Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
85 teiginiai116 įrašų165 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Pòlockas (bltr. Полацк, rus. Полоцк) – miestas šiaurės Baltarusijoje, prie Dauguvos upės prie vietos, kur į ją įteka Polota (nulėmusi miesto vardą). Rajono centras. Kartu su Novopolocku sudaro didelį geležinkelio mazgą ir pramonės centrą, čia išvystyta naftos apdirbimo, stiklo, medienos, maisto pramonė. Yra pedagoginis institutas.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Polockas – istorinis miestas ir svarbus politinis bei prekybinis centras Lietuvos istorijoje. Apie 1255 m. Mindaugas vėl atgavo valdžią Polocke, o vėliau miestas tapo reikšmingu valdžios atramos tašku: 1388 m. Skirgaila dokumente vadino save Polocko valdovu. Vytauto valdymo metu Polockas kartu su Kaunu buvo vienas iš dviejų didžiųjų Lietuvos prekybos centrų, kuriuose veikė vokiečių pirklių kontoros. XIV amžiaus pabaigoje dėl Polocko kilo atviras susirėmimas, kai Jogaila vietoje Kęstučiui palankaus Andriaus Algirdaičio į kunigaikštystę pasiuntė Skirgailą, o šiam apgulus miestą pagalbą atsiuntė Jogailos kariuomenė ir Livonijos magistras. Polocko kultūrinę reikšmę išryškina Pranciškus Skorina, čia gimęs pirklių šeimoje ir 1517–1519 m. Prahoje išspausdinęs „Rusėnų Biblijos“ knygas.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
1654 01 12. · Žiūrėti galerijojeAntrasis laiškas yra paties Švitrigailos rašytas didžia jam magistrui iš Polocko, likus 5 die noms iki Mergelės Marijos gimimo, tai yra, 1432 metų rugsėjo 3 dieną, kuriame jam praneša, kad kuni gaikštis Žygimantas ir Alšėnų kuni gaikštis Simonas užpuolę jo dvarą Ašmenoje ir kad jis sėkmingai su to torių generolais pasiekęs Polocką ir dėl to prašo skubiai padėti. Taigi klysta Kojelavičius ir Strij- k o v s k i s sakydami, kad Švitrigai la pabėgęs į Smolenską, bet ne į Po locką.
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Aplinka |
|
| |
| Fiziniai bruožaiŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| PaskirtisŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
| Infrastruktūra |
|
|
|
Patikrinti teiginiai
Vytenio ir Gedimino laikais Polockas 1307 m. buvo prijungtas prie Lietuvos kaip Baltosios Rusios dalis.
Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino laikais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Voluinė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos.
Karalius iš Vilniaus išžygiavo į Polocką ir po trijų savaičių apgulties jį paėmė.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas, o kraštas, matydamas, kad ruošiamasi rimtam karui, jau nebelinko į caro pusę, ir Lietuvos kariuomenei be didelio vargo pasisekė atsiimti nemaža miestų. Tačiau, nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje, karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vilniaus išžygiavo į Polocką, kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. Maskvos valdžioje išbuvęs Polockas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo).
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
1579 m. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę, kuri buvo suspiesta Pskove.
Skirgailai apgulus Polocką, Jogailos kariuomenė ir Livonijos magistras atsiuntė jam pagalbinių būrių.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Kai šie, pavyzdžiui, naikino Kęstučio žemes, tai Jogaila pagalbos siuntimu visai nesirūpino, o kada tuo pačiu laiku Skirgaila apsiautė Polocką, iš kurio jis buvo išvytas po Algirdo sūnaus Andriejaus Algirdaičio išėjimo, tai Jogailos kariuomenė kartu su Livonijos magistru tuoj atsiuntė jam talkon savo būrius^1 ). Kęstutis jau nebegalėjo abejoti, kad Kuno v.
Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė atramos vietą, iš kurios beveik šešerius metus plito vaidai, puldinėjimai ir pilietinis karas.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
216 ## Puslapis 233 I I I KNYGA degė padegta gal Švitrigailos kariuomenės, o gal ir pačių miestiečių17.0 Švitrigaila, nusigavęs į Polocką, ten įkūrė irštvą, iš kurios beveik 6 metus po visas Lietuvos šalis tolydžio sklido įnirtingi vaidai, nesiliaujantys puldinėjimai ir pilietinis karas, ir anoji Lietuvos valstybė, Vytauto laikais pasiekusi tokios didžios galybės, alinama jo įpėdinių niekšybių ir barbariškumo, nuo to laiko pradėjo smukti. Vilnius, drauge su visu kraštu patyręs likimo išbandymus, vėl tapo dviejų lygiai tokių pat galingų, kaip ir viena kitos nekenčiančių Žygimanto ir Švitrigailos grupuočių taikiniu.
1792 m. gegužės 22 d. Rusijos kariuomenė įžengė į LDK prie Polocko, pradėdama karą tarp LLV ir Rusijos.
Netrukus į pagalbą konfederatams atėjo Rusijos kariuomenė: gegužės 22-ąją ji įžengė į LDK prie Polocko, prasidėjo 1792 m. karas tarp LLV ir Rusijos. Vadinamojoje Rusijos „Lietuvos kariuomenėje“ buvo 33,7 tūkst.
1388 m. Skirgaila save vadino Lietuvos kunigaikščiu ir Trakų bei Polocko valdovu.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Martyno, vyskupo ir išpažinėjo, Viešpaties metais 1388], Skirgaila save vadina: Schirgalo Dei gratia dux lithuanie et dominus Tracensis et Polocensis [Skirgaila didysis Lietuvos kunigaikštis ir Trakų bei Polocko valdovas]. 17 Latopisiec Litwy, paskelbtas D a nito w i c z, Wilno, 1827, 8vo, 1.
Gedimino laikais Polockas jau buvo tarp anksčiau lietuvių užvaldytų žemių.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 20 | 24 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 11 | 14 |
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 11 | 12 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 9 | 17 |
| Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.) | — | 7 | 11 |
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 6 | 12 |
| Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.) | — | 4 | 8 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 3 | 2 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 3 | 3 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 2 | 5 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4 | — | 2 | 2 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 5 | — | 1 | 1 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija | — | 1 | 1 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių | — | 1 | 1 |
| Lituanistika-67929-Mirties-bausmes-vykdymas-valdovo-isdavikams — Mirties bausmės vykdymas valdovo išdavikams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1447-1529 m. | — | 1 | 1 |
| Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla | — | 1 | 1 |
| Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) | — | 1 | 1 |
Galerija