Neris

PDF 33

Anksčiau kitaip buvo vadinama arba turėjo ir kitą vardą - Neris, nuo to rasi, kad glūdėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, kad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų atrodė tarsi panirusi - lietuviškai Panerta, nuo ko ją supantys kalnai ir mūsų laikais vadinami Paneriais. Upė Nerige, dažnai minima senoviniame Lietuvos kelių aprašyme, esančiame Kryžiuočių archyve, yra dabartinė Vilija. Vygandas ir Lindenblattas, kronikininkai, ją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Nerye ir Neria.

PDF 32

Tuo metu poreikis turėti savą gynybą ir per nepaliaujamus karus pažintis su kaimyninėmis šalimis, jau atsikračiusiomis netašyto barbariškumo, davė pradžią rastis Lietuvos žemėje medinėms pilims ir tvirtovėms. Vietovė, kurioje dabar dunkso Vilnius, iš Islandijos keliautojų pasakojimų žinoma jau XII amžiuje; XIII amžiui įpusėjus ten būta medinių namų gyvenvietės4. Nors ir patogioje padėtyje, ir išsistačiusi gražioje vietoje, dviejų upių santakoje: Vilijos, arba Neries5, ir Vilnios, vėliau pavadintos surašytos klausantis jų skaldų, bei šiaurės kronikos byloja ne apie vieną tokį žygį.

PDF 33

Prūsijos dokumentuose dar XIII amžiuje ji vadinta Neria. Tad, manau, jog lietuviai seniau vadino Vilija, Neris arba Neria todėl, kad ši upė išrausė sau gilią vagą, suformuodama aukštas smėlingas pakrantes. Mūsų kaimiečiai lietuviai taria „Niaris" ir sako, esą lenkiškai jų puikioji upė vadinama Wilja.

PDF 33

Iš kur kilo Nehrung arba Nehring - vokiečių kalboje didžiulių smėlio kaupų jūrų įlankose pavadinimas [neringa]. Prūsijos dokumentuose dar XIII amžiuje ji vadinta Neria. Tad, manau, jog lietuviai seniau vadino Vilija, Neris arba Neria todėl, kad ši upė išrausė sau gilią vagą, suformuodama aukštas smėlingas pakrantes.

PDF 150

Tai buvo piktųjų dvasių apgaulė; tykodamos prie vandens, suvedžiodamos žmones, jos stengėsi išvilioti sau dovanų“. Dėl šių poeto Jakimavičiaus žodžių įgyjame naują objektą mūsų deivių rinkiniui. Taip pat kunigas Sirvydas savo žodyne Vilijos upę, lotyniškai Vilia, lietuviškai vadina Nerimi (Neris).

PDF 33

Anksčiau kitaip buvo vadinama arba turėjo ir kitą vardą - Neris, nuo to rasi, kad glūdėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, kad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų atrodė tarsi panirusi - lietuviškai Panerta, nuo ko ją supantys kalnai ir mūsų laikais vadinami Paneriais. Upė Nerige, dažnai minima senoviniame Lietuvos kelių aprašyme, esančiame Kryžiuočių archyve, yra dabartinė Vilija. Vygandas ir Lindenblattas, kronikininkai, ją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Nerye ir Neria.

PDF 160

Pirmiausia jų, regis, buvo įsikurta Lukiškėse, o gal net jie pirmieji ten statėsi namus, juk iki šiol ten stovi mečetė jų tikėjimą išpažįstančioms šeimoms. Nuo jų taip pat kilo gatvės ir Totorių vartų, kur slėnyje į Viliją įteka Vingrių šaltinis, pavadinimas. Tačiau tas kelias Lietuvos sostinės patirtas sėkmes (1398 m.) temdė neramumai, grėsę ne tik iš kryžiuočių, bet ir per Vytauto vaidus su Jogaila, ir dar ne visai suderintus Lietuvos ir Lenkijos interesus.

PDF 160

Pirmiausia jų, regis, buvo įsikurta Lukiškėse, o gal net jie pirmieji ten statėsi namus, juk iki šiol ten stovi mečetė jų tikėjimą išpažįstančioms šeimoms. Nuo jų taip pat kilo gatvės ir Totorių vartų, kur slėnyje į Viliją įteka Vingrių šaltinis, pavadinimas. Tačiau tas kelias Lietuvos sostinės patirtas sėkmes (1398 m.) temdė neramumai, grėsę ne tik iš kryžiuočių, bet ir per Vytauto vaidus su Jogaila, ir dar ne visai suderintus Lietuvos ir Lenkijos interesus.

PDF 137

25 Latopisiec Litewski, leidžiamas p. D an i 1 o v i č i a u s, 1.45 pasakoja, kad tas mūšis vykęs prie Vilijos upės: ties Horodoku, vietovėje, vadinamoje Weyiszczuszki. Tai tikriausiai dabartiniai Vižūnai, seniau ten stovėjusi pilis, prūsų vadinta Wissewalde, ties Nerimi, arba Vilija, buvusi...

PDF 67

Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą. Pagaliau visas tas aplinkinis kraštas, kuriame yra Vilnius, kaip nuo Rusios sienų netoli esantis, jau labai seniai turėjo būti apgyvendintas, ką liudija tokios tankiai gyvenamos vietovės ir pilys, pirmiausia medinės, o jau XIV amžiuje perstatytos į mūrines, kaip antai: Kernavė, Senieji ir Naujieji Trakai1 .

PDF 33

Anksčiau kitaip buvo vadinama arba turėjo ir kitą vardą - Neris, nuo to rasi, kad glūdėjo tarp iškilių kalnų arba tikriausia, kad žiūrinčiajam nuo aukštų kalnų atrodė tarsi panirusi - lietuviškai Panerta, nuo ko ją supantys kalnai ir mūsų laikais vadinami Paneriais. Upė Nerige, dažnai minima senoviniame Lietuvos kelių aprašyme, esančiame Kryžiuočių archyve, yra dabartinė Vilija. Vygandas ir Lindenblattas, kronikininkai, ją taip pat vadina - Nerga, Nerge, Nerye ir Neria.

PDF 124

Šalimais jo apvalus bokštas, iš plytų ir akmens sumūrytas, su langu, pro kurį žyniai ir pranašai skelbdavo savo pranašystes žmonėms3, o visa Kreivosios pilies apsauginė juosta, pirmiausia apsupta aukšta ir tvirta statinių tvora, paskui Vilnios upės vandenų skalaujama iš vienos pusės, o iš kitos - jos perkasos, dar Gedimino laikais iškastos, - pilį puolantiems Lietuvos priešams sudarė nelengvai įveikiamas kliūtis4. Iš Žemutinės pilies vakarinių vartų vedė kelias per du tiltus, nutiestus per Vilnios upę ir Vingrių upokšnį, kuris šalimais su ana upe įtekėjo į Viliją. Kelias suko į šiaurės pusę, kelto per Viliją link, nuo ten, išsišakojęs į du, vedė į Kernavę, senąją Lietuvos sostinę, ir į Ukmergės pilį.

PDF 142

Tokios atkaklios Moskoževskio gynybos aplinkybėmis, dar prisidėjus rudens darganoms, kryžiuočių kariaunoje ėmė plisti ligos, juk stovyklavo po atviru dangumi ir buvo gerokai nusilpusi: daugybė jau buvo užmuštų ir paimtų į nelaisvę. Visiškai baigėsi parakas, o artėjanti žiema grėsė laivams, stovėjusiems Vilijos upėje, užkirsti kelią grįžti atgal į Prūsiją. Be to, dar Skirgaila sutelkė likučius ir ėmė puldinėti priešą iš užnugario, pasalūniškai; tad visai nusigalavę, 32 Ta dvikova neįvyko: abi pusės, nors ir buvo atvykusios sutartu laiku į Prahą, bet imperatoriaus Vaclovo didelių pastangų dėka buvo susitarta taikytis.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų.

PDF 123

Dar niūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu kraštovaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvykusiems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kalnų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydinta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno garsiausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja.

PDF 405

Nederėtų, be to, atsižvelgiant į šį mūsų draudimą ir užgynimą, niekam iš mūsų valdinių per tą pačią upę kitose vietose statyti mažų tiltelių, vadinamų jazais, pradedant nuo mūsų Nemenčinės dvaro iki minėto mūsų Kernavės miestelio, pagal mūsų nuožiūrą atimant turtą ir kitas bausmes skiriant. Taip pat norime uždrausti ir uždraudžiame bei užginame perkėlimus, vadinamus plaustais, per tą pačią Vilijos upę, kad nė vienas iš mūsų pareigūnų ir valdinių jų naudoti negali tarp Verkių kaimo prie Vilniaus vyskupijos ir Panerių kaimo, Vilniaus bažnyčios kapitulai priklausančių, aukštyn nęi žemyn dėl pakenkimo tam pačiam mūsų nustatytam muitui, su bausmėmis, aukščiau mūsų nurodytomis. O kadangi mes, kaip anksčiau tvirtinome, skatinami gailesčio mūsų pavaldiniams, minėtą tiltą pastatyti ir nutiesti įsakėme, taipgi ir jo muitą, arba mokestį, skirtą jam taisyti bei neturtingų ligotų žmonių naudai jau seniai mintyse paskyrėme.

PDF 74

Dieną ir naktį ėjo mūšiai prie Vilniaus sienų. Pagaliau griuvo mūrai ir bokštai į Neries bangas. Daugelyje vietų sutvirtinimai buvo išlaužti. Bet plačiai išsiliejusi Neris ir pilni grioviai vandens kliudė galutinai laimėti.

PDF 288-289

272 ## Puslapis 289 IV KNYGA Pakerėtas gražiosios Barboros Radvilaitės, Vilniaus kašteliono Jurgio dukters, ir Goštauto, Trakų vaivados, našlės, žavesio, dar stipriau prie jos prisirišo, kai greta grožio atrado kuklumą ir sulaukė prielankumo. Barboros rūmai stovėjo prie Vilijos, tarp sodų, prie pat Žemutinės pilies. Ten visas laisvesnes akimirkas Augustas praleisdavo šalia Barboros, kol pagaliau su ja susituokė30.

PDF 33

Iš kur kilo Nehrung arba Nehring - vokiečių kalboje didžiulių smėlio kaupų jūrų įlankose pavadinimas [neringa]. Prūsijos dokumentuose dar XIII amžiuje ji vadinta Neria. Tad, manau, jog lietuviai seniau vadino Vilija, Neris arba Neria todėl, kad ši upė išrausė sau gilią vagą, suformuodama aukštas smėlingas pakrantes.

PDF 136-137

Tai buvo ne garsusis prancūzų maršalas Boucicaut, bet jo sūnus: juk D e W a 1 (Histoire de Vordre Teutonique T. IV, p. 51) ap. V o i g t, V, 542, apie jį pasakoja: Entre les Francois on doit remarquer Jean le Maingre dit Bouci- — • — 120 ## Puslapis 137 Il KNYGA ciu pulkų, vedamų Vytauto, dar ir Livonijos magistras su savo pajėgomis; o kitoje Vilijos pusėje driekėsi Skirgailos stovykla, prie Visevaldės pilies, netoli nuo senojo Kauno, jis, kartu su broliu Vygantu gausiai kariaunai vadovaudami, buvo sumanę ginti perėjas25. Kad neįsiveltų į neaiškios lemties mūšį atvirame lauke, Ordino didysis maršalas su rinktinių riterių daliniu prasigavę per besitęsiančias į šiaurę nuo miesto girias ir brastas, staiga iš už nugaros puolė nenuovokų Skirgailą ir sudavė jam smarkų smūgį26.

PDF 126

Čia buvo pats miesto centras - ten, kur dabar stovi Rotušė ir Šv. Kazimiero bažnyčia; po Aukštutinės ir Žemutinės pilių tai buvo tarsi trečia tvirtovė. Jokių dabar žinomų priemiesčių tada dar nebuvo, tik vienišos trobos, Lukiškėse išsibarsčiusios šventų girių kryptimi, o kitoje pusėje, tarp Aukštutinės pilies ir Antakalnio šventyklos, išsidėsčiusios palei Viliją - dabartinių Lukiškių ir Antakalnio užuomazgos7. kuris jau krikščionybės laikais atsi- tai yra esančiu ant kalno, vadiname], rado.

PDF 33

Iš kur kilo Nehrung arba Nehring - vokiečių kalboje didžiulių smėlio kaupų jūrų įlankose pavadinimas [neringa]. Prūsijos dokumentuose dar XIII amžiuje ji vadinta Neria. Tad, manau, jog lietuviai seniau vadino Vilija, Neris arba Neria todėl, kad ši upė išrausė sau gilią vagą, suformuodama aukštas smėlingas pakrantes.

PDF 32

Studija apie Vilniaus atsiradimą. 5 Žodį Vilija, jeigu jo kilmės imtume ieškoti lietuvių kalboje, galima tarti kilus nuo Wiloju [vilioju] - gundau, arba nuo Wilius [vylius] - klasta, tad tokiu atveju Vilija reikštų Vilioklė. Gal dėl to, kad ta nuostabi upė viliojo ir masino prie savo krantų vienišus, klajojančius po gūdžias girias senovės lietuvius ir jų vaidilas.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų.

PDF 402-403

Šiuo raštu skelbiame visiems bendrai ir kiekvienam atskirai, tiek dabar esantiems, tiek ateityje būsiantiems, kuriuos žinia apie jį pasieks. Kai mes ankstesniais metais svarstėme mūsų LDK valdinių, o ir kitų žmonių sunkumus, išlaidas ir nepatogumus, kuriuos perkėloje per Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto patirdavę, besikeliant per tą upę nukentėdavę jų daiktai. Apmąstydami, kaip mūsų pavaldiniai galėtų išvengti šių nepatogumų, sumanėme per tą upę pastatydinti tvirtą tiltą, dėl ko mus anksčiau ragino ir garbingasis Ulrikas Hozijus, mūsų Vii- ----• ---- 386 ## Puslapis 403 IV KNYGA niaus pilies viršininkas, todėl mes nusprendėme, kad tai reikalingas dalykas, ir trokšdami tai įgyvendinti, gerai pažindami ir deramai įvertindami šio garbingo Ulriko Hozijaus dorumą ir sąžiningumą, pavedėme jam, kad jis tą tiltą per Vilijos upę prie mūsų Vilniaus miesto nutiestų ir pastatytų, kiek įmanoma, ir kaip jam atrodytų, kuo tvirtesnį savo lėšomis ir išlaidomis pagal žemiau aprašytas sąlygas ir taisykles, būtent: kad pastačius ir atidarius žadėtąjį tiltą, per kurį važiuojantys žmonės patogiai ten ir atgal galėtų vykti, tam pačiam Ulrikui Hozijui, mūsų įstatymu ir leidimu, leista laisvai ir teisėtai rinkti ir reikalauti muitų arba mokestį nuo praeivių žemiau aprašytu būdu, tai yra, nuo vieno vežimo malkų ar šiaudų, šieno ir bet kokios rūšies javų, kaip ir kitų produktų, kuriuos kas nors vežtų parduoti vienu arkliu - denaras arba obolas; nuo vieno saiko arba statinės druskos - vienas obolas, nuo vieno prikrauto prekių vežimo, traukiamo arklio, - 3 denarai arba obolai; nuo vieno dvikinkio briko, prikrauto prekių, - penki denarai arba obolai; nuo kiekvieno jaučio ir karvės, kaip ir nuo viso to, kas už upės būtų vedamas ar varomas parduoti, - vienas denaras arba obolas.

PDF 245

Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40. Jo įsakymu, buvo kuo rūpestingiausiai garantuojama laisva laivyba Vilija nuo Vilniaus iki Kauno ir atgal visiems Vilniaus miestiečių laivams su prekėmis, o keliantis perkėla visur atleidžiama nuo bet kokių mokesčių41. Toks didžiojo kunigaikščio Aleksandro rūpinimasis savo sostinės gyventojų gerove buvo nutrauktas grėsmingų caro Ivano Vasiljevičiaus užmačių.