneriais. \nUpė Nerige, dažnai minima senovi\nniame Lietuvos kelių aprašyme, \nesančiame Kryžiuočių archyve, yra \ndabartinė Vilija. Vygandas ir \nLindenblattas, kronikininkai, \nją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Ne- \nrye ir Neria.
Totorių vartų pavadinimas siejamas su vieta, kur slėnyje į Viliją įtekėjo Vingrių šaltinis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
Pirmiausia jų, \nregis, buvo įsikurta Lukiškėse, o gal net jie pirmieji ten statėsi \nnamus, juk iki šiol ten stovi mečetė jų tikėjimą išpažįstančioms \nšeimoms. Nuo jų taip pat kilo gatvės ir Totorių vartų, kur slė\nnyje į Viliją įteka Vingrių šaltinis, pavadinimas.\nTačiau tas kelias Lietuvos sostinės patirtas sėkmes (1398 m.) \ntemdė neramumai, grėsę ne tik iš kryžiuočių, bet ir per Vytau\nto vaidus su Jogaila, ir dar ne visai suderintus Lietuvos ir Len\nkijos interesus.
Kryžiuočių archyve esančiame sename Lietuvos kelių aprašyme minima Nerige yra dabartinė Vilija.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 160
Pirmiausia jų, \nregis, buvo įsikurta Lukiškėse, o gal net jie pirmieji ten statėsi \nnamus, juk iki šiol ten stovi mečetė jų tikėjimą išpažįstančioms \nšeimoms. Nuo jų taip pat kilo gatvės ir Totorių vartų, kur slė\nnyje į Viliją įteka Vingrių šaltinis, pavadinimas.\nTačiau tas kelias Lietuvos sostinės patirtas sėkmes (1398 m.) \ntemdė neramumai, grėsę ne tik iš kryžiuočių, bet ir per Vytau\nto vaidus su Jogaila, ir dar ne visai suderintus Lietuvos ir Len\nkijos interesus.
Latopisiec Litewski nurodo, kad mūšis vyko prie Vilijos upės, ties Horodoku, vietovėje, vadinamoje Weyiszczuszki.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 137
25\nLatopisiec Litewski, leidžiamas p. D a- \nn i 1 o v i č i a u s, 1.45 pasakoja, kad \ntas mūšis vykęs prie Vilijos upės: ties \nHorodoku, vietovėje, vadinamoje \nWeyiszczuszki. Tai tikriausiai dabar\ntiniai Vižūnai, seniau ten stovėjusi \npilis, prūsų vadinta Wissewalde, ties \nNerimi, arba Vilija, buvusi...
Baliński teigė, kad Vilniaus vardas kilo nuo į Viliją įtekančios Vilnios, todėl pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 67
Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta to\nkiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstaty\nta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne \nnuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, \nį aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti \nprie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus \nlydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vė\nliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnė\nje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę seno\nvinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, \nkrantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau \nvisas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo \nRusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgy\nvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir \npilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į \nmūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .
Neris anksčiau vadinta ir Panerta, nes, žiūrint nuo aukštų kalnų, atrodė tarsi panirusi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Anksčiau kitaip \nbuvo vadinama arba turėjo ir kitą \nvardą - Neris, nuo to rasi, kad glū\ndėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, \nkad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų \natrodė tarsi panirusi - lietuviškai - \nPanerta, nuo ko ją supantys kalnai \nir mūsų laikais vadinami Paneriais. \nUpė Nerige, dažnai minima senovi\nniame Lietuvos kelių aprašyme, \nesančiame Kryžiuočių archyve, yra \ndabartinė Vilija. Vygandas ir \nLindenblattas, kronikininkai, \nją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Ne- \nrye ir Neria.
Iš Žemutinės pilies vakarinių vartų kelias ėjo per Vilnią ir Vingrių upokšnį link kelto per Viliją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 124
Šalimais jo apvalus bokštas, iš plytų \nir akmens sumūrytas, su langu, pro kurį žyniai ir pranašai \nskelbdavo savo pranašystes žmonėms3, o visa Kreivosios pi\nlies apsauginė juosta, pirmiausia apsupta aukšta ir tvirta sta\ntinių tvora, paskui Vilnios upės vandenų skalaujama iš vie\nnos pusės, o iš kitos - jos perkasos, dar Gedimino laikais \niškastos, - pilį puolantiems Lietuvos priešams sudarė ne\nlengvai įveikiamas kliūtis4. Iš Žemutinės pilies vakarinių var\ntų vedė kelias per du tiltus, nutiestus per Vilnios upę ir Ving\nrių upokšnį, kuris šalimais su ana upe įtekėjo į Viliją. Kelias \nsuko į šiaurės pusę, kelto per Viliją link, nuo ten, išsišakojęs \nį du, vedė į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir į Ukmergės \npilį.
Artėjanti žiema grėsė Vilijos upėje stovėjusiems kryžiuočių laivams užkirsti kelią grįžti į Prūsiją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 142
Tokios atkaklios Moskoževskio gynybos aplin\nkybėmis, dar prisidėjus rudens darganoms, kryžiuočių ka\nriaunoje ėmė plisti ligos, juk stovyklavo po atviru dangumi \nir buvo gerokai nusilpusi: daugybė jau buvo užmuštų ir pa\nimtų į nelaisvę. Visiškai baigėsi parakas, o artėjanti žiema \ngrėsė laivams, stovėjusiems Vilijos upėje, užkirsti kelią grįžti \natgal į Prūsiją. Be to, dar Skirgaila sutelkė likučius ir ėmė pul\ndinėti priešą iš užnugario, pasalūniškai; tad visai nusigalavę,\n32\nTa dvikova neįvyko: abi pusės, nors \nir buvo atvykusios sutartu laiku į \nPrahą, bet imperatoriaus Vaclovo di\ndelių pastangų dėka buvo susitarta \ntaikytis.
Žemiau Vilniaus Vilijos pakrantėse gyvenę lietuviai kaimiečiai šią upę vadino Nerimi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 64-65
48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi\nnas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia\nkurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, \nmedžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi\nnės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar \nVilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal\nnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver\ntingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto \nlaikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir \nsvetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie\nną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir \nkunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos \nimperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gedimi\nnas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne \nregėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu\nvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų.
Gedimino pastatydinta mūro tvirtovė stovėjo ant kalno ties vieta, kur Vilnelė įteka į Viliją.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 123
Dar \nniūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu krašto\nvaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvyku- \nsiems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kal\nnų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, \nbuvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydin\nta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų \npusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno gar\nsiausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, \npalei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja.
Perkėlimai plaustais per Viliją buvo uždrausti tarp Verkių kaimo ir Vilniaus kapitulai priklausiusio Panerių kaimo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 405
Nederėtų, be \nto, atsižvelgiant į šį mūsų draudimą ir užgynimą, niekam iš \nmūsų valdinių per tą pačią upę kitose vietose statyti mažų \ntiltelių, vadinamų jazais, pradedant nuo mūsų Nemenčinės \ndvaro iki minėto mūsų Kernavės miestelio, pagal mūsų nuo\nžiūrą atimant turtą ir kitas bausmes skiriant. Taip pat norime \nuždrausti ir uždraudžiame bei užginame perkėlimus, vadi\nnamus plaustais, per tą pačią Vilijos upę, kad nė vienas iš \nmūsų pareigūnų ir valdinių jų naudoti negali tarp Verkių kai\nmo prie Vilniaus vyskupijos ir Panerių kaimo, Vilniaus baž\nnyčios kapitulai priklausančių, aukštyn nęi žemyn dėl paken\nkimo tam pačiam mūsų nustatytam muitui, su bausmėmis, \naukščiau mūsų nurodytomis. O kadangi mes, kaip anksčiau \ntvirtinome, skatinami gailesčio mūsų pavaldiniams, minėtą \ntiltą pastatyti ir nutiesti įsakėme, taipgi ir jo muitą, arba mo\nkestį, skirtą jam taisyti bei neturtingų ligotų žmonių naudai \njau seniai mintyse paskyrėme.
Per mūšius prie Vilniaus plačiai išsiliejusi Neris ir vandens pilni grioviai trukdė galutinai laimėti.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 74
Dieną ir naktį ėjo mūšiai prie Vilniaus sienų. Pa\ngaliau griuvo mūrai ir bokštai į Neries bangas. Daugelyje vie\ntų sutvirtinimai buvo išlaužti. Bet plačiai išsiliejusi Neris ir pilni\ngrioviai vandens kliudė galutinai laimėti.
Barboros rūmai stovėjo prie Vilijos, tarp sodų, prie pat Žemutinės pilies.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 288-289
272\n\n## Puslapis 289\n\nIV KNYGA\nPakerėtas gražiosios Barboros Radvilaitės, Vilniaus kaš\nteliono Jurgio dukters, ir Goštauto, Trakų vaivados, naš\nlės, žavesio, dar stipriau prie jos prisirišo, kai greta grožio \natrado kuklumą ir sulaukė prielankumo. Barboros rūmai \nstovėjo prie Vilijos, tarp sodų, prie pat Žemutinės pilies. \nTen visas laisvesnes akimirkas Augustas praleisdavo šalia \nBarboros, kol pagaliau su ja susituokė30.
Vilija galėjo būti vadinama Nerimi arba Neria dėl gilios vagos ir aukštų smėlingų pakrančių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Iš kur kilo Nehrung arba Ne- \nhring - vokiečių kalboje didžiulių \nsmėlio kaupų jūrų įlankose pavadi\nnimas [neringa]. Prūsijos dokumen\ntuose dar XIII amžiuje ji vadinta Ne\nria. Tad, manau, jog lietuviai seniau \nvadino Vilija, Neris arba Neria to\ndėl, kad ši upė išrausė sau gilią va\ngą, suformuodama aukštas smėlin\ngas pakrantes.
Kitoje Vilijos pusėje, prie Visevaldės pilies netoli senojo Kauno, buvo įrengta Skirgailos stovykla.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 136-137
Tai buvo ne garsusis prancūzų mar\nšalas Boucicaut, bet jo sūnus: juk D e \nW a 1 (Histoire de Vordre Teutonique \nT. IV, p. 51) ap. V o i g t, V, 542, apie \njį pasakoja: Entre les Francois on doit \nremarquer Jean le Maingre dit Bouci-\n— • — \n120\n\n## Puslapis 137\n\nIl KNYGA\nciu pulkų, vedamų Vytauto, dar ir Livonijos magistras su \nsavo pajėgomis; o kitoje Vilijos pusėje driekėsi Skirgailos sto\nvykla, prie Visevaldės pilies, netoli nuo senojo Kauno, jis, \nkartu su broliu Vygantu gausiai kariaunai vadovaudami, bu\nvo sumanę ginti perėjas25. Kad neįsiveltų į neaiškios lemties \nmūšį atvirame lauke, Ordino didysis maršalas su rinktinių \nriterių daliniu prasigavę per besitęsiančias į šiaurę nuo mies\nto girias ir brastas, staiga iš už nugaros puolė nenuovokų \nSkirgailą ir sudavė jam smarkų smūgį26.
Dabartinio Antakalnio užuomazgos buvo trobos, išsidėsčiusios palei Viliją tarp Aukštutinės pilies ir Antakalnio šventyklos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 126
Čia buvo pats miesto centras - ten, \nkur dabar stovi Rotušė ir Šv. Kazimiero bažnyčia; po Aukš\ntutinės ir Žemutinės pilių tai buvo tarsi trečia tvirtovė. Jo\nkių dabar žinomų priemiesčių tada dar nebuvo, tik vienišos \ntrobos, Lukiškėse išsibarsčiusios šventų girių kryptimi, o ki\ntoje pusėje, tarp Aukštutinės pilies ir Antakalnio šventyk\nlos, išsidėsčiusios palei Viliją - dabartinių Lukiškių ir Ant\nakalnio užuomazgos7.\nkuris jau krikščionybės laikais atsi- tai yra esančiu ant kalno, vadiname], \nrado.
Neris arba Neria galėjo būti taip vadinama dėl gilios upės vagos ir aukštų smėlingų pakrančių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Iš kur kilo Nehrung arba Ne- \nhring - vokiečių kalboje didžiulių \nsmėlio kaupų jūrų įlankose pavadi\nnimas [neringa]. Prūsijos dokumen\ntuose dar XIII amžiuje ji vadinta Ne\nria. Tad, manau, jog lietuviai seniau \nvadino Vilija, Neris arba Neria to\ndėl, kad ši upė išrausė sau gilią va\ngą, suformuodama aukštas smėlin\ngas pakrantes.
Baliński spėjo, kad Vilijos vardas lietuviškai galėjo kilti iš „vilioju“ arba „vylius“ ir reikšti Vilioklę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 32
Studija apie Vilniaus \natsiradimą.\n5\nŽodį Vilija, jeigu jo kilmės imtume \nieškoti lietuvių kalboje, galima tarti \nkilus nuo Wiloju [vilioju] - gundau, \narba nuo Wilius [vylius] - klasta, tad \ntokiu atveju Vilija reikštų Vilioklė. \nGal dėl to, kad ta nuostabi upė vi\nliojo ir masino prie savo krantų vie\nnišus, klajojančius po gūdžias girias \nsenovės lietuvius ir jų vaidilas.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
Bet jeigu upei Vili\njos vardas buvo duotas Vilniaus gy\nventojų krikšto laikais, valdant Jo\ngailai, tai tas žodis turėtų paeiti nuo \nW igilja. Juk randama, kad Vilniaus \nkapitulai 1390 metais Vladislovo Jo\ngailos duotoje privilegijoje, kuria do\nvanojami Paneriai, Vilija yra pava\ndinta Vigilia: obstaculum in superiori \nparte nostri obstaculi, in fluvio Vigilia \nsituati [aukštutinėje dalyje mūsų už\nkardos, Vigilijos upėje esančios]. Kai \nkurie mūsų senieji autoriai taip pat \nrašo - Vigilia, užuot rašę Vilija, pvz., \nS a r n i c k i s Descriptio veteris et no\nvae Poloniae etc.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 402-403
Šiuo raštu \nskelbiame visiems bendrai ir kiekvienam atskirai, tiek dabar \nesantiems, tiek ateityje būsiantiems, kuriuos žinia apie jį pa\nsieks. Kai mes ankstesniais metais svarstėme mūsų LDK val\ndinių, o ir kitų žmonių sunkumus, išlaidas ir nepatogumus, \nkuriuos perkėloje per Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto \npatirdavę, besikeliant per tą upę nukentėdavę jų daiktai. Ap\nmąstydami, kaip mūsų pavaldiniai galėtų išvengti šių nepa\ntogumų, sumanėme per tą upę pastatydinti tvirtą tiltą, dėl ko \nmus anksčiau ragino ir garbingasis Ulrikas Hozijus, mūsų Vii-\n----• ----\n386\n\n## Puslapis 403\n\nIV KNYGA\nniaus pilies viršininkas, todėl mes nusprendėme, kad tai rei\nkalingas dalykas, ir trokšdami tai įgyvendinti, gerai pažin\ndami ir deramai įvertindami šio garbingo Ulriko Hozijaus \ndorumą ir sąžiningumą, pavedėme jam, kad jis tą tiltą per \nVilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto nutiestų ir pastatytų, \nkiek įmanoma, ir kaip jam atrodytų, kuo tvirtesnį savo lėšo\nmis ir išlaidomis pagal žemiau aprašytas sąlygas ir taisykles, \nbūtent: kad pastačius ir atidarius žadėtąjį tiltą, per kurį va\nžiuojantys žmonės patogiai ten ir atgal galėtų vykti, tam pa\nčiam Ulrikui Hozijui, mūsų įstatymu ir leidimu, leista laisvai \nir teisėtai rinkti ir reikalauti muitų arba mokestį nuo praeivių \nžemiau aprašytu būdu, tai yra, nuo vieno vežimo malkų ar \nšiaudų, šieno ir bet kokios rūšies javų, kaip ir kitų produktų, \nkuriuos kas nors vežtų parduoti vienu arkliu - denaras arba \nobolas; nuo vieno saiko arba statinės druskos - vienas obo- \nlas, nuo vieno prikrauto prekių vežimo, traukiamo arklio, - \n3 denarai arba obolai; nuo vieno dvikinkio briko, prikrauto \nprekių, - penki denarai arba obolai; nuo kiekvieno jaučio ir \nkarvės, kaip ir nuo viso to, kas už upės būtų vedamas ar \nvaromas parduoti, - vienas denaras arba obolas.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 284
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA // TOMAS\ndėlto, atrodo, kad Goštautas nežinia kodėl šia karaliaus pri\nvilegija nepasinaudojo, nes po septynerių metų (1536 m.) Žy\ngimantas Senasis, garbingo žmogaus Ulriko Hozijaus, Vil\nniaus pilininko, patarimu, ėmėsi įgyvendinti mintį, išties vertą \njo tėviško rūpinimosi tauta. Suteikdamas Hozijui teisę pasta\ntyti tiltą per Viliją, kad būtų pakeista nepatogi perkėla, kuria \niki tol buvo naudojamasi, karalius leido imti tam tikrą mo\nkestį nuo pravažiuojančių; be to, jis nutarė visuomenės pato\ngumui paskirti labdaringą ir Vilniui labai svarbią įstaigą. Ho- \nzijus buvo įpareigotas vėliau, kai jam sugrįš tilto statybos \nišlaidos, prie dominikonų Šv.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 245
Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo \nduotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksan\ndras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo \nmetu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas pri\nvačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Mal\nmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsa\nkymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva \nlaivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vil\nniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla \nvisur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41. Toks didžio\njo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės \ngyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Va- \nsiljevičiaus užmačių.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 33
V. p. 152. Dar iki šiol \nlietuviai kaimiečiai, gyvenantys tos \nupės pakrantėse, žemiau Vilniaus, \nvadina ją Nerimi, bent jau žinau, kad \ntaip Vilija yra vadinama kaimuose, \npriklausančiuose Zubiškių palivar\nkui ir Paneriams Trakų apskrityje. \nAukščiau Vilniaus Vilija, regis, kito \nvardo neturi.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 291
Trys į \nVilnių pakviesti lenkų tapytojai: Martynas Ostrovskis, Vai\ntiekus Chelminskis iš Inovroclavo ir Stanislovas Ratka iš Poz\nnanės, o du architektai ir raižytojai - Jonas Marija ir Jonas\n34\nPrivilegija, duota Paleckiui steigti šią \nliejyklą, yra rašyta slavų kalba, su lo\ntynišku karaliaus ir rusišku raštinin\nko Valerijono parašu, su prikabintu \nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės \nantspaudu. Duota 1547 metų gegu\nžės 22 dieną, 5 indikte. Sklypas, skir\ntas fabrikui statyti, buvo „prie Vil\nniaus miesto, už Vilijos upės, tarp \nkaraliaus šunidės ir Vilniaus vaiva\ndos ir karaliaus kanclerio Hlebavi- \nčiaus plytinės\", perduotas Paleckio \nžiniai, karaliaus valia, per Vilniaus \ngorodničių Povilą Giedraitį.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 150
Iš jo paimtos eilutės, arba kreipimasis (apostrofa) į Vilijos\nupę, liečia mūsų dalyką:\nRzeko, ktdrędy lz}> poniesiesz moję,\nZmieszane z twemi czystemi wodami;\nRozgioš me skargi, rozgloš niepokoje...\nNiech twoja Neris (a) i bogam oznami,\nPod ktorych wladzą są morskie zamęty,\nCierpienia moję i žal nieujęty.\nPowiedz przešliczne boztwo Wiliej rzeki\nNimfom (b) twym siostrom, boginiom podwodnym:\n25 Štai šio nedidelio kūrinėlio pavadinimas: „Ašaringas vaizdas\nbaisybių, su širdies skausmu apdainuotas elegiškomis eilėmis apie jo\nKarališkosios Malonybės Vilniaus miesto dukartinį sudeginimą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pasakyk, Vilijos upės skaisčiausioji deive, Nimfoms - tavo sesėms, vandens dievybėms, Kokia didi ugnis sudegino tavo blakstienas, Kaip buvai beužtrokštanti nuo mirtinų dūmų, Kaip tavo vandenys, bejėgiai užgesinti šį karštį, Dejuodami skalavo miesto pelenus) Autorius prideda tokius paaiškinimus: a) „Fama commu nis refert - žmonės pasakoja, kad Neris - tai upės Vilijos nim fa, kurią lietuviai stabmeldžiai garbino kaip deivę. Ji taip pat turėjo jai skirtus savus aukurus įvairiose vietose, upės pakran tėse, pirmiausia vietovėje, vadintoje Kernave, kur buvo ir Ne- riškių miškas. Žvejai ir sielininkai, sukūrę laužą iš sakingų me džių, ten degindavo tam tikras aukas“. b) „Sako, kad senovėje žmonėms pasirodydavusios povan deninės moterys, kurias rusinai vadina rusalkomis (Rusatka), lietuviai - dugnėmis (Dukna), žemaičiai - gudelkomis (Gu- deika), kiekvienas savaip. Tai buvo piktųjų dvasių apgaulė; ty- kodamos prie vandens, suvedžiodamos žmones, jos stengėsi išvilioti sau dovanų“.