Livonijos ordinas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Paimtas su žmona ir vaikais, kunigaikštis buvo uždarytas Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur gana ilgai buvo saugomas sargybos, kol, atkakliai prašant ir laiduojant Riazanės kunigaikščiui Olegui, jo uošviui, buvo 139 ## Puslapis 156 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS paleistas ir iš Seversko valstybės, jau prijungtos prie Lietuvos, perkeltas į Volumes ir Podolės didžiules vaidas55. Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palankių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Mūsų nuomonę apie šio laiško senumą patvirtina ne tik jo pobūdis, bet ir ta užuomina apie Švitrigailos paėmimą 162 ## Puslapis 179 Il KNYGA neleidžia manyti buvus kitus metus, juk kaip tik tuo laiku Vytautas su Smolensko pulkais Švitrigailos ir Livonijos užimtą Vitebską po keturių savaičių apgulties atgavo ir patį Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kaip buvo išvaduotas Švitrigaila ir kitos žinios iš šio laiško iki šiol istorijoje nebuvo minimos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28. Taip pat buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygoje, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę29. Kitais metais, kai Jogaila savo įbrolio, bet Kęstučiui palankaus Andriaus Algirdaičio vietoje į Polocko kunigaikštystę pasiuntė tikrą brolį Skirgailą, buvo prieita iki atviro susirėmimo30.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

29 D o g i e 1 Codex Diplomat. T. V, p. 80. Induciae inter Magistrum Livoniae et Magnum Regem Lettoviae Jagellonem, cum exclusione Regis Keystuten et terrae Samogitiae. Datum in castro nostro. RigaeA. D. 1380.feria proxima qua cantatur „ oculi post dominicam" [Paliaubos tarp Livonijos magistro ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos, nušalinus kunigaikštį Kęstutį ir Žemaitijos žemę. Duota Viešpaties metais 1380 artimiausią šiokiadienį, kurį giedama „oculi post dominicam"], tai yra kovo 26-ą.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. jis buvo tų pačių kryžiuočių ordino šaka (žiūr. 50—51 psl.), bet, turėdamas skirtingas sąlygas, jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką politiką. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikštyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Jis tuojau nusprendė ne tik veikti, patikėdamas Vokiečių Ordino įspėjimui, bet jau ir anksčiau iš visos susidariusios situacijos nujautė slaptus Jogailos susitarimus su kryžiuočiais. Kai šie, pavyzdžiui, naikino Kęstučio žemes, tai Jogaila pagalbos siuntimu visai nesirūpino, o kada tuo pačiu laiku Skirgaila apsiautė Polocką, iš kurio jis buvo išvytas po Algirdo sūnaus Andriejaus Algirdaičio išėjimo, tai Jogailos kariuomenė kartu su Livonijos magistru tuoj atsiuntė jam talkon savo būrius^1 ).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Sėkmė lydėjo Vytautą ir susidūrus su Švitrigaila, kuris, nieko nepešęs prie Vilniaus, prikalbino Livonijos ordino riterius drauge su juo pulti Vitebską. Vytautas, sutelkęs Smolenske pulkus, apsupo tą miestą ir po keturias savaites užsitęsusio puolimo užėmė Vitebską, o Švitrigailą paėmė į nelaisvę. Kitais metais jis buvo išvaduotas dviejų jam palankių kunigaikščių ir vėl patraukė į mūšio lauką56.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Naudodamasis visuotine neapykanta, kurią per savo žiaurumą Lietuvoje buvo užsitraukęs Žygimantas, minėtas kunigaikštis tolydžio kėsinosi išplėšti iš jo valdžią ir į šį kraštą kreipė įvairias totorių ir rusų ordas, todėl per visą Žygimanto valdymo laiką Lietuva nepaliaujamai buvo niokojama ir saviškių, ir svetimšalių. Ilgai Švitrigaila drumstė šios nelaimingos žemės ramybę, kol pagaliau lemtinga Žygimanto sūnaus kunigaikščio Mykolo, vedusio lenkų ir lietuvių pulkus prieš Švitrigailą ir Livonijos magistrą, pergalė netoli Ukmergės užbaigė šių dviejų, Lietuvai gal vienodai pragaištingų konkurentų, varžybas. Tas įsimintinas mūšis 20 Kotzebue Switrigail, p.