Karijotas

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Lietuvai ir Lenkijai suartėti įtakos turėjo ir Jogailos pusbroliai, Podolėje įsikūrę dėdės Karijoto Gediminaičio sūnūs, ypač Borisas ir Konstantinas. Būdami jau lotyniškai krikštyti, iš Podolės jie palaikė ryšius su Krokuva ir ją lankė. Labiausiai Konstantinas, kuriam rūpėjo Padolę apsaugoti nuo totorių, buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjungos šalininkas.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Neišlaikę spaudimo totoriai bėgo“ žuvo daug murzy ir ulonų. Mūšio padariniai „Pasakojime apie Podolę“ teigiama, kad Lietuvos valdovo Algirdo brolio Karijoto, valdančio Lietuvos Naugarduką, sūnūs - trys broliai Karijotaičiai, leidus Algirdui, su Lietuvos žemės pagalba, patraukė į Podolės žemę (Mažoji Podolė tarp Aukštutinių Pietinio Bugo ir Dniestro, taigi į vakarus nuo minėtos mūšio vietos), kurioje nebuvo nė vienos pilies. Jie susidraugavę su vietiniais atamanais, ėmė ginti Podolės žemę, neduoti duoklės jų baskakams.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikūrė Dobrudžos krašte prie Dunojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Trakiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės išvarytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš kurių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4

Antrasis sūnus Karijotas, gimęs 1301 metais, gavo Naugarduką.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4

Iš to matyti, kad tais metais Karijotas .gavo kunigaikštystę.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Per pastaruosius trejus Dusmerio valdymo metus su kryžiuočiais susidūrimų nebuvo; taigi didysis kunigaikštis galėjo savo dėmesį ir karo žygius nukreipti į kitą šalį. Betgi prieš tai reikėjo atnaujinti artimesnius ryšius su totoriais; tad tučtuojau, aprimęs dėl kryžiuočių, išleido pas chaną Džanibeką iškilmingą pasiuntinybę, kuriai vadovavo didžiojo 98 kunigaikščio brolis Karijotas

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Tos žemės, be valdovo, be valdžios ir paliktos tiesiog pačios sau, tik dėl derlingumo ir švelnaus klimato žmonėms patikusios, jau seniau buvo patraukusios didžiojo kunigaikščio Gedimino dėmesį, juk jis prieš keliolika metų savo vaikaičiams, Karijoto sūnums - Jurgiui, Aleksandrui, Konstantinui1 2 ir Teodorui, buvo nurodęs siekti įsigyti valdų erdviame Podolės krašte, kartkartėmis perbėgamame totorių duoklės rinkė - 1 Kad Podolę, tikriausiai jos dalį arčiausiai Dnestro, Lenkijos karalius Kazimieras Didysis buvo užkariavęs, liudija Kazimiero Jogailaičio laikų Lenkijos senatorių kalbos seimuose (Albertrandi. Panowanie Kazimierza. T. I. - S. 67, 68*). Tačiau tuo laikotarpiu, apie kurį kalbama, tas kraštas valdovo neturėjo. 2 Tasai kunigaikštis Konstantinas savo laikais, ko gero, buvęs neeilinis žmogus, jei karalius Kazimieras Didysis kvietėsi jį į Krokuvą, norėdamas sosto paveldėtoju pasiskirti, ko pastarasis turėjo atsisakyti, nes nenorėjo rusų tikėjimo išsižadėti (Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - P. 36). Kojalavičius nurodo 1339 metus (p. 196). Tačiau jo chronologija klaidinga. Karalius Kazimieras buvo dar jaunas, vos trisdešimtuosius metus pradedantis (gimė 1310 metais, Secund. Kalen. Maii, tai yra prieš dvi dienas iki gegužės kalendų), nors 1339 metų birželio 28 dieną netekęs pirmosios žmonos Onos, turėjo užtektinai laiko galvoti apie kitas vedybas. Ši klaida galėjo įsivelti dėl to, kad tarsi suvažiavime ar Krokuvos seime 1389 metais karalius savo seserėną Liudviką iš Vengrijos pripažino sosto paveldėtoju tuo atveju, jei neturėtų vyriškos lyties palikuonių. Galėjo tam tikti seserėnas, bet ne svetimas kunigaikštis. Betgi žinoma, kad Santako seime 1355 metais Liudvikas buvo viešai pripažintas paveldėtoju (Naruszevvicz. -T. VI.-S. 258). Tad Konstantinas turėjo būti lankęsis Krokuvoje prieš pat tuos metus. Ir, ko gero, pačių draugiškiausių santykių su Lietuva laikais, tikriausiai po 1351 metų. Buvo jis karaliaus Kazimiero giminaitis pagal žmoną Oną, kurios sūnėnu jis galėjo būti. 108 jų ar periodiškai pasirodančių lupikautojų