Kitas skitų upes, nepaisant jų pavadinimų sugraikinimo, atpažinti lengviau: Istras, šiandien Dunojus, Tyras, šiandien Dnestras, Hipanis, šiandien Būgas (pastaro sios dvi tekėjo iš klajoklių mizonų gyvenamo krašto), Boristenis, šiandien Dnepras.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Vadinasi, būta skitų gerų—kapakasių genties, kažkokios skitų kastos, kuri gyveno šiame miškingame krašte — visos genties kapinėse. 35 Kitas skitų upes, nepaisant jų pavadinimų sugraikinimo, atpažinti lengviau: Istras, šiandien Dunojus, Tyras, šiandien Dnestras, Hipanis, šiandien Būgas (pastarosios dvi tekėjo iš klajoklių mizonų gyvenamo krašto), Boristenis, šiandien Dnepras. Veltui kai kurie senovės tyrinėtojai daug vargo stengdamiesi surasti šios garsios upės pavadinimo ištakas, kurių dabar nepavyks paaiškinti, nes jis yra mitinės kilmės ir paimtas iš skitų mitologi 1 Ibid.
Skitų valdos, arba veikiau didžiulis kraštas, po kurį jie klajojo, ribojosi Dono upe, Azovo ir Juodąja jūromis, Dunojumi, nuo Dunojaus iki Dnestro versmių plytinčio mis kalnuotomis dykumomis, paskui beveik ta pačia kryp timi nubrėžta linija iki 52 laipsnių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Toks skitų tautos bruožų vaizdas susidaro iš Herodoto, kuris pats asmeniškai keliavo su ta tautai, kūrinių1. 31 Skitų valdos, arba veikiau didžiulis kraštas, po kurį jie klajojo, ribojosi Dono upe, Azovo ir Juodąja jūromis, Dunojumi, nuo Dunojaus iki Dnestro versmių plytinčiomis kalnuotomis dykumomis, paskui beveik ta pačia kryptimi nubrėžta linija iki 52 laipsnių platumos lygiagretės, kuri net iki susikirtimo su Donu uždarydavo tą erdvę iš šiaurės; už tų linijų be paliovos bastėsi pusiau laukinės gentys, vadinamos neurais; tai buvo miškų gyventojai, kurie niekados nepereidavo į atviras skitų šalis. 32 Skitų gentys dalijosi į įvairias kartas arba klases, bet dvi svarbiausios buvo šios: žemdirbių ir klajoklių.
Carnuntum buvo romėnų karinė pozicija prie Dunojaus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
iš ten į Carnuntum, žinomą romėnų karinę poziciją prie Dunojaus.
Isteris, arba Dunojus, yra viena iš didžiųjų pietinės įšleities upių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Reikia žinoti, jog tame pasaulio sluoksny, einančiame nuo šiaurės Uksinių pamarių iki Žemaičių pajūrių, it^74 vidury yra kalva, daugiau nei per šimtą mylių tęsiantis į rytus ir vakarus, dviem giriom apaugusi, rytų pusėj Juodąja, o vakarų Žaliąja giria vadinamom, kuri kalva dalija tą sluoksnį į dvi įšleiti^75 : į pietinę ir šiaurinę, nuo to, jog visos upės pietinėj įšleitėj teka nuo tos kalvos į Uksinę, arba Juodąją, marę, tarp kurių didžiosios yra: Niperis, Tyrulė ir Isteris, arba Dunojus.
Mirus Aleksandrui Didžiajam, kai ėmė vis labiau silpti Makedo nijos karalystės valdžios galybė, padažnėjo grobikiškų žygių įvairių agresyvių tautų, besiskverbiančių vis toliau į pietus, iki pat Dunojaus, o kai kuriose vietose — į deši niąją jo pakrantę.
Įrodymai (2)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
207 Vėliau, laikui bėgant, iš istorinio netikrumo ūkanų dar išnirdavo kai kurių faktų, susijusių su mūsų tema. Mirus Aleksandrui Didžiajam, kai ėmė vis labiau silpti Makedonijos karalystės valdžios galybė, padažnėjo grobikiškų žygių įvairių agresyvių tautų, besiskverbiančių vis toliau į pietus, iki pat Dunojaus, o kai kuriose vietose — į dešiniąją jo pakrantę. Alanai traukė ten, tad gelonai-budinai liko kairiojoje Dnepro pakrantėje savarankiški, be slegiančios jų valdžios įtakos; netgi esama nedidelių dingsčių manyti, jog ir gelonų kariuomenė ėjusi grobio į Pietus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Mirus Aleksandrui Didžiajam, kai ėmė vis labiau silpti Makedonijos karalystės valdžios galybė, padažnėjo grobikiškų žygių įvairių agresyvių tautų, besiskverbiančių vis toliau į pietus, iki pat Dunojaus, o kai kuriose vietose — į dešiniąją jo pakrantę. Alanai traukė ten, tad gelonai-budinai liko kairiojoje Dnepro pakrantėje savarankiški, be slegiančios jų valdžios įtakos; netgi esama nedidelių dingsčių manyti, jog ir gelonų kariuomenė ėjusi grobio į Pietus. Gal tai davė pradžią romėnų žinioms apie gelonų žygį į getų dukras ir net į Rodopų kalnus arba į šiandienius Balkanus, kur buvo pažinti puikūs šios tautos lankininkai (§63).
Turkų sultonas, išgirdęs apie Kazimiero pagalbą Moldavijai, atsitraukė už Dunojaus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
turkų sultonas su didelėmis pajėgomis įsiveržė į jo žemę, norėdamas išguiti jj iš jo valdų ir užgrobti žemę. Ir jis prašė karalių suteikti pagalbą ir gelbėti jį bei jo žemę, žadėdamas amžinai su visa žeme būti karaliaus vasalu. Karalius Kazimieras, nė valandėlės nedelsdamas, sutelkęs visas Lenkijos karalystės pajėgas bei daugelį Lietuvos riterių, išžygiavo jam į pagalbą17 ir, priėjęs Moldavijos sieną, apsistojo vietovėje, pavadintoje Kolomyja IS. Moldavijos vaivada Steponas su visais savo ponais ir su keliais tūkstančiais žmonių atvyko pas jį į Kolomyją l9. Karalius Kazimieras sutiko jį su didžia pagarba, ir jis svečiavosi pas karalių dvi savaites, ir pasidavė pats su visu kraštu į karaliaus globą bei prisiekė amžiną vasalo ištikimybę20, ir visi moldavai sudėjo savo vėliavas į karaliaus rankas21. O karalius Kazimieras, išleidęs Moldavijos vaivadą, išsiuntė jam į pagalbą karalaičius ir daugelį savo žmonių22. Ir kai tik karaliaus kariuomenės avangardas įžengė į Moldavijos žemę, turkų sultonas23, išgirdęs karalaičius ir karaliaus kariuomenę atėjus padėti moldavams, tuojau pat atsitraukė iš Moldavų žemės už Dunojaus į savo žemę
Iš Karnunto gyvenvietės prie Dunojaus buvo išsiųstas romėnas gintaro įsigyti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Dėl to iš Karnunto gyvenvietės prie Dunojaus buvo išsiųstas kilmingas romėnas.