Danielius ryžosi padėti pabėgėliams. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną, siūlydamas jam sąjungą.
Tuo tarpu Stegutas tikriausiai žu\nvo per antrąją ataką nuo kažkokio Selvo rankos. Prasi\ndėjus traukimuisi, Danielius pavijo jotvingių vadą Nebrą\nir, ištraukęs jam iš rankų ietį, smarkiai sužeidė ir būtų\njau pribaigęs, jeigu nebūtų reikėję padėti Vasilkai, kurį\npriešai spaudė iš visų pusių. Tad Danielius, palikęs Neb-\nrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems\njotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Ru\nsiai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su\nkariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga\nturėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2.
Būgas jau tuomet buvo Mazovijos ir rusų žemių riba. Vis dėlto prie Brastos turėjo būti gana svar bių jotvingių gyvenviečių, nes jas tikėjosi užpulti Pietų Rusios kunigaikščiai, kuriems vadovavo Danielius — klastingas, godus ir neramus žmogus. 1237 metais jis ve dė savo būrius prieš jotvingius į Brastos apylinkes, bet itin dideli pavasario potvyniai ;užtvindė upių krantus, ir jo sumanymas nebuvo įgyvendintas3.
Tautvilos išpažinties klausė Rygos vyskupas22 ir [katedros] klebonas; gailėjosi jo, žinodami, kad jeigu Tautvilą nebūtų išvarytas iš Lietuvos žemės, jis būtų jų rankose, ir [lietuviai), nors ir nenorėdami, būtų krikštą priėmę. Visa tai padarė, kad Lietuva netapo krikščioniška. Andrių broliai riteriai pašalino iš pareigų, o Tautvilą parbėgo į 2emaitiją pas savo dėdę Vykintą, pasiėmė jotvingius ir žemaičius bei Danieliaus pagalbą, kurią Danielius buvo jam anksčiau davęs, ir išžygiavo prieš Mindaugą.
Vakarop atvyko pasiuntiniai, vadovaujami tokio Ne- biasto, kuris visos jotvingių tautos vardu prašė Danie liaus, kad šis taikiai išeitų iŠ jų žemės ir atsisakytų bend radarbiauti su lenkais. Danielius nesutiko. Naktį jotvin giai užpuolė tik lenkus, o rusinu —■ ne. Priešinamasi buvo atkakliai, žiauriai, nuodėguliai krito kaip žaibai.
Tarp jų du apsiginklavę šarvais buvo nukauti, o trečiasis sugautas ir atvestas pas kunigaikštį Danielių. Kunigaikštis jam ištiesė ranką ir pažadėjo dovanoti gyvybę, jeigu šis sutiks būti vedliu. Pastarasis pasiūlymą priėmė ir nuvedė net iki Li kos upės. Kitą dieną priešams buvo atsiųsta pagalba — prūsai ir bartai.
Kunigą Aleksandrą nusiuntė į Medžiapolę, kursai visus te nai ūkėsus apkrikštijo ir bažnyčią jiems įkūrė. Ku nigas Danielius į Lenevaldę iškeliavo, priimtas tenai žmoniškai, ūkinykus apkrikštijo. Vienu žodžiu sa kant, kur vien pasivaidino kunigai, ten visi klausė mokslo Evangelijos.