Tverės kunigaikštis Borisas buvo Sofijos, Švitrigailos žmonos, tėvas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 232-233
Tai, ką mūsų kronikininkai kalba apie Švitrigailos žmonos sugavimą Ašmenoje, esą jis neįstengęs išsivežti kartu - tai nėra tikslu, nes tais pat 1432 metais lapkričio 30 dieną Švitrigaila, rašydamas Livonijos magistrui, užsimena, kad žmona jam pagimdžiusi sūnų. Tačiau ši jo žmona Sofija, Tverės kunigaikščio Boriso duktė, vėliau pateko Žygimanto galion; nes popiežius Eugenijus IV užtarė ją laiške Žygimantui Kęstutaičiui, rašytame iš Florencijos 1434 metų spalio 20 dieną. 216 ## Puslapis 233 I I I KNYGA degė padegta gal Švitrigailos kariuomenės, o gal ir pačių miestiečių17.
1430 m. Tverės kunigaikštis Borisas buvo tarp svečių, suvažiavusių pas Vytautą kartu su kitų žemių valdovais ir didikais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 174
I siede po nem Szwitrihajła Olhirdowicz. [Tais pačiais metais (1430) pas Vytautą buvo suvažiavę visų žemių žmonės: jo vaikaitis didysis Maskvos kunigaikštis Vasilijus Vasiljevičius ir karalius Jogaila Algirdaitis, ir Vokietijos vaivada Kunšteris, ir metropolitas Fotijas, ir kardinolas iš Romos nuo popiežiaus, ir Tverės kunigaikštis Borisas, ir Valakijos vaivada Ljašas, ir Čekijos karalius, ir visi kunigaikščiai, ir vaivados, ir bajorai iš visų žemių pas jį buvo. Ir didysis kunigaikštis visus apdovanojęs ir atsisveikinęs, Didžiąją Kunigaikštystę valdęs 37 metus.
Kunigaikštis Borisas, Ginvilos sūnus ir Polocko įpėdinis, prie Berezinos upės įkūrė savo vardo miestą Borisovą.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 45-46
Savo įpėdiniu Polocke paliko savo sūnų Borisą", ir šis kunigaikštis Borisas prie Berezinos upės įkūrė savo vardo miestą ir pavadino jį Borisovu l2 . Būdamas rusų tikėjimo, buvo labai pamaldus ir pastatydino Polocke mūrinę šventosios Sofijos cerkvę l3; antrą — šventojo Išganytojo nekaltų mergelių vienuolyną 1 4 prie Polotos upės, pusę mylios aukščiau pilies; trečią — Boriso ir Glebo cerkvę Belčičių vienuolyne l6 . Valdydamas Polocką, jis buvo maloningas savo valdiniams ir jiems, savo valdiniams, dovanojo laisvių ## Puslapis 46 bei teisę šaukti viečę, skambinti varpu ir valdytis, kaip Didžiajame Naugarde ir Pskove.
1377 m. Podolės kunigaikštis Borisas perėjo tarnauti Vengrijos ir Lenkijos karaliui Liudvikui Anžu.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 5
Kad feodaliniai leniniai ryšiai lietuvių kunigaikščius galėjo sieti su gretimų kraštų valdovais, liudija ir 1377 m. Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Anžu laiškas, kuriame karalius teigė, kad jam tarnauti perėjo Podolės kunigaikščiai Aleksandras ir Borisas
Pasak Narbuto, Borisas pastatydino Šv. Sofijos soborą Polocke, Išganytojo cerkvę prie Polotos ir Šv. Boriso bei Šv. Glebo cerkvę su vienuolynu prie Belčicos.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 239
Ta pati kronika teigia jį buvus labai dievotą ir pastatydinusį šias cerkves: Sv. Sofijos, arba Aukščiausiojo apvaizdos soboro, Polocke bei Išganytojo cerkvę prie Polotos upės, ,per pusę mylios nuo miesto, prie kurio buvo moterų vienuolynas; trečioji, Sv. Boriso ir Sv. Glebo su vienuolynu buvo prie Belčicos upės1.
Kunigaikštis Borisas, kaip nurodo Teodoras Narbutas, pasiuntinybei atvykus į Budą, karalienės Elžbietos priėmime pasakė kalbą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 323-324
Skirgaila, perleidęs savo 1 Jadvygai tuo metu buvo penkiolika metų*. 325 valdžią, grįžo Lietuvon, o pastarasis su Hamilionu ir lenkais, kuriems vadovavo Zavichosto kaštelionas Mikalojus iš Bogorijos, nuvyko į Vengriją1. Šiai pasiuntinybei atvykus į Budą, kunigaikštis Borisas karalienės Elžbietos priėmime sakė kalbą, kreipdamasis šiais žodžiais
Teodoras Narbutas Borisą nurodo kaip pasiuntinybės vadovą ir svarbiausią tarpininką rengiant Jogailos santuoką su Jadvyga, taip pat mini, kad po 1365 m. emigracijos į Prūsiją Borisas dažnai lankėsi Karolio IV rūmuose.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 325
Neginčijamas dalykas, kad minėtajai pasiuntinybei vadovavo Borisas, tikras Jogailos brolis, kitaip sakant, Algirdo sūnus, gimęs santuokoje su Marija. Tas kunigaikštis po savo emigracijos į Prūsiją 1365 metais dažnai lankydavosi Vokietijoje, imperatoriaus Karolio IV rūmuose (§ 1261, 1264), taigi nesunku susivokti, kad jis buvo svarbiausias įrankis rengiant brolio sutuoktuves su Jadvyga.
Borisas įkūrė Borisovą prie Berezinos upės.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.