Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
92 teiginiai87 įrašai102 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Livonija (vok., šved., dan. Livland, sen. šved. Liffland, latv. Livonija, est. Liivimaa, m. lot. Livonia, lenk. Inflanty) – istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. Šio regiono vardu buvo žinomi įvairūs politiniai vienetai. Taip pat taip vadinama feodalinė konfederacija, nuo 1346 m. apėmusi bene visą dabartinės Latvijos ir Estijos teritoriją, dar vadinama Marijos žeme (lot. Terra Mariana) (kaip analogiškai prūsų žemės (Prūsija) buvo vadinamos Šv. Petro žeme), o vėliau – Livonijos konfederacija.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė; joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valstybės: 4 vyskupystės, ordinas ir Rygos miestas. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m.), kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui, kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui; nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
from 1573 until 1598 date QS:P,+1550-00-00T00:00:00Z/7,P580,+1573-00-00T00:00:00Z/9,P582,+1598-00-00T00:00:00Z/9 · Žiūrėti galerijoje**Maskvos susilpnėjimas.** Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. Livonija nuo Maskvos buvo apginta, bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija.
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Fiziniai bruožaiŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| InfrastruktūraŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| PaskirtisŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| AplinkaŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
Patikrinti teiginiai
1372 m. Ordinas puolė Lietuvą vienu metu iš Prūsijos ir Livonijos.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Jie dar padažnino savo « reizus » Lietuvon: 1370 jų padarė du, o 1372 puolė vienu metu iš Prūsų ir Livonijos. Kad būtų galima kiek pailsėti nuo tolimesnių teriojimų, Algirdas su Kęstučiu pradėjo su ordinu derybas.
Lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .
1629 m. Altmarko paliaubomis Livonija anapus Dauguvos su Ryga buvo palikta švedams.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Pagaliau įsimaišė Prancūziją, kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokietijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke buvo padarytos 6 metams paliaubos. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams.
1621–1629 m. švedai užėmė ATR pavaldžios Livonijos kunigaikštystės teritoriją.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
## Puslapis 115 [_] Lietuvai 1618 m. atitekusi Maskvos teritorija [7] 1621-1629 m. švedų užimta ATR pavaldžios Livonijos kunigaikštystės teritorija Pied Nauga rdasO L fren Lietuvai atitekusios teritorijos „>.
Didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vyskupystę, Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis, o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes, vadinamąją Piltenę, ir Saremos (Eželio) vyskupystę. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai. Livonijos administratorium 1561 m.
Po nesėkmingos Vilniaus pilies apsupties kryžiuočiai atsitraukė ir grįžo į Prūsiją bei Livoniją.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
- • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kryžiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuostoliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie Vilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstučio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino grafas Algardas34.
1608 m. rudenį numalšinus rokošą Lenkijos karalystėje, Jonas Karolis Chodkevičius grįžo į Livoniją ir per trumpą laiką išvadavo Kuoknesę ir Viljandį.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
1608 m. rudenį numalšinus rokošą Lenkijos karalystėje, Jonas Karolis Chodkevičius grįžo į Livoniją ir per trumpą laiką išvadavo Kuoknesę ir Viljandį. 1609 m. kovo mėnesį jis pabandė pulti Daugavgryvą ir taip pralaužti Rygos blokadą, bet papildomais įtvirtinimais sustiprinę senąją tvirtovę, Nilsomo Sternskioldomo vadodinamasis Zebžidovskio rokošas privertė vaujama 250 švedų karių įgula su 29 patranJoną Karolį Chodkevičių nutraukti karo komis sugebėjo atsilaikyti prieš netikėtą veiksmus Livonijoje ir vykti į Lenkiją padėti lietuvių puolimą. Po nepavykusio puolimo
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Galerija
