Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
25 teiginiai36 įrašai105 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Jotvingiai (dar vadinti sūduviais, poleksėnais) (jotv.: Jotvingai, vok. Sudauer, bltr. Яцвягі, lenk. Jaćwingowie) – baltų genčių grupė, gyvenusi dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje, dalyje Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinėje Dzūkijos dalyje. Jotvingių kalba priklauso vakarų baltų kalbų grupei, rašto paminklų nėra. XIII a.–XVI a. visus ar beveik visus jotvingius bent lingvistiškai asimiliavo rusėnai, lietuviai ir lenkai. Vietiniuose rašytiniuose šaltiniuose jotvingiai minimi iki XIX a.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Jotvingiai – istorinė grupė, kurios žemė XIII amžiuje tęsėsi į šiaurę nuo Bebro aukštupio ir Nemuno prie Gardino. Jie palaikė karinius ryšius su lietuviais: 1282 m. drauge niokojo Liublino ir Sandomiero žemes, o 1245 m. prisidėjo prie pamarėnų–prūsų sąjungos. Šaltiniuose jotvingiai taip pat minimi kaip savarankiškai veikiantys vadai ir kunigaikštukai, veržęsi į Rusią, Lenkiją bei Mazoviją; vienu atveju septyni jų kunigaikštukai buvo paimti į nelaisvę ir už kiekvieną sumokėta po septynis šimtus sidabro grivinų. Vis dėlto jų gyvenimas buvo pažeidžiamas: priešai degino javus, o 1279 m. badmečiu jotvingiai prašė parduoti rugių, siūlydami vaško, kailių ar sidabro. Zenonas Ivinskis nurodo, kad badmečiai, marai ir žiaurūs karai galėjo prisidėti prie jotvingių sunykimo.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Struktūra |
|
| |
| VeiklaŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
| TikslaiŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
II tūkstantmečio pradžioje pradėję formuotis jotvingiai buvo nukariauti ir asimiliuoti Vokiečių ordino.
Vėliau, I tūkstantmečio antroje pusėje, prasidėjo slavų ekspansija, nulėmusi rytinių baltų asimiliaciją. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo formuotis prūsų, jotvingių, lietuvių ir latvių tautos. Tačiau susidarė tik lietuvių ir latvių tautos; prūsus ir jotvingius nukariavo bei asimiliavo Vokiečių ordinas ir vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.
Narbutas rašo, kad galindai ir jotvingiai perėjo Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero globon, o kunigaikščiai apie tai pranešė popiežiui.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tai lėmė, kad galindai ir jotvingiai drauge perėjo lenkų kunigaikščių, Krokuvos Boleslovo ir Kujavijos Kazimiero, protekcijon, o jie išsiuntė pranešimus apie tai popiežiui. Iš to atsirado 1253 metų bulė, kuri leido kunigaikščiams priimti saugoti ir globoti pagonių gentis, jei jos geranoriškai ir be mažiausios prievartos priims krikščionių tikėjimą; šioje bulėje buvo sąlyga, kad teisė atversti užsispyrusius pagonis su kalavijais priklauso vokiečių ordino riteriams, lenkų kunigaikščiai neturi į tai įsipainioti nei išplėtoti savo valdžią žemėse, kurios įėjo į naujų diecezijų ribas; be kita ko, popiežius garantavo kunigaikščiams valdžią savanoriškai pasiduodančiose žemėse ir gentyse nuo bet kokių tolesnių kryžiuočių pretenzijų1. 124 Tokiu popiežiaus nutarimu remdamasis, Kujavijos kunigaikštis sudarė krikščionišką Jotvingių provinciją.
Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir lietuviai29.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Lietuvių—prūsų bendradarbiavimą liudija 1245 m. dokumentai. Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir lietuviai29.
Jotvingiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais buvo panašūs į slavus.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, kurį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino gubernijų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lietuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba žemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.
Per 1279 metų badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje jotvingiai prašė kunigaikščio Vladimiro parduoti rugių.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių pavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten rado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus kariuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar javų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).
Narbutas rašo, kad Konrado valdymo metu Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
120 Santykiai su lietuviais. Laikui bėgant, matome jotvingius kartu su lietuviais puldinėjančius rusų kraštus. Matyti, jog lietuvių padedami jie išsivadavo iš svetimųjų priklausomybės ir savarankiškai, vadovaujami savo vadų arba kunigai'kštukų, įvairiais laikais ir keliais veržėsi į Rusią, Lenkiją ir Mazoviją. Taip vadų rankose buvo sukaupta turtų, nes, Mazovijos kunigaikščiui Konradui valdant, kai sykį Uchanės grafas Gotardas, Lukošiaus sūnus, kautynėse suėmė septynis jotvingių kunigaikštukus, kiekvienas jų išsipirko sumokėdamas septynis šimtus gryno sidabro grivinų, o tai yra šiandieninių lenkiškų auksinų po 22 tūkstančius 400 už kiekvieną3. Jotvingiai, nepaisydami iš mazoviečių ir prūsų patirtų nesėkmių, gyvendami slavų Brastos kaimynystėje, 1227 metais savo antpuolius išplėtė net iki Voluinės Vladimiro, kur buvo suimti du jotvingių vadai: Sutras Monoduničius ir Stegutas Zebrovičius.
Lietuvos metraštyje Vykintas vaizduojamas sidabru ir įvairiomis dovanomis palenkęs jotvingius ir pusę žemaičių.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
O paskui Danielius sumanė su savo broliu ir nusiuntė pasiuntinius į Lenkiją, pas lenkų kunigaikščius, bylodamas: „Dabar proga krikščionims prieš pagonis eiti, nes jie patys vieni su kitais kariauja." Lenkai pažadėjo, bet netesėjo. Danielius su Vasilka nusiuntė Vykintą pas jotvingius ir žemaičius bei į Rygą pas vokiečius, ir Vykintas palenkė juos, jotvingius ir pusę žemaičių sidabru ir įvairiomis dovanomis.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.) | — | 9 | 11 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 7 | 11 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 2 | 5 |
| Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.) | — | 2 | 2 |
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 1 | 2 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 1 | 1 |
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 1 | 2 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 1 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4 | — | 1 | 1 |