Lietuvos istorijos žinių lobynas
grupe
6 teiginiai7 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Danielius išsiuntė Tautvilą, o jam į pagalbą pasiuntė rusus ir poloviečius, kurie ilgai kariavo su vokiečiais. Pasak Nestoro, poloviečiai visą vasarą laikė apgulę Giurgevo tvirtovę, bet jos neįveikė ir, sudarę taiką su Sventopelku, nesikėlė per Rosės upę. Karamzinas Nestoro žodžius apie poloviečius siejo su jų veiksmais dešiniajame Dnepro krante prie Jurjevo ir Rosės upės.
Patikrinti teiginiai
Danielius išsiuntė Tautvilą, o jam į pagalbą pasiuntė rusus ir poloviečius, kurie ilgai kariavo su vokiečiais.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Paėmė jie daug miestų ir pargrįžo namo l3 .\nO paskui atsiuntė žinią Vykintas, pranešdamas, kad \nvokiečiai norį stoti Tautvilai į pagalbą. Danielius iš\nsiuntė Tautvilą \", ir jam į pagalbą— rusus bei polovie- \nčius, ir jie ilgai kariavo vieni su kitais.
Pasak Nestoro, poloviečiai visą vasarą laikė apgulę Giurgevo tvirtovę, bet jos neįveikė ir, sudarę taiką su Sventopelku, nesikėlė per Rosės upę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli mai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa imti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai riojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo. Be to, tvirto vė nebuvo paimta, nes kunigaikštis Sventopelkas sudarė taiką; kartu ji nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turė jo* būti atstatyta. Tatiščevas**, gal geriau žinojęs šiuos įvykius, ieškojo Giurgevo kairiojoje Dnepro pakrantėje, bet klaidingai rado kažkokią pilaitę, galbūt irgi vadintą Jurjevu, stovėjusią prie Osteros upės žiočių.
Karamzinas Nestoro žodžius apie poloviečius siejo su jų veiksmais dešiniajame Dnepro krante prie Jurjevo ir Rosės upės.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Ka\nramzinas, radęs kažkokį Jurjevą prie Rosės upės, tekan\nčios pro Belaja Cerkovę, Kijevo gubernijoje, šiuos Nes\ntoro žodžius priskiria poloviečių veiksmams dešiniojoje\nDnepro pakrantėje. Jis net teigia, kad Jurjevas buvo at\nstatytas XII amžiaus pradžioje po to, kai jį sunaikino\npoloviečiai. Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai\nišdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli\nmai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa\nimti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai\nriojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo.
Teodoras Narbutas rašo, kad Ksaveras Bogušas, remdamasis Kojalavičiaus prielaidomis, poloviečius priskyrė lietuvių genties tautoms.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyri nėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tau toms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokio mis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius patei kia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3. Šie teiginiai įpareigoja mus patyri nėti istorinius faktus, kurie geriau paaiškintų tai ir at skleistų tikrą ar spėjamą giminystę, kurią mini mūsų pirm takai.
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli mai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa imti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai riojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli mai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa imti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai riojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo. Be to, tvirto vė nebuvo paimta, nes kunigaikštis Sventopelkas sudarė taiką; kartu ji nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turė jo* būti atstatyta. Tatiščevas**, gal geriau žinojęs šiuos įvykius, ieškojo Giurgevo kairiojoje Dnepro pakrantėje, bet klaidingai rado kažkokią pilaitę, galbūt irgi vadintą Jurjevu, stovėjusią prie Osteros upės žiočių.
Nuo tų laikų sėkmės paskatintos poloviečių ordos, visuomet būdamos stipresnės ir pridarydamos daug žalos, nesiliovė puldinėjusios pietinius Rusios kraštus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Po šešerių metų antras vadas, vardu Sekalas, užpuolė rusų kraštus, nugalėjo Vsevolodą ir išsigabeno didžiulį gro bį. Nuo tų laikų sėkmės paskatintos poloviečių ordos, visuomet būdamos stipresnės ir pridarydamos daug žalos, nesiliovė puldinėjusios pietinius Rusios kraštus. Ne sy kį jie buvo smarkiai sutriuškinti, tačiau nebuvo taip pa laužti, kad liautųsi kovoti. Tik 1101 metais Vladimiras Monomachas laimėjo didelę pergalę prieš poloviečius prie Sutenio. Dar kelis kartus smarkiai sumušti, galop po 1121 metais patirto iš graikų sutriuškinimo buvo priversti apie 1127 metus pasitraukti už Volgos.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Provenansas
| Vidinis šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 5 | 5 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 1 | 2 |