Tuo tarpu per didelį bad metį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).
Po to parašė jam dar kitą raš\ntą, kuriame labai gražiai išdėstė, kad Žemaitija ir Aukštaitija\n— tai dvi neatskiriamos Lietuvos dalys, tiktai žmonių vadina\nmos įvairiai dėl jų geografinės padėties; o taip pat ir Sūdavi\nja su Jotvingija (Dzūkija) yra tokie lietuvių kraštai, dėl ku\nrių ir ginčo negali kilti; tad jei sprendimas nebus atmainytas,\nkol gyvas bus, nepalaikys su Zigmantu taikos^3 ).
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių pavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten rado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus ka riuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar javų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį bad metį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).