Rygos vyskupas Albertas nugalėjo Jersikos karalių Visvaldį.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Jersikos karalius\n\n2 Dauguva\nŽiemgaliai ;\nSėliai\nX Saulė (Šiauliai) 1236 m.\n\nNes Lietuviai\n\nVilnius\n\n0\n\nJotvingiai aw MI Visvaldis buvo nugalėtas\nNY Rygos vyskupo Alberto.\nTeutonų ordiną padėti kar- Europos rytuose didelius\n\njauti su prūsais 1226-1228 m.
Narbutas Albertą vadina Prūsijos ir Livonijos arkivyskupu, kurio kivirčą su kryžiuočiais sprendė popiežiaus bulė.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Si\nvyskupija turėjo apimti Rusią, plytinčią kairiojoje Pele\nsos pakrantėje ir Gardino link, kur dominikonai jau nuo\nseno turėjo savo misijas, o Rytų apeigų krikščioniškasis\ntikėjimas buvo gana paplitęs. To įrodymų matome popie\nžiaus bulėje1, išleistoje dėl Prūsijos ir Livonijos arkivys\nkupo Alberto kivirčo su kryžiuočiais ir sutaikančioje abi\nšalis. Be kitų dalykų, joje apibrėžta arkivyskupo jurisdik\ncija Eželio, Dorpato, Virlando (Reveiio), Kuršo, Ruimo,\nVarmės, Parnedės, Sembos, Rusios (Gardino), Varšuvos\n(Lenkijos) vyskupijose.
To dėl gi Albertas, dangstydamas savo tikyba, veizėjo kito pragumo, kuriuo galėtų netikėliams žemę už imti ir pačius nuvergti; atmindamas, jog karės brostviai Žemėj Šventoj daug gero darė krikščionims, užsikėto jis tokį pat karės zokaną Padaugavy įkur ti.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
To dėl gi Albertas, dangstydamas savo tikyba, veizėjo kito pragumo, kuriuo galėtų netikėliams žemę už imti ir pačius nuvergti; atmindamas, jog karės bro- stviai Žemėj Šventoj daug gero darė krikščionims, užsikėto jis tokį pat karės zokaną Padaugavy įkur ti, idant jie tikybą krikščionų tarp netikėlių platin tų ir ją antturėtų. Albertas, geisdamas tokią brostvą Padaugavy įkurti, nukeliavo į Teutoniją naujos tenai talkos 1200 meldžionų telkti, idant jų užtarymu ir pagalba savo ketėjimą galėtų užkakinti, o Ditrichą zokanyką iš siuntė pas popiežių, idant jam jo norą apreikštų. Tuo tarpu pats, noris, surinkęs didžią gaują mel džionų, sugrįžo į Rygą, vienok, krūpaudamas toli mas tautas sukelti, sandarą padarė su padaugioni- mis, tai yra kuržemiais, žemgaliais, aiba žemaičiais, ir lietuviais, arba latuviais, ir tuomi nuo savęs pa vojų attolino.
Taip randantis kas kartą pavojesniai dėl voky čių, Hermanas, urėdas lybiešų, suvadinęs perkrikš tus ir vokyčius, teiravos, ar kariauti ilgiaus su ne tikėliais, ar laukti Alberto iš Teutonijos pagrįžtančio, kur buvo neseniai iškeliavęs; nes, jausdami save.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Taip randantis kas kartą pavojesniai dėl voky čių, Hermanas, urėdas lybiešų, suvadinęs perkrikš tus ir vokyčius, teiravos, ar kariauti ilgiaus su ne tikėliais, ar laukti Alberto iš Teutonijos pagrįžtan- čio, kur buvo neseniai iškeliavęs; nes, jausdami save silpnais, visi tarė liautis nuo karių ir laukti parei nančio su meldžionimis Alberto, o tuo tarpu sanda- rauti su igumiais, kurie, didžiai įgrobti nuo letgalių, paliaubas padarė ant vienų metų su vokyčiais1. Ateinantį metą v. Albertas, pagrįžęs su didžia 1208 daugybe meldžionų diduomių ir kunigų iš Teutoni jos, suvadino visus perkrikštus ir vokyčius, rūgo j o ant Veisekės, kunigaikščio Kuoknesės pilės, saky damas, jog jis, gavęs iš meilės nuo jo vokyčių įgu lę į savo pilę dėl apsigynimo nuo žemaičių, pernai pasalu visą įgulę nužudė, už ką pravėrė j o jam at monyti, todėl su visa kariauna traukė į Kuoknesės pilį ir tenai ant kalno vietoj senosios pilės naują stiprią pilį įkūrė ir įgulę vokyčių vėl įdėjo, ir taip ją aprūpino, jog galėtų nuo buklumo ir narsumo že maičių, lygia dalia nuo pasalumo gudų, gintis; per- dėjęs tenai kamendotu Jeriką kalavijonį, pats su grįžo į Rygą, o meldžionys tuo tarpu, įpuolę į Že 1 A r n d t s Lief.
Albertas sukėlė kalavijonis, perkrikštus ir meldžionis ant žemgalių ir, paėmęs karės padarynes pilės griaunamąsias, ėjo daugiaus nei su 10 000 kareivių į Mežotės pilį, baužęs visą naktį, ryto metą kariauną skurdino pamūšy, paskui sukos į papilį, kurį.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Žemgaliai, kurie buvo persikrikš tiję, vėl išsižadėjo ir su lietuviais ir žemaičiais su sinėrę kariavo meldžionis, kaipogi, aptverę kuo stipresniai pilį Mežotę, traukė į Bažnyčios salą ir tenai, krikščionis nugalavę, visą kraštą nuteriojo. Tą regėdamas, v. Albertas sukėlė kalavijonis, perkrikštus ir meldžionis ant žemgalių ir, paėmęs karės padarynes pilės griaunamąsias, ėjo daugiaus nei su 10 000 kareivių į Mežotės pilį, baužęs visą naktį, ryto metą kariauną skurdino pamūšy, paskui sukos į papilį, kurį nuteriojęs, pačią pilį apgulė.
Atkeliavęs vyskupas Rygos Albertas su kita dva siška diduomene į Lotaviją, Mintauto pilį, jį patį, jo žmoną ir 60 tėvūnų, arba senatorių, apkrikštijo metuose 1252, 7 dienoj rugpjūčio mėnesio.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Mintautas nuo vienos pu sės gorinamas pavojum, nuo antros masinamas krikščionų goda, noris nairydamos, pasiėmė tą da ryti, ko mistras norėjo1. Atkeliavęs vyskupas Rygos Albertas su kita dva siška diduomene į Lotaviją, Mintauto pilį, jį patį, jo žmoną ir 60 tėvūnų, arba senatorių, apkrikštijo metuose 1252, 7 dienoj rugpjūčio mėnesio. Tuojau Mintautas liepė krikščionų kunigams svietą mokyti ir krikštyti visoj Lietuvoj.