Podolė

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

) teužvaldė Vytautas. Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Lietuviai kavaUa įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu traukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi Jėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik surinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“ CHOTINO MŪŠIS 1621 m.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu traukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi Jėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik surinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komentatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Petras Goštautas, būdamas Podolės vaivada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus regulos vienuolių vietoje anksčiau, 1325 metais, atvykusių su popiežiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar įvairiais laikais pagonių nukankintų, ir apgyvendino juos prie Šv.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo kunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino brolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių įtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo atkeršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduodami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau visai nejautė savo įdūkio ribų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduodami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau visai nejautė savo įdūkio ribų. Beprotiškai įniršęs, kaip sako Lietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištaudamas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno priklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo atkeršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduodami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau visai nejautė savo įdūkio ribų.