Boleslovas

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kuni-\n gaikštis Boleslovas, kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo\n vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Juos išklausęs, minėtasis valdovas Konradas, Lenkijos kunigaikštis, kaip jau esame sakę, nuodugniai visą reikalą apsvarstęs, be to, patartas 168 Dobrynė — deš. Vyslos krante aukščiau Vloclaveko, to pat vardo žemės, šiaurėje besiribojančios su prūsų teritorija, centras. 169 Kaimas Sedlce (D.— Cedelicze) buvęs į pietus nuo Vyslos, kiek į šiaurę nuo Inovroclavo (minimas XIII a. 3—4 dešimtmečių dokumentuose). Kaip Dobrynės ordino palikimas atiteko kryžiuočiams (Guldon Z., Powierski J. Podziały..., p. 173—174, žemėlapis Nr. 6). 170 Dobrynės ordiną prūsai galėjo pulti 1224—1225 m. (Powierski J. Przekaz..., p. 411). savo žmonos Agotos bei sūnų Boleslovo, Kazimiero ir Zemovito171, kurie sutartinai viskam pritarė ir vieningai viską palaikė, atidavė Teutonų namų ordino broliams, jau dabar čia esantiems ir ateityje atvyksiantiems, Kulmo ir Lubavos žemes, be to, tas žemes, kurias, viešpaties padedami, jie ateityje atkariausią iš netikėlių, suteikdamas jiems per amžius visas teises bei visas naudas, jo bei jo pirmtakų čia turėtas, nepasilaikydamas sau nei teisių, nei nuosavybės ir pasižadėdamas nesiimti jokių teisinių ar faktinių veiksmų, kurie šiuo atveju galėtų praversti jam pačiam, jo žmonai, jo vaikams ar jų palikuonims.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Karalius lenkų Boleslovas, jutęs tą nelaimą Vai­ tiekaus, liepė jo kūną nuo netikėlių, noris visų bran­ giausiai, atpirkti, ko dėjęsis, išsiuntė karalius siun­ tinius į Parusnį. Bet netikėliai norėjo pagal smagu­ mą kūno sidabro gauti lygų luitą. Ant galo lenkų siuntiniai sulygo ant to su parusnėnais, kiek kūnas svers, tiek piningų duos. Bet kūnas mūčelnyko keis­ tai lengvu pasidarė, kaipogi būk vienas skatikas nusvėręs jo kūną, kurį lenkai įgiję pargabeno na­ mo ir klioštoriaus bažnyčioj padėjo. Paskesniai Bo­ leslovas, didindamas jo godą kaipo savo tarno, už žodį Dievo savo gyvybą padėjusį, pardangino su iškilme kūną jo iš klioštoriaus į Gnezno katedrą, kur stebuklus rodė ne vien lenkams, bet dar teuto­ nams ir italionims, kurią vietą ne vien žmonės, bet ir patys ciesoriai lankė1.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Tuodu vyru, steigdamu iš vieno, pradėjo zo- kaną kelti ir stiprinti, noris buvo ir tą metą lie­ tuviai keturiomis žaromis įpuolę į Parusnį, kurio apygardas baisiai nuterioję, bažnyčias, kaimas nu­ degino, kunigus ant altorių nuzurdojo ir, vienoj skardmūšoj 12 brostvių ir 2000 vokyčių karvietėj paritę, su didžiu grobiu skubiniai grįžo namo, vie­ nok ta audra neilgai tepateko1. Kryžėjai, norėdami iš peties rengtis į karę, visų pirma su susiedais susitaikino, kaipogi su Boleslovu kunigaikščiu suderėjo ir senąsias pažines apent at­ naujino. Pamarių kunigaikščiams kerštaujant tarp savęs, kryžėjai nebijojos jų ir tylėjo, užvis jog meldžionys, keliaudami į Parusnį, galėjo tenai ilsėti ir per jų kraštą traukti.