Vieta

Prūsija

141 teiginys164 įrašai170 ryšių

Vikipedijos įžanga

Prūsija (vok. Preußen) – istorinė Europos valstybė, kurioje dominavo vokiečiai, Vokietijos valstybės pirmtakė. Jos pirminės teritorijos apėmė nedidelį Prūsijos regioną pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikais ji valdė didžiąją dalį dabartinės Vokietijos, teritorijas šiaurės ir vakarų Lenkijoje.

Šaltinis: Vikipedija

Pagal publikuotus šaltinius

Prūsija šiame šaltinių rinkinyje minima kaip istorinė vieta ir politinis darinys, susijęs su karyba, tarptautiniais susitarimais bei lietuvių kultūros raida. 1325 m. Vilniuje Gediminas ir Lokietka susitarė bendromis jėgomis kovoti su Prūsijos ordinu, o 1629 m. Altmarko paliaubomis švedams šešeriems metams buvo palikti kai kurie Prūsijos uostai, tarp jų Klaipėda. XVIII a. pabaigoje Prūsija turėjo stiprią karinę pramonę, todėl čia buvo nupirkta didelė dalis LDK kariuomenei skirtų muškietų, nors kai kurie ginklai buvo prastos kokybės. Prūsijoje taip pat pradėta lietuviakalbės raštijos tradicija, o XVIII a. veikė Lietuvos departamentas, kurio centras buvo Gumbinė; vėliau lietuvių kalbos vartojimas siaurėjo.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

Abraomas KulvietisAdalbertasAdolfas fon Vintimelis (didikas)Aleksandras KarijotaitisAlgirdas (Lietuvos valdovas)Bernardas (Vroclavo kunigaikštis)Ditrichas (Meiseno markos valdovas)DivonisDovydas (Gardino pilininkas)Gediminas (Lietuvos didysiskunigaikštis, XIV a.)Gerhardas (valdovas)Geroldzekas iš ŠvabijosGotfridas HohenlohėHartmanas iš GrumbachoHenrikas (Meiseno markgrafas)Henrikas iš KuncenoHenrikas iš LichtenšteinoHenrikas iš SvarcburgoHenrikas iš VeidosHenrikas LankasterisHermanas (Petro iš Rozenbergo dėdė)Hermanas iš Zalcos (kryžiuočių ordinomagistras, XIII a.)Inocentas IVJogaila (kunigaikštis, XIV–XV a.)JonasJonas (Brandenburgo markgrafas)Jonas (Čekijos karalius)Jonas iš LiuksemburgoKonradas iš FoichtvangenoKristijonas (vyskupas, XIII a.)KrivisMangoldas [iš Šternbergo]Mindaugas (valdovas, XIII a.)OdoničiusOtonasOtonas (Brandenburgo markgrafas)Otonas (Braunšveigo-Liuneburgokunigaikštis)Petras iš RozenbergoPilypasPopiežius Honorijus IISamborasSimonas GrunauTautvilasTomas (Hertvigo iš Pokarvių sūnus)Traidenis (valdovas, XIII a.)VaidilaVerneris fon Hoinbergas (didikas)Vilhelmas iš Modenos (vyskupas,XIII–XIV a.)Vinrichas KniprodėVytautas (Lietuvos valdovas, XIV–XVa.)Vytenis (valdovas, XIII–XIV a.)AnglaiHerulaiJotvingiaiKryžiuočių ordinasLenkaiLenkijos karalystės kariuomenėLietuviaiLivonijos ordinasPranciškonų ordinasPrancūzaiPrūsaiSūduviaiTeutonaiTotoriaiVokiečiaiVokietijos maldininkaiŽemaičiaiBaltijos jūraBartaGalindaGunlaukenasKlaipėdaKrėvaKulmasKuršasLenkijaLietuvaLiublinasLubavaLubavasMelnikasNadruvaNaujoji PrūsijaNerisNotangaPalangaPamedėPlikoji BartaPodolėPskovasRizenburgasRomovėRomučiaiSalavijaSembaSkalvaSūduvaTrakaiUžnemunėVarmėVartenburgasVilniusVitebskasPėstininkų muškieta titnagine spynaPilysPrūsijos hercogo Albrechto herbasPrūsija

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
Fiziniai bruožaiŠaltinių nesutarimas
  • Tikroji Prūsija buvo ribojama Vyslos žemupio, Baltijos jūros, Nemunyno žiočių, Rusios, Mazovijos ir Dobrynės žemių; vėliau kryžiuočiai jos sieną nustūmė iki Nemuno žemupio.
  • Petro iš Dusburgo kronikoje Prūsijos žemė skirstoma į 11 atskirų žemių.
  • Iki XIII amžiaus tikroji Prūsija buvo visiškai savarankiška ir sudaryta iš dvylikos provincijų, kuriose gyveno dvylika genčių.
  • Teodoro Narbuto aprašymas apie Prūsijos ribas; istorinis kontekstas, vėlesnės sienos.
  • Prūsijos žemės aprašymas pagal Petro iš Dusburgo kroniką.
  • Teodoro Narbuto istorinis apibūdinimas; laikotarpis iki XIII amžiaus.
AplinkaŠaltinių nesutarimas
  • Senovės Prūsijos pakrantės apibūdintos kaip seklios vietos, kartais apsemiamos, kartais sausos.
  • Prūsijoje kitados vyko žemės drebėjimai; tai, autoriaus teigimu, rodė į vulkaninius judesius linkę žemės gelmių sluoksniai.
  • XVI amžiaus pradžioje Prūsijoje buvo vienas didžiausių stumbrų skaičių Europoje.
  • Apie 1379 metus Kryžiuočių ordino valdose Prūsijoje, ypač Torunės, Kulmo ir Elbliongo apylinkėse, augo vynuogynai ir buvo nuimamas jų derlius; tais metais priskinta 608 statinaitės vynuogių.
  • Teodoro Narbuto interpretacija pagal lotynišką Pitėjo vertimą; senovės Prūsijos aprašymas.
  • Teodoro Narbuto vertinimas apie senesnius gamtinius procesus Prūsijoje.
  • Šaltinio autoriaus apibūdinimas apie stumbrų paplitimą aptariamuoju laikotarpiu.
  • Teodoro Narbuto pasakojimas apie kryžiuočių laikų Prūsiją; apie 1379 metus.
InfrastruktūraŠaltinių nesutarimas
  • XVIII amžiuje Prūsijoje buvo įsteigtas Lietuvos departamentas, kurio centras buvo Gumbinė.
  • Prūsijos vandens keliais prekės buvo gabenamos iki Karaliaučiaus ir Gdansko bei iš jų.
  • 1629 m. kai kurie Prūsijos uostai, tarp jų Klaipėda, šešeriems metams buvo palikti švedams.
  • Lietuvos istorijos autorių aprašymas apie XVIII amžiaus Prūsijos administracinę struktūrą.
  • Kauno istorijos aprašymas apie prekybinę laivybą ir Prūsijos vandens kelius.
  • A. Šapokos aprašymas apie 1629 m. Altmarko paliaubas; Prūsija tuo metu buvo Lenkijos lenas, valdomas Brandenburgo elektoriaus.
Paskirtis
  • Prūsijoje buvo kuriama lietuviakalbės raštijos tradicija: Abraomo Kulviečio ir Martyno Mažvydo kultūrinė programa pateikė pirmą lietuvišką knygą ir pradėjo šią tradiciją.
  • Lietuvos istorijos autorių aprašymas apie kultūrinę veiklą Prūsijoje emigracijoje.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-007aukstas

Vytauto laikais Vilniaus prekyba išsišakojo su Prūsijos ir Livonijos miestais, Pskovu, Naugardu ir Maskva.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, globojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Maskva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vilnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki kokių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinantiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveiktas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo suklestėti!
t-008aukstas

1385 m. rugpjūtį didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas iš Prūsijos puolė Lietuvos žemes.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

40 ## Puslapis 57 I KNYGA vokiečių nagų į Lietuvą, suduodamas jiems didelį smūgį41. Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenkijos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos rankos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stiprias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medininkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nuniokotos.
t-009aukstas

1325 m. Vilniuje Gediminas ir Lokietka sudarė sutartį bendromis jėgomis kovoti su Prūsijos ordinu.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad iš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tautų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.
t-010aukstas

Po nesėkmingos Vilniaus pilies apsupties kryžiuočiai nusiaubė kraštą ir grįžo į Prūsiją bei Livoniją.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vygandas tačiau byloja: Steterunt V septimanis in continuo agone nocte dieque et pugna et ex utraque parte multi sunt occisi [stovėjo 5 savaites nuolatinėse kautynėse dieną naktį ir kovoje iš abiejų pusių daug buvo užmuštų]. - • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kryžiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuostoliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie Vilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstučio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino grafas Algardas34.
t-013aukstas

1380 m. Vaidila kaip pasiuntinys nuvyko į Prūsiją ir paruošė dirvą slaptam Jogailos sandėriui su arkikomtūru.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vaidila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą sandėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kryžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
t-023aukstas

Po Kryžiuočių ordino užkariavimo Prūsija galutinai imtas vadinti visas kraštas tarp Vyslos ir Nemuno.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

XIII a. šaltiniuose skyrium nuo Prūsų minima ir Barta (ПСРЛ, т. 2 (1908), стб. 813, 877) bei kt. vakarinių baltų žemės. Prūsais, Prūsija visas kraštas tarp Vyslos ir Nemuno galutinai pradėta vadinti tada, kai buvo pavergtas Kryžiuočių ordino (Būga K. 3, p. 120—121; Кушнер П. И. Этнические..., с. 154—155; Jasas R. Didysis..., p. 11; Salys A. Prūsai (kalba), p. 147; MPKP, 1, p. 14—15; Powierski J. Stosunki..., p. 139; to paties, Prusowie..., p. 368—371; to paties, Uwagi..., p. 128; HP, 1, 1, p. 280—281; Bednarczuk L. Onomastyka..., p. 59—61).
t-024aukstas

Salyno taikoje nutarta, kad lietuvių pirkliai Prūsijoje ir Livonijoje galės laisvai prekiauti be naujų muitų.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Joje buvo nutarta, kad lietuvių pirkliai Ordino žemėse — Prūsijoje ir Livonijoje, o šio pirkliai Lietuvoje, nevaržomi naujų muitų, išskyrus senuosius, galės laisvai prekiauti. Taip pat buvo susitarta užkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Pskovo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis tektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ).
Visi teiginiai ir įrodymai (141 teiginiai, 164 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

buvo pastatyta:
buvo užkariauta:
prekiavo su:
Abraomas Kulvietis keliavo į ←:
Adolfas fon Vintimelis keliavo į ←:
Bernardas keliavo į ←:
Ditrichas keliavo į ←:
Gerhardas keliavo į ←:
Gotfridas Hohenlohė keliavo į ←:
Henrikas keliavo į ←:
Henrikas Lankasteris keliavo į ←:
Henrikas iš Kunceno keliavo į ←:
Henrikas iš Kunceno mirė ←:
Inocentas IV siuntė į ←:
Jonas keliavo į ←:
Jonas keliavo į ←:
Jonas iš Liuksemburgo surengė žygį į ←:
Konradas iš Foichtvangeno keliavo į ←:
Krivis gyveno ←:
Mindaugas puolė ←:
Odoničius keliavo į ←:
Otonas surengė žygį į ←:
Otonas keliavo į ←:
Petras iš Rozenbergo keliavo į ←:
Pilypas keliavo į ←:
Popiežius Honorijus II surengė žygį į ←:
Vaidila keliavo į ←:
Verneris fon Hoinbergas keliavo į ←:
Vytautas siuntė į ←:
Kryžiuočių ordinas keliavo į ←:
Kryžiuočių ordinas užėmė ←:
Kryžiuočių ordinas užkariavo ←:
Lietuviai prekiavo su ←:
Prancūzai keliavo į ←:
Vokietijos maldininkai keliavo į ←:
Notanga priklausė ←:
Plikoji Barta priklausė ←:
Puolė Prūsiją:
Užėmė Prūsiją:
Romovė priklausė ←:
Salavija priklausė ←:
Užnemunė priklausė ←:
Vilnius prekiavo su ←:

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)—3528
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)—1726
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)—1518
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)—1427
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)—1218
Lietuvių tautos istorija, t. 5—88
Lietuvių tautos istorija, t. 3—78
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)—74
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)—65
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)—34
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4—33
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)—33
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)—33
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)—22
Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla—22
„Mes, Lietuva.“ LDK bajorija XVI a.—11
Didieji medžiokliai Radvilos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: pareigūnai ir geriausi valdovo draugai—11
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių—11
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)—11