Išlikę jotvingiai, iš seno ne\nkęsdami lenkų, patys nuo jų atsimetė: vos tik pamatė\nlietuvių kariuomenę, jie at-\n1281 m e ta i\nsižadėjo krikščionių tikėjimo\nbei lenkų ir prisidėjo prie\nlietuvių. Vėliau, po netikėto puolimo užėmus lenkų bei\nmozūrų naująsias gyvenvietes, visas kraštas bemat pa\nteko į lietuvių rankas, o patogiose, arčiau priešo esan\nčiose vietose buvo įkurdintos įgulos; Bebro pakrantėje\nTraidenis įkūrė naują Raigardo sodybvietę, norėdamas,\nkad ši pilis gintų gyventojus nuo netolimų mozūrų bei\nprūsų. Atsidėkodamas už šį\nL ietu via i p a sta to Po-\nryžtingą žygį, Narimantas vi\nle k s ijo įe R aigardą\nsą kraštą atidavė Traideniui.
Kruvina šio Ordino\npolitika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą,\ntad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į\nkitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jot\nvingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie\nRaigardo ir Insterburgo Prūsijoje. Tačiau negalime su\ntikti su mokslininku Heningu, kuris daro prielaidą, kad\nvisi sūduviai yra buvę jotvingiai, nes kitur esama negin\nčijamų įrodymų, kad buvusi prūsų-lietuvių gentis, kuri\nvadinosi sudinais ir buvo visiškai ne jotvingių kilmės.