Tverės kunigaikštis Borisas buvo Sofijos, Švitrigailos žmonos, tėvas. 1430 m. Tverės kunigaikštis Borisas buvo tarp svečių, suvažiavusių pas Vytautą kartu su kitų žemių valdovais ir didikais. Ginvila vedė Tverės didžiojo kunigaikščio Boriso dukterį Mariją, dėl jos perėjo į rusų tikėjimą ir gavo Jurgio vardą.
Tai, ką mūsų kronikininkai kal\nba apie Švitrigailos žmonos sugavi\nmą Ašmenoje, esą jis neįstengęs iš\nsivežti kartu - tai nėra tikslu, nes tais \npat 1432 metais lapkričio 30 dieną \nŠvitrigaila, rašydamas Livonijos ma\ngistrui, užsimena, kad žmona jam \npagimdžiusi sūnų. Tačiau ši jo žmo\nna Sofija, Tverės kunigaikščio Bori\nso duktė, vėliau pateko Žygimanto \ngalion; nes popiežius Eugenijus IV \nužtarė ją laiške Žygimantui Kęstu- \ntaičiui, rašytame iš Florencijos 1434 \nmetų spalio 20 dieną.\n216\n\n## Puslapis 233\n\nI I I KNYGA\ndegė padegta gal Švitrigailos kariuomenės, o gal ir pačių \nmiestiečių17.
I siede po nem Szwitrihajła Olhirdowicz. [Tais pačiais metais (1430) pas Vytautą buvo suvažiavę visų žemių žmonės: jo vaikaitis di dysis Maskvos kunigaikštis Vasili jus Vasiljevičius ir karalius Jogaila Algirdaitis, ir Vokietijos vaivada Kunšteris, ir metropolitas Fotijas, ir kardinolas iš Romos nuo popie žiaus, ir Tverės kunigaikštis Borisas, ir Valakijos vaivada Ljašas, ir Čeki jos karalius, ir visi kunigaikščiai, ir vaivados, ir bajorai iš visų žemių pas jį buvo. Ir didysis kunigaikštis visus apdovanojęs ir atsisveikinęs, Didži ąją Kunigaikštystę valdęs 37 metus.
Ginvila vedė Tverės didžiojo kunigaikščio Boriso dukterį, vardu M ariją9 , dėl kurios perėjo į rusų tikė jimą, jam buvo duotas Jurgio vardas, ir tasai Jurgis1 0 , trumpai tepavaldęs, pasimirė. Savo įpėdiniu Polocke paliko savo sūnų Borisą", ir šis kunigaikštis Borisas prie Berezinos upės įkūrė savo vardo miestą ir pavadino jį Borisovu l2 . Būda mas rusų tikėjimo, buvo labai pamaldus ir pastatydino Polocke mūrinę šventosios Sofijos cerkvę l3; antrą — šventojo Išganytojo nekaltų mergelių vienuolyną 1 4 prie Polotos upės, pusę mylios aukščiau pilies; trečią — Boriso ir Glebo cerkvę Belčičių vienuolyne l6 .
Savo įpėdiniu Polocke paliko savo sūnų Borisą\", \nir šis kunigaikštis Borisas prie Berezinos upės įkūrė \nsavo vardo miestą ir pavadino jį Borisovu l2 . Būda\nmas rusų tikėjimo, buvo labai pamaldus ir pastatydino \nPolocke mūrinę šventosios Sofijos cerkvę l3; antrą — \nšventojo Išganytojo nekaltų mergelių vienuolyną 1 4 prie \nPolotos upės, pusę mylios aukščiau pilies; trečią — \nBoriso ir Glebo cerkvę Belčičių vienuolyne l6 .\nValdydamas Polocką, jis buvo maloningas savo val\ndiniams ir jiems, savo valdiniams, dovanojo laisvių\n\n## Puslapis 46\n\nbei teisę šaukti viečę, skambinti varpu ir valdytis, kaip \nDidžiajame Naugarde ir Pskove.
1377 m. Podolės kunigaikštis Borisas perėjo tarnauti Vengrijos ir Lenkijos karaliui Liudvikui Anžu.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
Kad feodaliniai leni- niai ryšiai lietuvių kunigaikščius galėjo sieti su gretimų kraštų valdovais, liudija ir 1377 m. Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Anžu laiškas, kuriame kara- lius teigė, kad jam tarnauti perėjo Podolės kunigaikščiai Aleksandras ir Borisas
Pasak Narbuto, Borisas pastatydino Šv. Sofijos soborą Polocke, Išganytojo cerkvę prie Polotos ir Šv. Boriso bei Šv. Glebo cerkvę su vienuolynu prie Belčicos.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Ta pati kronika teigia jį buvus labai dievotą ir pastatydinusį šias cerk ves: Sv. Sofijos, arba Aukščiausiojo apvaizdos soboro, Polocke bei Išganytojo cerkvę prie Polotos upės, ,per pusę mylios nuo miesto, prie kurio buvo moterų vienuolynas; trečioji, Sv. Boriso ir Sv. Glebo su vienuolynu buvo prie Belčicos upės1.