Danielius ryžosi padėti pabėgėliams. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną, siūlydamas jam sąjungą.
Siuntė pasiuntinius pas jotvingius, žemaičius ir į Rygą pas vokiečius
Teodoras Narbutas rašo, kad Danielius kartu su Vasilka vedė derybas su didžiuoju kunigaikščiu; sutartimi jiems palikti Volkovyskas ir Slonimas, o įkaitu atiduotas Vaišelga.
Bychovco kronikoje aprašoma, kad Danielius su Vasilka nusiuntė Vykintą šiomis kryptimis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.)
Tuo tarpu Stegutas tikriausiai žuvo per antrąją ataką nuo kažkokio Selvo rankos. Prasidėjus traukimuisi, Danielius pavijo jotvingių vadą Nebrą ir, ištraukęs jam iš rankų ietį, smarkiai sužeidė ir būtų jau pribaigęs, jeigu nebūtų reikėję padėti Vasilkai, kurį priešai spaudė iš visų pusių. Tad Danielius, palikęs Nebrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Rusiai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2.
Būgas jau tuomet buvo Mazovijos ir rusų žemių riba. Vis dėlto prie Brastos turėjo būti gana svarbių jotvingių gyvenviečių, nes jas tikėjosi užpulti Pietų Rusios kunigaikščiai, kuriems vadovavo Danielius — klastingas, godus ir neramus žmogus. 1237 metais jis vedė savo būrius prieš jotvingius į Brastos apylinkes, bet itin dideli pavasario potvyniai ;užtvindė upių krantus, ir jo sumanymas nebuvo įgyvendintas3.
Tautvilos išpažinties klausė Rygos vyskupas22 ir [katedros] klebonas; gailėjosi jo, žinodami, kad jeigu Tautvilą nebūtų išvarytas iš Lietuvos žemės, jis būtų jų rankose, ir [lietuviai), nors ir nenorėdami, būtų krikštą priėmę. Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška. Andrių broliai riteriai pašalino iš pareigų, o Tautvilą parbėgo į 2emaitiją pas savo dėdę Vykintą, pasiėmė jotvingius ir žemaičius bei Danieliaus pagalbą, kurią Danielius buvo jam anksčiau davęs, ir išžygiavo prieš Mindaugą.
Vakarop atvyko pasiuntiniai, vadovaujami tokio Nebiasto, kuris visos jotvingių tautos vardu prašė Danieliaus, kad šis taikiai išeitų iŠ jų žemės ir atsisakytų bendradarbiauti su lenkais. Danielius nesutiko. Naktį jotvingiai užpuolė tik lenkus, o rusinu —■ ne. Priešinamasi buvo atkakliai, žiauriai, nuodėguliai krito kaip žaibai.
Tarp jų du apsiginklavę šarvais buvo nukauti, o trečiasis sugautas ir atvestas pas kunigaikštį Danielių. Kunigaikštis jam ištiesė ranką ir pažadėjo dovanoti gyvybę, jeigu šis sutiks būti vedliu. Pastarasis pasiūlymą priėmė ir nuvedė net iki Likos upės. Kitą dieną priešams buvo atsiųsta pagalba — prūsai ir bartai.
Kunigą Aleksandrą nusiuntė į Medžiapolę, kursai visus tenai ūkėsus apkrikštijo ir bažnyčią jiems įkūrė. Kunigas Danielius į Lenevaldę iškeliavo, priimtas tenai žmoniškai, ūkinykus apkrikštijo. Vienu žodžiu sakant, kur vien pasivaidino kunigai, ten visi klausė mokslo Evangelijos.
Vienu žodžiu sakant, kur vien pasivaidino kunigai, ten visi klausė mokslo Evangelijos. Tas patsai Danielius nusisuko į Turaidą ir pilį Dabrelio, kur, visur žmoniškai priimtas, svietą krikštijo, nuo tenai nuėjo į Kesės pilį krikštyti. Paskui nukeliavo į Idumėją ir tenai daug letgalių apkrikštijo ir Ropoj bažnyčią jiems įkūrė.