Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
23 ## Puslapis 23 Naudojamų šaltinių atranka ir vertinimu T. Narbutas irgi mažai kuo tesiskyrė nuo savo pirmtakų. Kaip buvo įprasta, jis naudojosi senaisiais rašytiniais šaltiniais, savo ir kitų moksli ninkų tyrinėjimais ir gyvąja tradicija. „Ypač aš stengiausi, nie ko nepraleisdamas, aprašyti visa, ką paliko rašytosios istori jos, ką atskleidė senovės mokslininkų tyrimai, ką pavyko su rinkti iš žmonių padavimų bei dainų, ką taip pat išsaugojo pa minklų liekanos.“ Daugiausia lietuvių mitologijos duomenų T. Narbutas sėmėsi iš M. Strijkovskio ir J. Lasickio, prūsų - iš K. Hartknocho, latvių - iš Frydricho Stenderio veikalų; taip pat naudojosi Kornelijaus Tacito, Adomo Bremeniečio, Vin cento Kadlubeko, Petro Dusburgiečio, Jeronimo Prahiškio, Erazmo Stelos, Simono Grunau, Kasparo Flenenbergerio, Lu ko Davido, Kasparo Šiuco, Jono Frideriko Rivijaus, Konstan tino Sirvydo ir daugelio kitų senųjų šaltinių pateiktomis žinio mis, savo meto istorikų Johano Foigto, Nikolajaus Karamzi- no, Adomo Naruševičiaus, Tado Cackio, Joachimo Lelevelio, Ksavero Bogušo, kalbininkų Johano Severino Faterio, Samu elio Lindės, Peterio Boleno, Franco Bopo ir daugelio kitų dar bais, archeologų radiniais, savo ir kitų kraštotyrininkų surink ta tautosaka, etnografine medžiaga. Panaudotos tautosakinės ir etnografinės medžiagos gausumu T. Narbutas pralenkė sa vo pirmtakus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Radęs Sirvydo žodyne prie lenkiško žodžio Przeznaczam lietuvišką žodį Pražimiu ir žinodamas, kad iš veiksmažodžių padaryti daiktavardžiai lie tuvių kalboje turi galūnę -imas, iš žodžio Pražimiu, kiek nutol damas nuo lietuvių kalbai įprastos formos (vietospražinimas), padarė pramžimas“15. Pakeičiamas ir M. Strijkovskio minimo arklių ir karo die vo Chaurirari pavadinimas. Lietuvių karo dievas buvęs Kovas. Šitokią prielaidą padaryti T. Narbutą bus paskatinę lietuviškų 15 Stanevičius S. Raštai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Taigi šis įrodinėjimų, įvykių spėliojimų ir jų pagrindimo, su manymų, pastabų ir šaltiniuose išskaitytų faktų rinkinys, kuris sudarys penkis arba šešis tomus, negali būti vadinamas istori ja (historia), o tik veikalais (dzieje), t. y. turi turėti kuklesnį pavadinimą4. Vadinasi, iš cituoto teksto galima spręsti, kad 3 Šaurai? (Be datos). T. Narbutas I. Onacevičiui // Lietuvos moks lų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (toliau - MAB RS).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Simonas Daukantas vadinamaja me „Didžiajame lenkų-lietuvių kalbų žodyne“ žod[dzieje aiš kino kaip wejkaiaj, księga dziejovv - kniga wejkaiu, dziejopis - wejkaiuraszytojas ir 1.1. Beje, žodį dziejopis (dziejopisarz) pri lygino žodžiui latopisiec, t. y. meturaszitojas\ Taigi laikantis anuometinės terminijos, T. Narbuto LTI turėtų būti vadina ma „Lietuvių tautos veikalais“, o pirmieji trys tomai - „Lietu vių tautos veikalais senovėje“ - beveik identiškai S. Daukanto tekstui „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. T. Narbutas sąmoningai vengė žodžio „istorija“; tarytum ne pretendavo į moksliškumą, suvokdamas save tik kaip apraši nėtoją, meturaszitoją, bet ne istoriką - net anuometiniu įsi vaizdavimu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kaip ir įprasta kiekvie nam tokio pobūdžio rašiniui, recenzentas iš pradžių nurodė teigiamąsias „Mitologijos“ puses: „Nors autorius ir ne vienas pats stojo Lietuvos istorijos tyrinėjimų srityje (kaip jis nori tvir tinti įžangos pradžioje), nes po Strijkovskio ir po Kojalavičiaus Naruševičiaus, Bogušas ir kiti jau yra gana ženkliai atnaujinę jos pėdsakus, vis dėlto jo nuopelnas visuomet bus labai dide lis, nes jis į vieną vietą surinko apie Lietuvą tas žinias, kurios buvo išbarstytos po įvairias lenkų, rusų ir vokiečių kronikas, taip pat skambėjo įvairiuose to krašto padavimuose. Jau vien dėl šios priežasties jo darbas tapo reikšminga medžiaga, kad kada nors būtų parašyta tikra (pabr. mano - R. G.) Lietuvos istorija“20. Recenzento nuomone, T. Narbuto „Lietuvių mito 18 Dzieje starožytne narodu Litewskiego przez Teodora Narbut- ta.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Taigi būtų svarbu, jei gu mes, skaitydami „Lietuvių mitologiją“, sugebėtume pama tyti ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kaip tai pasakyta, kaip kuriamas vaizdas, kaip niveliuojasi atskiros detalės, faktai, kaip į pirmą vietą iškyla visuma, panorama, vaizdas. Jau ne vieną kartą cituotame laiške I. Onacevičiui T. Nar butas savo tyrinėjimus mitologijos srityje apibūdino kaip „dar 54 Ten pat. - L. VI. 55 Žr. šio leidinio p. 80.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
P. 161* - Išnaša, kuria autorius papildė paragrafą, rengda mas antrąjį leidimą (PEĮ. - L. 75). T. Narbutas Šau- 495 ## Puslapis 483 rų dvaro bibliotekoje saugojo visą „Dziennik Wi- lenski“ komplektą ([Narbutt T] Spisanie Muzeum w Szawrach.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
mo kalba yra paredaguota (pakeisti žodžiai, jų vie ta sakinyje), pakeistos datos: šventyklos įkūrimo metai iš 1285-ųjų ištaisyti į 1265-uosius, 1282-ieji pakeisti 1263 metais; šventyklos išgriovimo data iš 1386-ųjų pataisyta į 1387-uosius; Vilniaus kated ros gaisro metai nukelti iš 1403-iųjų į 1399-uosius; paženklintų plytų skaičius iš 101 ištaisytas į 122. Sia me vertime „altoriaus“ (aukuro) aprašymas ampli- fikuotas žodžiais, kurių originale nėra (apie auko jimų aukuro viršaus aptvėrimą briedžių ragais). Sia me vertime pateikiami ir kitokie negu 1817 metų vertime šventyklos matmenys.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
T. Narbutas turi omenyje geografo ir kartografo G. Brauno (1541-1622) didžiųjų pasaulio miestų atlasą (Civi tates orbis terrarum). P. 458* - Priedas (be pavadinimo), kuriuo T. Narbutas pa pildė pirmąjį LT1 tomą, rengdamas antrąjį leidimą (PE. - L. 327). P. 458** - Priedas (be pavadinimo), kuriuo autorius papildė pirmąjį LTI tomą, rengdamas antrąjį leidimą (PEĮ.