Pripetė

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Jį iškasė savo lėšomis hetmonas Oginskis (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu). Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas, kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias, būtent Dniepras—Vysla.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Valdingai pasi-\nkeliais nuvesti iki sienos. Kaidanas, pasiuntiniams per\nilgai užsibuvus, įtarė, jog nesumani pasiuntinybė ap­\ngaudinėjama atidėliojant reikalą ir persikėlė per Dnep-\nrą, norėdamas savo siekius paremti ginklu ir jėga pri­\nversti paklusti jo valdžiai. Pripetės žiotyse įrengęs ka­\nro stovyklą, jis išsiuntė galybę būrių krašto niokoti.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pantikapas, o tai panašiausia į tikrovę, yra šiandienė Pripetė, jungianti Baltijos ir Juodosios jūros vandens baseinus. Šiuo vardu Skitijos geografijoje galėjo būti vadinama ne viena upė ir vietovė, nes žinoma, kad šiandien Kerčės tvirtovė sto­ vi ant Pantikapėjos miesto griuvėsių1. Taip pat nėra pagrindo neigti, kad šiandien Arklių Vandenimis vadina­ ma upė buvo kitados graikų vadinta Pantikapu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tų įdubų juos­\ntos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa­\ngrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, \ntekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba \nkairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dės­\nlios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantė­\nje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai \nežerėliai1. Pagaliau Pripetė ten, kur ji dabar įteka į Pa- \ndneprės slėnį, plaukė maždaug varsto atstumu savo slė­\nniu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė jo de­\nšiniąją, senų geografų vadinamą Borysthenis occidentale \nlatus vagą, kuri įsiliejo priešais Desnos žiotis į kairiąją \nšaką ar kiek žemiau ir sudarė pagrindinę Dnepro vagą, \nžemiau Kijevo virstančią didele upe — tikruoju senovės \nBoristeniu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Paprastai jos būva netoli gyvenviečių\narba joms tinkamose vietose.\nNors pilkapių pasitaiko visoje Baltarusijoje, tačiau\ndaugiausia jų esti Dnepro vidurupyje, ypač kiek aukščiau\nSklovo iki Pripetės žiočių, kairiojoje pakrantėje jie plyti\npalei senas Rusijos sienas su Lietuvos valstybe, de­\nšiniojoje driekiasi už Borisovo apskrities net iki tikrosios\nLietuvos. Daugiausia pilkapių aptinkama Drutės ir Ber-\nžūnos upių žemupio uždarame plote, o kairiojoje Dnepro\npakrantėje nuo Mogiliovo Sašos upės link ir netoli jos žio­\nčių.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tų įdubų juos­\ntos buvo dugnas Dnepro įlankų, kurios kitados, kai pa­\ngrindinės upės vandens lygis buvo gerokai aukštesnis, \ntekėdavo visais metų laikais. Plytėjo ilga įlanka, arba \nkairioji Dnepro šaka, nusidriekusi nuo Beržūnos iki Dės­\nlios žiočių, o priešais Kijevą, kairiojoje Dnepro pakrantė­\nje, tyvuliavo įlankos ir įvairiai išmėtyti giliavandeniai \nežerėliai1. Pagaliau Pripetė ten, kur ji dabar įteka į Pa- \ndneprės slėnį, plaukė maždaug varsto atstumu savo slė­\nniu lygiagrečiai su kairiąja Dnepro vaga ir sudarė jo de­\nšiniąją, senų geografų vadinamą Borysthenis occidentale \nlatus vagą, kuri įsiliejo priešais Desnos žiotis į kairiąją \nšaką ar kiek žemiau ir sudarė pagrindinę Dnepro vagą, \nžemiau Kijevo virstančią didele upe — tikruoju senovės \nBoristeniu.