Karijotas

PDF 290

Lietuvai ir Lenkijai suartėti įtakos turėjo ir Jogailos pusbroliai, Podolėje įsikūrę dėdės Karijoto Gediminaičio sūnūs, ypač Borisas ir Konstantinas. Būdami jau lotyniškai krikštyti, iš Podolės jie palaikė ryšius su Krokuva ir ją lankė. Labiausiai Konstantinas, kuriam rūpėjo Padolę apsaugoti nuo totorių, buvo Lietuvos ir Lenkijos sąjungos šalininkas.

PDF 47

Neišlaikę spaudimo totoriai bėgo“ žuvo daug murzy ir ulonų. Mūšio padariniai „Pasakojime apie Podolę“ tei- giama, kad Lietuvos valdovo Algirdo brolio Karijoto, val- dančio Lietuvos Naugarduką, sūnūs - trys broliai Karijotaičiai, leidus Algirdui, su Lietuvos žemės pagalba, pa- traukė į Podolės žemę (Mažoji Podolė tarp Aukštutinių Pietinio Bugo ir Dniestro, taigi į vakarus nuo minėtos mūšio vietos), kurioje nebuvo nė vie- nos pilies. Jie susidraugavę su vietiniais atamanais, ėmė ginti Podolės žemę, neduoti duok- lės jų baskakams.

PDF 220

Tie, kuriems pavyko P o d o lės pasprukti nuo mirties, įsikū­ rė Dobrudžos krašte prie Du­ nojaus (tose vietose, kur iš Rusios važiuojama į Tra­ kiją): šių palikuonys net dabar tebekalba slavų kalba ir tebeprisimena savo protėvius, lietuvių iš Podolės iš­ varytus. Apvalęs Podolę nuo totorių, Algirdas atidavė šį kraštą savo giminaičiams, brolio Karijoto sūnums — Aleksandrui, Konstantinui, Teodorui ir Jurgiui, iš ku­ rių buvo susilaukęs pagalbos per šį karą. Paliko čia jiems ir dalį karių kraštui ginti nuo priešų.

PDF 485

Antrasis sūnus Karijotas, gimęs 1301 metais, gavo Nau­\ngarduką.

PDF 486

Iš to matyti, \nkad tais metais Karijotas .gavo kunigaikštystę.

PDF 96-97

Per pastaruosius trejus Dusmerio val­ dymo metus su kryžiuočiais susidūrimų nebuvo; taigi didysis kunigaikštis galėjo savo dėmesį ir karo žygius nukreipti į kitą šalį. Betgi prieš tai reikėjo atnaujinti artimesnius ryšius su toto­ riais; tad tučtuojau, aprimęs dėl kryžiuočių, išleido pas chaną Džanibeką iškilmingą pasiuntinybę, kuriai vadovavo didžiojo 98 kunigaikščio brolis Karijotas

PDF 106-107

Tos žemės, be valdovo, be valdžios ir paliktos tiesiog pačios sau, tik dėl derlingumo ir švelnaus klimato žmonėms patikusios, jau seniau buvo patraukusios didžiojo kunigaikš­ čio Gedimino dėmesį, juk jis prieš keliolika metų savo vaikai­ čiams, Karijoto sūnums - Jurgiui, Aleksandrui, Konstantinui1 2 ir Teodorui, buvo nurodęs siekti įsigyti valdų erdviame Podo­ lės krašte, kartkartėmis perbėgamame totorių duoklės rinkė - 1 Kad Podolę, tikriausiai jos dalį arčiausiai Dnestro, Lenkijos karalius Kazimieras Didysis buvo užkariavęs, liudija Kazimiero Jogailaičio laikų Lenkijos senatorių kalbos seimuose (Albertrandi. Panowanie Kazimierza. - T. I. - S. 67, 68*). Tačiau tuo laikotarpiu, apie kurį kalbama, tas kraštas valdovo neturėjo. 2 Tasai kunigaikštis Konstantinas savo laikais, ko gero, buvęs neeilinis žmogus, jei karalius Kazimieras Didysis kvietėsi jį į Krokuvą, norėdamas sosto paveldėtoju pasiskirti, ko pastarasis turėjo atsisakyti, nes nenorėjo rusų tikėjimo išsižadėti (Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - P. 36). Kojalavičius nurodo 1339 metus (p. 196). Tačiau jo chronologija klaidinga. Karalius Kazimieras buvo dar jaunas, vos trisdešimtuosius metus prade­ dantis (gimė 1310 metais, Secund. Kalen. Maii, tai yra prieš dvi dienas iki gegužės kalendų), nors 1339 metų birželio 28 dieną netekęs pirmosios žmo­ nos Onos, turėjo užtektinai laiko galvoti apie kitas vedybas. Ši klaida galėjo įsivelti dėl to, kad tarsi suvažiavime ar Krokuvos seime 1389 metais kara­ lius savo seserėną Liudviką iš Vengrijos pripažino sosto paveldėtoju tuo atveju, jei neturėtų vyriškos lyties palikuonių. Galėjo tam tikti seserėnas, bet ne svetimas kunigaikštis. Betgi žinoma, kad Santako seime 1355 metais Liudvikas buvo viešai pripažintas paveldėtoju (Naruszevvicz. -T. VI.-S. 258). Tad Konstantinas turėjo būti lankęsis Krokuvoje prieš pat tuos metus. Ir, ko gero, pačių draugiškiausių santykių su Lietuva laikais, tikriausiai po 1351 metų. Buvo jis karaliaus Kazimiero giminaitis pagal žmoną Oną, kurios sūnėnu jis galėjo būti. 108 jų ar periodiškai pasirodančių lupikautojų