Teodoras Narbutas plačiai, nors ir nekritiškai, panaudojo Bychovco kroniką devynių tomų „Lietuvių tautos istorijoje“ ir laikė ją itin vertingu šaltiniu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 9
Iš tikrųjų T. Narbutas plačiai, nors ir nekritiškai\npanaudojo naująjį šaltinį svarbiausiame savo gyvenimo\nveikale — 9 tomų „Lietuvių tautos istorijoje\". Iškeldamas\nBychovco kronikos vertę, T. Narbutas rašė istorikui\nI. Onacevičiui, kad tai „lobių lobis, nes tai svarbiausias\nšaltinis, iš kurio sėmė Strijkovskis. Aš ją paėmiau savojo\nveikalo pagrindu kaip vienintelį Lietuvos istorijos liudininką\natremti priekaištams, daromiems Strijkovskiui\".
Teodoras Narbutas rašydavo apie istorinius įvykius ir be atitinkamos faktografinės bazės.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 5
Gimęs Lenkijos-Lie\ntuvos valstybės žlugimo išvakarėse, kai Tadas Kosciuška bevil\ntiškai mėgino gelbėti šalį nuo godžių kaimyninių valstybių kės\nlų, M. Balinskis, kaip ir tūkstančiai jo bendraamžių, jaunųjų\nbajoriškų atžalų, buvo Vilniaus universiteto suklestėjimo ir žlu\ngimo liudininkas, miesto kultūrinio gyvenimo dalyvis.\nLenkų ir lietuvių istoriografijoje M. Balinskio asmenybė yra\nneblogai žinoma, tačiau ji niekada nebuvo laikoma ypatinga,\npadėjusia ateinančioms kartoms formuoti istorinės savimonės\npagrindus. M. Balinskis buvo kruopštus, pedantiškas istorikas,\nkitaip nei Teodoras Narbutas, be atitinkamos faktografinės ba\nzės vengdavęs rašyti apie vieną ar kitą istorinį įvykį.
1846 m. atskiru leidiniu paskelbtos Bychovco kronikos išnašose Teodoras Narbutas paaiškino kai kurias teksto vietas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 10
1846 m. Bychovco kronika išėjo atskiru leidiniu.\nRankraščio tekstas jame buvo perteiktas be jokių taisymų,\nsu rašybos, skyrybos klaidomis ir paraščių pastabomis.\nIšnašose T. Narbutas paaiškino kai kurias teksto vietas,\ntačiau tie paaiškinimai turi tik istoriografinės reikšmės.
Teodoro Narbuto dėka istoriografijoje įsigalėjo dabartinis kronikos pavadinimas „Bychovco kronika“.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 10
T. Narbutas paliko taip pat pirmą ir vienintelį ži-\nnomą rankraščio paleografinį aprašymą. T. Narbuto\ndėka istoriografijoje įsigalėjo ir dabartinis Kronikos\npavadinimas — Bychovco kronika.
Nuo 1838 m. Teodoras Narbutas rūpinosi Bychovco kronikos spausdinimu, o 1844 m. lapkričio 23 d. išsiuntė rankraštį į Vilnių A. Renjerui.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 9-10
Baigdamas „Lietuvos istoriją\", T. Narbutas nuo\n1838 m. pradėjo rūpintis Bychovco kronikos išspaus-\ndinimu. 1844.11.23 jis išsiuntė rankraštį į Vilnių savo\nartimiausiam bičiuliui gydytojui A. Renjerui, prašyda-\nmas perduoti jį giminaičiui V. Narbutui, kuris vėliau\ntvarkė spausdinimo reikalus ir skaitė korektūras.
Lietuvoje populiarus Teodoras Narbutas susilaukė rūsčios Michało Balińskio kritikos.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 14
Tuo metu Lietu\nvoje populiarus T. Narbutas susilaukė rūsčios jo kritikos. „Kas\ntiek pasakų palaikė tiesa ir gretino jas su tikrais įvykiais, kas\nnesvyruodamas keitė datas ir savaip perdirbo daugelio autorių\ntekstus, kas paprastuose popiergaliuose, neturinčiuose jokios\nistorinės vertės, matė senus dokumentus ir jais rėmė klaidingas\nišvadas, kas pagaliau iš būdvardžių ir patarlių sukūrė savo vaiz\nduotėje daugybę pagoniškų dievų Lietuvai, kurių ji niekada ne\nturėjo... Svarbu, kad tik vaizduotės ir falšo gangrena nesunai\nkintų mūsų istorijos pagrindo, o išmonė nebūtų laikoma tiesa, -\no tai mėginama jau daryti\"13.
Teodoras Narbutas dar rašė „Lietuvių tautos istoriją“, kai Lietuvos praeities veikalų buvo nedaug.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 9
Iš\ntiesų, nors susidomėjimas Lietuvos praeitimi buvo didelis, bet\nveikalų, atspindinčių krašto istoriją nuo seniausių laikų, nebu\nvo. Tiesa, Simonas Daukantas buvo parašęs savo Darbus žemai\nčių ir lietuvių, o Teodoras Narbutas dar tik rašė savo Lietuvių\ntautos istoriją. Ilgas paruošiamasis darbas - istorinių šaltinių pa\nieška ir grupavimas, istorinės medžiagos ir siužeto pateikimo\nformos kūrimas - lėmė gana vėlyvą istorinių veikalų pasirody\nmą.
Teodoras Narbutas vertė, rašė eilėraščius, domėjosi socialinėmis idėjomis, dvaro ūkiu, archeologija ir tautosaka.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 5
T. Narbutas, kaip ir daugelis to meto žmonių, bodėjosi vie- nakryptės veiklos. Jis daug vertė, rašė eilėraščius, domėjosi socialinėmis idėjomis ir dvaro ūkio reikalais. Dažnai vykdavo į archeologinius kasinėjimus, rinko ir užrašinėjo tautosaką. Vi suomenės akyse jis tapo LTI autoriumi.
Pirmieji Teodoro Narbuto spausdinti darbai buvo užsienietiškų leidinių apžvalgos, eilėraščiai ir vertimai Vilniaus laikraščiuose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 6
Pirmieji T. Narbuto spausdinti darbai - tai užsienietiškų leidinių apžvalgos, eilėraščiai, vertimai Vilniaus laikraščiuo se. Jis pats prisipažino, kad Lietuvos istorija susidomėjo apie 1810 m. Išsamesnėms krašto praeities studijoms istoriką galė jo paskatinti pusbrolio Justino parašyta nedidelė knygelė „Trumpa lietuvių tautos istorijos bruožų apybraiža“.
Rimanto Klimavičiaus nuomone, Teodoras Narbutas 1817 m. įstojo į masonų organizaciją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 7
Ant taurės išgraviruota data - „1817 m.“ R. Kli mavičiaus nuomone, tais metais T. Narbutas įstojo į masonų organizaciją4. Jis pradėjo rašyti straipsnius ugdymo ir auklėji mo temomis, laikraščiuose „Dziennik Willenski“ ir „Tygodnik Wilenski“ pasisakė prieš baudžiavinį išnaudojimą. Šių peri odinių leidinių redaktoriai Kazimieras Kontrimas ir Antanas Marcinovskis taip pat priklausė masonų organizacijai. 1817 m. „Dziennik Wilenski“ buvo įkurtas skyrelis „Lietuvių senovės tyrimai“, kuriame kartkarčiais pasirodydavo T. Narbuto straipsnių.
Teodoras Narbutas 1830 m. išleido „Čigonų liaudies istorijos bruožus“ ir rengė Horacijaus bei Ž. B. Ruso kūrybos vertimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 7
T. Narbuto darbštumas ir interesų įvairovė stebina šiuo laikinį žmogų. 1830 m. jis išleido „Čigonų liaudies istorijos bruožus“. Po kelerių metų knygynuose pasirodė Horacijaus ir Ž. B. Ruso kūrybos vertimai5 ir dar 1826 m. Vilniaus universi teto konkursui pateiktas darbas apie linų ir kanapių augini mą.
Teodoras Narbutas dalyvavo 1830-1831 m. sukilime, bet, anot citatos, nekovojo su ginklu rankose.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 7
T. Narbutas gana aktyviai dalyvavo 1830-1831 m. sukili me. Tiesa, jis nekovojo su ginklu rankose. T. Narbutas buvo parašęs kažkokį paskvilį prieš rusų valdžią ir už tai kurį laiką jį tardė. Buvo pasklidę gandai, esą jis padėjęs sukilėliams lieti patrankas, tačiau caro valdžia negalėjo to įrodyti.
Teodoras Narbutas LTI apžvelgė politinę ir kultūrinę lietuvių raidą nuo seniausių laikų iki 1569 m. Liublino unijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 8
LTI T. Narbutas apžvelgė politine ir kultūrinę lietuvių rai\ndą nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. 1569 m. unija - tai\nsavarankiškos LDK egzistavimo pabaiga. T. Narbutas, sekda\nmas rusų istoriku Nikolajumi Karamzinu, pirmenybę teikė po\nlitiniams įvykiams ir pagal juos suskirstė veikalo turinį6.
Citatos autorius teigia, kad lenkų istoriografijoje Teodoro Narbuto darbai nėra vertinami teigiamai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 8
Lenkų istoriografijoje T. Narbuto darbai nėra teigiamai vertinami. Tai susiję ne tik su gausiomis faktinėmis jo veikalo klaidomis, netikslumais, asmenine „kūryba“. Pagrindinė LTI nuvertinimo priežastis - istoriko politinės simpatijos LDK ir lietuvių tautai. T. Narbutas - tipiškas gente lituanus, natione polonus lietuvis bajoras.
Analizuodamas Strijkovskio Prokorimą, Teodoras Narbutas dievą pervadino Pramžimu ir aiškino vardą kaip lemtį, likimą bei būtinybę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 28
Analizuodamas M. Strijkovskio minimą dievą Prokorimą,\nT. Narbutas pakeičia net jo vardą - vadina Pramžimu (Pram-\niimas). M. Strijkovskis šį dievą apibūdino tik kaip „patį pir\nmutinį“ (naprzedniejszy) ir rašė, kad jam buvo aukojami balti\ngaidžiai. O T. Narbutas vadina jį „pirmutiniu ir visuotinai pa\nplitusiu dievu“. Jo vardas reiškiąs lemtį, likimą, būtinybę.
Teodoras Narbutas laišką istorikui Ignotui Onacevičiui pradėjo deklaracija: „Aš nerašau lietuvių tautos istorijos <...>“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 47
Sumanymas. „Aš nerašau lietuvių tautos istorijos <...>“ -\ntokia iš pirmo žvilgsnio šokiruojančia deklaracija T. Narbutas\npradėjo laišką istorikui Ignotui Onacevičiui3.
Laiške Ignotui Onacevičiui Teodoras Narbutas savo uždaviniu vadino praeities įvykių esmės atskleidimą nuo tautos kilmės iki 1569 m.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 48
Taigi skaitome: „Aš nerašau\nlietuvių tautos istorijos, nes neįstengčiau susidoroti su tokiu\ndarbu; be kita ko, ir pats Livijus nesugebėtų jos parašyti - to\nkia ji šiandien, kai nuosmukį patyrė dalykai, galėję palaikyti\njos šaunumą, yra neapdorota, tokius išbarstytus ir išblaškytus\nturi šaltinius. Mano uždavinys, kaip galima spręsti iš „Mitolo\ngijos“, yra atskleisti praeities įvykių esmę, pradedant tautos\nkilmės ab ovo (pabr. T. N. - R. G.), iki pat tų laikų, kai ji 1569\nmetais, valdant Žygimantui Augustui, susijungė su Lenkija.
Citatos autorius teigia, kad Teodoras Narbutas sąmoningai vengė žodžio „istorija“ ir save suvokė veikiau kaip aprašinėtoją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 48
T. Narbutas sąmoningai vengė žodžio „istorija“; tarytum ne pretendavo į moksliškumą, suvokdamas save tik kaip apraši nėtoją, meturaszitoją, bet ne istoriką - net anuometiniu įsi vaizdavimu. Vadinasi, bent iš pradžių jo uždavinys buvo labai kuklus. Suprasdamas, jog LTI nebus tobulas ir nekritikuoti nas veikalas, o tik medžiaga būsimiems tyrinėtojams, T. Nar butas rašė: „Jame (LTI - R. G.) Siaurės Europos tyrinėtojas sau ras labai didelę paslaugą. O kitas Lietuvos istorikas (jeigu tik Dievas tokiu apdovanos mūsų tautą) turės nueiti lengvesnį kelią; mūsų tautietis visuomet čia atras puikių mūsų protėvių veikalų, aiškiai ir teisingai išdėstytų. Toks yra mano ketinimas, o kaip jis pavyko - įvertins palikuonys“5 6.
Oficialios recenzijos į Teodoro Narbuto „Lietuvių mitologiją“ pasirodė 1835 ir 1836 metais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 55
Oficialūs atgarsiai į T. Narbuto „Lietu\nvių mitologiją“ pasirodė netrukus, t. y. tais pačiais 1835 ir ki\ntais 1836 metais. Tai buvo dvi didelės recenzijos: pirmoji iš\nspausdinta leidinyje „Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“, ant\nroji - oficioze „Tygodnik Petersburski“. Pirmoji buvo anoni\nmiška, o antroji priklausė Juozapo Ignoto Kraševskio\nplunksnai.
1858 m. „Teka Wilenska“ puslapiuose Teodoras Narbutas davė atkirtį Stanislovo Mikuckio kaltinimams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 61
Naujos paieškos. T. Narbutas į oficialiąją kritiką beveik nie kuomet neatsakinėjo, galbūt išskyrus tą bene vienintelį kartą, jau praėjus beveik dvidešimčiai metų po paskutinio LTI tomo pasirodymo, t. y. 1858 metais, kai „Teka Wilenska“ puslapiuo se davė atkirtį Stanislovo Mikuckio kaltinimams33. Toks tylėji mas stebino istoriko bičiulius, tarp jų ir S. Daukantą.
Teksto analizė rodo, kad Teodoras Narbutas savo parankinį LTI egzempliorių pildė iki 1863 metų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 64
1846 metais jis ra šė S. Daukantui: „O tuo tarpu ant švarių lapų, įsiūtų į mano parankinį egzempliorių, perrašinėju, taisau, išmetu, lyginu, kol užtenka gyvatos. Tegu tai lieka arba būsimam pakartotiniam leidimui, arba Lietuvos muziejui, kaip ir kiti viso mano gyve nimo darbai“41. Savo parankinį LTI egzempliorių T. Narbutas pildė iki lemtingų 1863 metų - tai rodo teksto analizė, t. y. datos bei senyvam istoriko amžiui būdingas braižas.
Citatos autorius teigia, kad Teodoras Narbutas lietuvių mitologijos tyrinėjimams skyrė ypač daug dėmesio.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 75
Vietoj pabaigos. Taigi T. Narbuto paieškos lietuvių mito\nlogijos tyrinėjimų srityje buvo atkaklesnės ir tragiškesnės, ne\ngu galima būtų manyti detaliau jų nepažinus. Nedvejojant ga\nlima konstatuoti, kad mitologijai istorikas skyrė ypač daug dė\nmesio, kurį galbūt net būtų galima pavadinti aistra.
Teodoras Narbutas Dievo Kovo stabą laikė vienu svarbiausių savo kolekcijos egzempliorių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 497
Die\nvo Kovo stabą T. Narbutas ypač vertino laikyda\nmas jį vienu svarbiausių savo kolekcijos egzem\npliorių ([Narbutt TĄ Spisanie Muzeum w Szaw-\nrach. - L. 2. - Nr. 9). Šio stabo kopija buvo eks\nponuojama Vilniaus senienų muziejuje.
Teodoras Narbutas Rivijaus kroniką įsigijo 1808 m. Revelyje per vadinamąjį Suomijos karą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 507
Kaip byloja šio parengto spaudai ran kraščio pratarmė, Rivijaus kroniką T. Narbutas įsi gijo 1808 metais Revelyje, tai yra per vadinamąjį Suomijos karą. Matyt, mintį išspausdinti šią kroni ką istorikas brandino jau seniai. 1833 metais tuo klausimu susirašinėjo su K. E. Napierskiu, bet tik 1842 metais rankraštis buvo galutinai sutvarkytas (pratarmė rašyta 1842 metų sausio 1(13) dieną). Rivijaus kronika turėjo būti viena iš sudėtinių T. Narbuto plano leisti Lietuvos istorijos šaltinius dalių.
Papildymo tekstas leidžia spręsti, kad Teodoras Narbutas gerai pažinojo visus 1804 m. komisijos narius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 515
T. Nar\nbutas apie 1804 metų komisiją sužinojo susipaži\nnęs su M. Višnevskio „Lenkų literatūros istorija“\n(Wiszniewski M. Historya literatury Polskiej. -\nKrakow, 1844. - T. VI. - S. 409-411). Visi komisi\njos nariai T. Narbutui, kaip galima spręsti iš papil\ndymo teksto, buvo gerai pažįstami.
Narbutas vartoja terminą „dzieje“, o ne „historia“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 403
Siame sakinyje T. Narbutas vartoja terminą „dzieje“, o ne „historia“. Apie šių žodžių pras mės skirtumus žr. straipsnį šio tomo pabai goje (Griškaitė R. Keletas minčių jau pasiro džius pirmam „Lietuvių tautos istorijos“ to mui. P. 430—431).
Rengdamas antrąjį LTI leidimą, Narbutas išnašoje išbraukė žodžius „bene brolio“ apie A. Vijūką-Kojalavičių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 485
86 /Ten pat, (20) išnaša/ T. Narbutas, rengdamas antrąjį LTI leidimą, išnašą patikslino: buvo išbraukti žodžiai „bene brolio“ (podobno brata) (PE. L. 141). Tai rodo, jog istorikas tuo metu, kai buvo daroma ši pataisa, jau neabejojo, kad Lietuvos bajorų herbyno autorius buvo pats A. Vijūkas-Kojalavičius.
Teodoras Narbutas yra dailiau už anuos padarytas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 491
Skulptūros stilius pri mena Prilviėo dievus, nors jis yra dailiau už anuos padarytas. Pamatyti tą figūrėlę galima mano lietuviškų daiktų muziejuje. 1 Šią statulėlę man dovanojo ponas Vaitiekus Jučas, buvęs Viln/iaus/ Vyriausiojo teismo departamento regentas, su tokiu aprašymu: „1840 metų rugsėjo mėnesį viešėdamas Platelių dva re, priklausančiame grafienei Choueseul, tą dievuką gavau iš kun/igo/ Kognovickio, Platelių klebonijos vikaro, kuris, būdamas kilimo iš Raseinių apskrities, 1836 metais gegužės mėnesį nuvyko aplankyti savo brolį.
Teodoras Narbutas Dievo Kovo stabą ypač vertino ir laikė jį vienu svarbiausių savo kolekcijos egzempliorių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 491
Dievo Kovo stabą T. Narbutas ypač vertino laikydamas jį vienu svarbiausių savo kolekcijos egzempliorių ( [Narbutt T.] Spisanie Muzeum w Szawrach. L. 2. Nr. 9).
Narbutas greičiausiai pasiliko ištikimas imperijos pavaldi nys, nors, pasak kitos jo biografijos versijos, jis lyg ir tarnavo prancūzų administracijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 6
Sužeidimas netrukus at siliepė sveikatai - jis apkurto. Napoleono žygio į Rusiją metu T. Narbutas greičiausiai pasiliko ištikimas imperijos pavaldi nys, nors, pasak kitos jo biografijos versijos, jis lyg ir tarnavo prancūzų administracijoje. Pirmieji T. Narbuto spausdinti darbai - tai užsienietiškų leidinių apžvalgos, eilėraščiai, vertimai Vilniaus laikraščiuo se.
Narbutas elgiasi ir su daugeliu kitų senųjų ra šytinių šaltinių - praplečia jų informaciją, sukonkretina, per teikia ne tik tai, kas juose pasakyta, bet ir tai, kas, jo manymu, galėjo būti pasakyta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 34
Vaižgantas mums bus maloningas, nes Baniutė, mūsų kaimo gražiausia mergelė, be rikto išstovėjo ant vienos kojos“. Panašiai T. Narbutas elgiasi ir su daugeliu kitų senųjų ra šytinių šaltinių - praplečia jų informaciją, sukonkretina, per teikia ne tik tai, kas juose pasakyta, bet ir tai, kas, jo manymu, galėjo būti pasakyta. Tikriausiai jis žinojo, kad nedera šitaip elgtis su pirminiais šaltiniais, ir, per toli nukrypęs nuo jų, teisi nasi, kad remiasi „ir kitais kronikininkais“, „žmonių padavi mais“, „rankraščiais“.
Narbutas visą dėmesį sukoncentravo į len kiškojo teksto pataisas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 64
Įdomu ir tai, kad mus pa siekęs rusiškasis „Lietuvių mitologijos“ nuorašas yra be lente lių, t. y. iliustracijų, kurios puošė lenkiškąjį tomą. Nepavykus įgyvendinti rusiškosios „Lietuvių mitologijos“ išleidimo idėjų, T. Narbutas visą dėmesį sukoncentravo į len kiškojo teksto pataisas. Remiantis tuo, kas buvo pasakyta anks čiau, galima teigti, kad tas darbas buvo pradėtas po 1843 me tų. Beje, to meto laiškuose istorikas vis dažniau akcentavo, jog LTI - tai tik bazė, tik pagrindas ateities tyrinėtojams; taigi ne tik galimas, bet ir būtinas jos koregavimas.
Narbuto idėja, o ir pirmo LTI tomo papildymai „Mažesniuose istorijos raštuose“ sudarė tik nedidelę dalį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 73
Taigi 1856 me tais „Mažesniuose istorijos raštuose“ bent iš dalies buvo reali zuota pakartotinio LTI leidimo idėja, kuri, regis, galutinai bu vo palaidota 1855 metais, mirus A. Marcinovskiui. Nepaisant paskutinių metų nesutarimų, regis, jis buvo ir liko vienintelis Vilniaus leidėjas, galėjęs ryžtis tokiam žingsniui. Ir vis dėlto šiame rinkinyje neatsispindėjo visa T. Narbuto idėja, o ir pirmo LTI tomo papildymai „Mažesniuose istorijos raštuose“ sudarė tik nedidelę dalį.
Teodoras Narbutas buvo tikra istoriko požiūrio į praeities tyrinėjimus deklaracija, jo aspiracijų išraiška) buvo pakoreguota tik įrašant vieną nedidelę papildomą pataisą, tuo tarpu pats knygos tekstas mirgėjo nuo korektyvų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 74
Pratarmė (o ji buvo tikra istoriko požiūrio į praeities tyrinėjimus deklaracija, jo aspiracijų išraiš ka) buvo pakoreguota tik įrašant vieną nedidelę papildomą pataisą, tuo tarpu pats knygos tekstas mirgėjo nuo korektyvų. I .aikui bėgant ir blėstant vilčiai, kad kada nors pasirodys ant rasis leidimas, parankinis egzempliorius buvo pildomas labiau sau; galbūt todėl jis buvo „nuoširdesnis“, be to, galima įžvelgti mažiau kompromisų. „Naujoji mitologija“ - tai naujas mėgi nimas prabilti, bet jau laikantis laiko dvasios reikalavimų.
Narbutas rašė: „Tos svarbios religijos primini mas ir pažinimas yra nepaprastai reikalingas istorijos žinioms turtinti - dar daugiau, be tinkamo jos išaiškinimo negali būti pažinta lietuvių žemės praeitis“54.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 75
Nedvejojant ga lima konstatuoti, kad mitologijai istorikas skyrė ypač daug dė mesio, kurį galbūt net būtų galima pavadinti aistra. Antra ver tus, tai buvo ir gerai suvoktas įsitikinimas, jog kiekvienos tau tos mitologija - tai raktas jos seniausiai praeičiai pažinti, tam tikras pasirengimas tolesnei istorijai nagrinėti. „Naujojoje mi tologijoje“ T. Narbutas rašė: „Tos svarbios religijos primini mas ir pažinimas yra nepaprastai reikalingas istorijos žinioms turtinti - dar daugiau, be tinkamo jos išaiškinimo negali būti pažinta lietuvių žemės praeitis“54.
Teodoras Narbutas visas mitologinis: karalienė, vardu Krūminė14, turėjo nepaprasto grožio vienatinę dukterį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 135
Perrašau jį ištisai, ka dangi jis visas mitologinis: karalienė, vardu Krūminė14, turėjo nepaprasto grožio vienatinę dukterį. Kartą pavasarį ji norėjo pradžiuginti motiną ką tik pražydusiomis gėlėmis, kurias pro karalienės rūmų langą pamatė žydinčias Rasos (Ross) upės pakrantėje; tuo tikslu ji nepastebėta išbėgo iš rūmų. Vienas gražiausių pavasario žiedų, tarytum augantis prie pat kranto, pasirodė esąs vidury upės; jį lengvai supo tekantis vanduo, pa dvigubindamas žiedo grožį nuostabių spalvų švytėjimu, lyg tai būtų buvę brangakmeniai.
Teodoras Narbutas globojo ne patį linų auginimą lauke, bet tai, kas padaryta iš linų, visus dirbinius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 138
Tai buvo Linų Izidė, to augalo vertės atradėja; ji globojo ne patį linų auginimą lauke, bet tai, kas padaryta iš linų, visus dirbinius. Linai pirmiausia atrasti Egipte, kur auga kaip laukinis au galas, todėl pirmieji lininiai dirbiniai turėjo pasirodyti šiame krašte; apdoroti juos išmokė karalienė Izidė, Hermio žmona, todėl Antikos žmonės ją praminė Isis linigem. Aušra (Aussra) Ryto deivė.
Teodoras Narbutas visiems metams įgydavo gydomosios galios.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Senė, vadinama Upine, tomis apei gomis pašventindavo upelį, ir jis visiems metams įgydavo gy domosios galios. Kai Vilkijos seniūnas Zabiela uždraudė tuos kerus, ant Upinės kaupo buvo pastatyta koplyčia. 1785 metais, šv.
Per 400 metų nė vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, Mykolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeitimi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 452
Kortos, romanai, garderobai — tokios yra jų dory bės. Vyrauja tuščias pasididžiavimas senoliais, o protėvių istorijai paprasčiausiai atsuko nugarą. Per 400 metų nė vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, Mykolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeitimi. Iki šio lei apie Abisiniją, arabus, mongolus ir samojedus daugiau darbų parašyta nei apie Lietuvą.
Narbuto darbiniame LTI egzemp lioriuje, visose devyniose dalyse, atsirado daugybė pa taisų, įklijų — visa tai ir turėjo papildyti antrąjį leidimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 455
Beje, to meto laiškuose istorikas vis dažniau akcentavo, jog LTI — tai tik bazė, tik pagrin das ateities tyrinėtojams; taigi ne tik galimas, bet ir bū tinas jos koregavimas. Antra vertus, nematydamas istori ko, kuris galėtų artimiausiu metu imtis tokio gigantiško darbo, pradėjo brandinti mintį išleisti antrąjį, pakartoti nį LTI leidimą. Taip T. Narbuto darbiniame LTI egzemp lioriuje, visose devyniose dalyse, atsirado daugybė pa taisų, įklijų — visa tai ir turėjo papildyti antrąjį leidimą.
Teodoras Narbutas buvo „nuoširdesnis“, be to, galima įžvelgti mažiau kompromisų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 461
Laikui bėgant ir blėstant vil čiai, jog kada nors pasirodys antrasis leidimas, PE buvo pildomas labiau sau; galbūt todėl jis buvo „nuoširdesnis“, be to, galima įžvelgti mažiau kompromisų. „Naujoji mi tologija“ — tai naujas mėginimas prabilti, bet jau lai kantis laiko dvasios reikalavimų. S. Daukantui apie šį naują savo darbą jis neparašė, nors jam paprastai entu ziastingai išsakydavo visus savo planus. Rankraščiui, kaip ir kitiems „Lietuvių mitologijos“ variantams, nebuvo lemta išvysti dienos šviesą.
Teodoras Narbutas yra visiškai tokia pat kaip ir ankstesnė, tik vaizdas atvirkščias), kaip ir prancūziškose monetose, pavaizduotas riteris su romėnišku šalmu ir šarvais, sėdintis ant žemės, pakėlęs dešinę koją, o pėda besiremiantis į žemę; jo kairė koja ištiesta; riterį puola lokys, stovintis ant užpakalinių letenų, su išžiotais nasrais ir ištiestomis priekinėmis letenomis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 490
Plaukų nėra nė pėdsako, tik užpakaly galima pamatyti tarytum kokias sruogas; drabužių taip pat jokių. Ir iš tos būty bės priekio, ir iš užpakalio yra užrašas, visiškai tokiomis pat rai dėmis, kaip pavaizduota piešinyje. Kitoje pusėje (ji yra visiškai tokia pat kaip ir ankstesnė, tik vaizdas atvirkščias), kaip ir pran cūziškose monetose, pavaizduotas riteris su romėnišku šalmu ir šarvais, sėdintis ant žemės, pakėlęs dešinę koją, o pėda besire miantis į žemę; jo kairė koja ištiesta; riterį puola lokys, stovin tis ant užpakalinių letenų, su išžiotais nasrais ir ištiestomis prie kinėmis letenomis.
Teodoras Narbutas pratarmėje nurodė, kad penktasis „Lietuvių tautos istorijos“ tomas buvo baigtas rašyti 1837 m. sausio 20 d.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 4
Penktasis „Lietuvių tautos istorijos“ (toliau - LTI) tomas buvo baigtas rašyti 1837 m etų sausio 20 dieną. Bent jau tokią datą Teodoras Narbutas nurodė pratarmėje.
Teodoras Narbutas penktojo tomo pabaigoje nurodė, kad tomą rašė Šamuose 1837 m. sausio 20 d.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 61
Šis tomas baigiamas paskutiniaisiais XIV amžiaus metais, būtent nuo to laikotarpio Lietuvoje politiniai įvykiai pasuka kita linkme; apie tai kitas, o iš eilės šeštasis, tomas maloniojo skaitytojo dėmesiui. Teodoras Narbutas Rašiau Šamuose 1837 metų sausio 20 dieną
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
(Sj ir kitus T. Narbuto laiškus nurodė R Stetgvila) II 1846 m. Bychovco kronika, kurios, anot S. Daukanto, visi seniai jau laukė, „kaip ištroškęs vandens lašelio" ,J, išėjo atskiru leidiniu.10 Rankraščio tekstas jame buvo perteiktas be jokių taisymų, su rašybos, skyrybos klai domis ir paraščių pastabomis. Išnašose T. Narbutas pa aiškino kai kurias teksto vietas, tačiau tie paaiškinimai turi tik istoriografinės reikšmės, nes yra arba pasenę, arba klaidingi. Priede T. Narbutas paskelbė Bychovco kronikos rankraščio 25-jo puslapio devynių eilučių faksimilę, kuri, pasak jo, puikiai pavykusi ", ir pridėjo pasakojimą apie 2ygimanto Augusto ir Barboros Radvi laitės vedybas, paimtą iš kito šaltinio.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
T. Narbutas paliko taip pat pirmą ir vienintelį ži nomą rankraščio paleografinį aprašymą — pirmą kartą „Lietuvių tautos istorijos" III-jame tome n , antrą kartą Bychovco kronikos skelbinio pratarmėje l3. T, Narbuto dėka istoriografijoje įsigalėjo ir dabartinis Kronikos pavadinimas — Bychovco kronika. Kaip matyti iš T. Narbuto aprašymo, rankraštis bu vo palyginti nedidelės apimties — 20 sąsiuviniukų, t. y. keturgubai sulenktų lapų, sunumeruotų eilės tvarka, arba 160 puslapių. Po Bychovco kronikos tekstu, pačia me gale, kita ranka buvo prirašyta trumpa Vitebsko kunigaikščių genealogija, pavadinta „A se jest ro- doslowie kniazey VVytebskich".
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
T. Narbutas ma nė, kad tai yra atskiras neišlikusios Bychovco kronikos dalies fragmentas, bet vėlesnieji tyrinėjimai parodė, kad tas pasakojimas yra savarankiškos kilmės ir žino mas iš Platesniojo sąvado tęsinio Račinskio nuoraše. T. Narbutas paliko taip pat pirmą ir vienintelį ži nomą rankraščio paleografinį aprašymą — pirmą kartą „Lietuvių tautos istorijos" III-jame tome n , antrą kartą Bychovco kronikos skelbinio pratarmėje l3. T, Narbuto dėka istoriografijoje įsigalėjo ir dabartinis Kronikos pavadinimas — Bychovco kronika.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Iš tikrųjų T. Narbutas plačiai, nors ir nekritiškai panaudojo naująjį šaltinį svarbiausiame savo gyvenimo veikale — 9 tomų „Lietuvių tautos istorijoje" (T, Nar- butt, Dzieje starožytne narodu Litewskiego, t. I—IX, Wilno, 1835—1841). Iškeldamas Bychovco kronikos vertę, T. Narbutas rašė istorikui I. Onacevičiui, kad tai „lobių lobis, nes tai svarbiausias šaltinis, iš kurio sėmė Strijkovskis. Aš ją paėmiau savojo veikalo pa grindu kaip vienintelį Lietuvos istorijos liudininką at remti priekaištams, daromiems Strijkovskiui"7.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lenkų istoriografijoje T. Narbuto darbai nėra teigiamai vertinami. Tai susiję ne tik su gausiomis faktinėmis jo veikalo klaidomis, netikslumais, asmenine „kūryba“. Pagrindinė LTI nuvertinimo priežastis - istoriko politinės simpatijos LDK ir lietuvių tautai. T. Narbutas - tipiškas gente lituanus, natione polonus lietuvis bajoras. Ksavero Bogušo, Ignoto Onacevičiaus, Adomo Honorijaus Kirkoro ir jo kultūrinio būrelio kūryba ir veikla bandė parodyti LDK žemių istoriją, joje gyvenančių tau tybių kultūrinę įvairovę ir paliudyti neginčijamą teisę bent į 6 Jonynas I. Istorijos baruose.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vytautas Berenis ## Puslapis 15 TEODORAS NARBUTAS - LIETUVIŲ MITOLOGIJOS TYRINĖTOJAS Teodorą Narbutą visai pagrįstai galima vadinti lietuvių mi tologijos tėvu, tėvu, kurį, dar maži būdami, vaikai gerbė ir my lėjo, o bręsdami, kaip dažnai esti, išjuokė ir išsižadėjo stebė damiesi, koks jis atsilikęs ir senamadiškas, tik subrendę pra dėjo suvokti, kad vaikai negali pasirinkti savo tėvų ir kad tas jų pašiepiamas tėtušis ne toks jau blogas ir neišmanantis - kaip ir visi kiti tėvai: labai darbštus, mylintis, todėl gal kiek ir nai vokas ir, kas tiesa, tai tiesa, nepagydomas svajotojas ir roman tikas. Bet ar galima už tai jį smerkti, jei tada beveik visi tėvai tokie buvo. Išties T. Narbutas buvo tipiškas savo epochos at stovas; jį ta epocha pagimdė, išugdė, ir jis nuosekliai reiškė tos epochos idealus, buvo jos sąžinė ir balsas.