Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
13 teiginiai13 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų dievų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus.
Patikrinti teiginiai
Simonas Grunau kronikoje Rikojotą aprašė kaip prūsų dievų kulto centrą su žaliuojančiu ąžuolu ir trimis dievų stabais.
Pasak\nSimono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė,\nkur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die-\nvų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus.
XVI a. 3-iajame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė išsamią visos Prūsijos istoriją iki 1529 m.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Per Dlugošą Dusburgiečio kronikos faktus panaudojo kai kurie vėlesni autoriai. XVI a.\n3-ame dešimtmetyje Simonas Grunau Prūsijoje parašė (išplėsdamas 1-ąją dominikonų\nredakciją, rašytą po 1521 m.) pirmąją ir išsamiausią visos Prūsijos istoriją (nuo legendinių\nlaikų iki 1529 m.), kurioje plačiai remiamasi ir Petru iš Dusburgo81.
Simono Grunau kronikoje Rikojotas aprašytas kaip prūsų dievų kulto centras su žaliuojančiu ąžuolu, šventykla ir trimis dievų stabais.
Prū- sijos šaltinius, kuriuose kronikininkai kalbėjo apie prūsų dievus. Pasak Simono Grunau kronikos, prūsų dievų kulto centras – Rikojoto vietovė, kur auga žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas, o po juo įsikūrusi prūsų die- vų šventykla, papuošta trimis stabais, vaizduojančiais tris prūsų dievus. Svarbiausias iš jų Pakulas – požemio dievas, antrasis – Perkūnas – žaibų ir griausmų dievas, o trečiasis – javų dievas Patrimpas.
Narbutas rašė, kad Simonas Grunau kroniką grindė seniausiomis kronikomis apie legendinį žiemą ir vasarą žaliavusį Romovės ąžuolą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šio milžiniš\nko medžio kelmo skersmuo buvo šešios uolektys, šakos suda\nrė tris tarpsnius, arba aukštus, ir buvo tokios tankios ir apau\ngusios lapais, kad neprasiskverbdavo nei lietus, nei sniegas.\nNuostabiausias dalykas, ką aiškiai patvirtina seniausios kroni\nkos, iš kurių rašė savo kroniką Simonas Grunau, kad Romo\nvės ąžuolas žaliavo vasarą bei žiemą ir lapai visi nuo jo niekad\nnenukrisdavo. Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galy\nbei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje\nšalies dievų pavidalu.
Narbutas perteikė Grunau pasakojimą, kad šis atsitiktinai pateko į kaimą per ožio aukojimą ir turėjo prisiekti Perkūnui neišduoti apeigų vyskupui.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kronikininkas\nGrunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai\npatekęs į kaimą, į ožio aukojimą. Jis net turėjęs prisiekti Per\nkūnui, kad tos apeigos neišduosiąs vyskupui. Tą išpažintį jis\ntaip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vai\ndilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė\nuž plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušda\nvo lazda.
Grunau pasakojime apie išpažintį vyrai klaupdavosi prieš vaidilą, išpažindavo nuodėmes ir kaip atgailą patirdavo fizines bausmes.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tą išpažintį jis\ntaip aprašo: kiekvienas vyras atsiklaupdavo prieš sėdintį vai\ndilą ir išpažindavo savo nuodėmes; vaidila atgailai vienus tampė\nuž plaukų, kitiems skaldė antausius, trečius gerokai apmušda\nvo lazda. Pagaliau atgailautojai apmušė ir patį vaidilą. Į mote\nris jis kreipėsi gražia kalba, ragindamas atlikti tik bendrą išpa\nžintį, ir mokė, kaip elgtis, idant patiktų dievams, ir davė daug\nkitokių pamokymų.
Vaidmenys: person
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.
Provenansas