Teodoras Narbutas dar rašė „Lietuvių tautos istoriją“, kai Lietuvos praeities veikalų buvo nedaug. Naujojo šaltinio įvade jis pristatomas kaip Ipolito Klimaševskio sumanymo paskelbti visą Bychovco kronikos tekstą įgyvendintojas, plačiai, nors ir nekritiškai, panaudojęs šią kroniką savo devynių tomų veikale ir nuo 1838 m. rūpinęsis jos išspausdinimu. Lietuvoje populiarus Teodoras Narbutas susilaukė rūsčios Michało Balińskio kritikos.
Baigdamas „Lietuvos istoriją\", T. Narbutas nuo\n1838 m. pradėjo rūpintis Bychovco kronikos išspaus-\ndinimu. 1844.11.23 jis išsiuntė rankraštį į Vilnių savo\nartimiausiam bičiuliui gydytojui A. Renjerui, prašyda-\nmas perduoti jį giminaičiui V. Narbutui, kuris vėliau\ntvarkė spausdinimo reikalus ir skaitė korektūras.
Teodoras Narbutas plačiai, nors ir nekritiškai, panaudojo Bychovco kroniką devynių tomų „Lietuvių tautos istorijoje“ ir laikė ją itin vertingu šaltiniu.
Iš tikrųjų T. Narbutas plačiai, nors ir nekritiškai\npanaudojo naująjį šaltinį svarbiausiame savo gyvenimo\nveikale — 9 tomų „Lietuvių tautos istorijoje\". Iškeldamas\nBychovco kronikos vertę, T. Narbutas rašė istorikui\nI. Onacevičiui, kad tai „lobių lobis, nes tai svarbiausias\nšaltinis, iš kurio sėmė Strijkovskis. Aš ją paėmiau savojo\nveikalo pagrindu kaip vienintelį Lietuvos istorijos liudininką\natremti priekaištams, daromiems Strijkovskiui\".
Gimęs Lenkijos-Lie\ntuvos valstybės žlugimo išvakarėse, kai Tadas Kosciuška bevil\ntiškai mėgino gelbėti šalį nuo godžių kaimyninių valstybių kės\nlų, M. Balinskis, kaip ir tūkstančiai jo bendraamžių, jaunųjų\nbajoriškų atžalų, buvo Vilniaus universiteto suklestėjimo ir žlu\ngimo liudininkas, miesto kultūrinio gyvenimo dalyvis.\nLenkų ir lietuvių istoriografijoje M. Balinskio asmenybė yra\nneblogai žinoma, tačiau ji niekada nebuvo laikoma ypatinga,\npadėjusia ateinančioms kartoms formuoti istorinės savimonės\npagrindus. M. Balinskis buvo kruopštus, pedantiškas istorikas,\nkitaip nei Teodoras Narbutas, be atitinkamos faktografinės ba\nzės vengdavęs rašyti apie vieną ar kitą istorinį įvykį.
1846 m. Bychovco kronika išėjo atskiru leidiniu.\nRankraščio tekstas jame buvo perteiktas be jokių taisymų,\nsu rašybos, skyrybos klaidomis ir paraščių pastabomis.\nIšnašose T. Narbutas paaiškino kai kurias teksto vietas,\ntačiau tie paaiškinimai turi tik istoriografinės reikšmės.
T. Narbutas paliko taip pat pirmą ir vienintelį ži-\nnomą rankraščio paleografinį aprašymą. T. Narbuto\ndėka istoriografijoje įsigalėjo ir dabartinis Kronikos\npavadinimas — Bychovco kronika.
Tuo metu Lietu\nvoje populiarus T. Narbutas susilaukė rūsčios jo kritikos. „Kas\ntiek pasakų palaikė tiesa ir gretino jas su tikrais įvykiais, kas\nnesvyruodamas keitė datas ir savaip perdirbo daugelio autorių\ntekstus, kas paprastuose popiergaliuose, neturinčiuose jokios\nistorinės vertės, matė senus dokumentus ir jais rėmė klaidingas\nišvadas, kas pagaliau iš būdvardžių ir patarlių sukūrė savo vaiz\nduotėje daugybę pagoniškų dievų Lietuvai, kurių ji niekada ne\nturėjo... Svarbu, kad tik vaizduotės ir falšo gangrena nesunai\nkintų mūsų istorijos pagrindo, o išmonė nebūtų laikoma tiesa, -\no tai mėginama jau daryti\"13.
