Dobrynės broliai buvo religinė-karinė Kristaus karių grupė, veikusi XIII amžiaus pirmosios pusės kovų prieš prūsus ir pagonius kontekste. Iki 1237 metų Mazovijos kunigaikštis Konradas jiems perdavė Drohičiną, kurį gavo magistras Henrikas ir jo vienuoliai. Šaltiniuose jie siejami su Dobrynės brostve, kuri, Konradui ginantis, buvo įsitvirtinusi ne tik Dobrynės pilyje, bet ir aplinkiniuose valsčiuose. Kronikininkas Petras Dusburgietis jų veiklą įtraukė į ankstesnių karų prieš prūsus pasakojimą ir greta vyskupo Kristijono pastangų paminėjo jų siekį kovoti su prūsų „klaidomis“. Įdomu, kad Dobrynės broliai kronikoje pateikiami greta pagonių puolimų į Konrado valdas, Vokiečių ordino pakvietimo ir platesnių Lietuvos, prūsų bei Sventopelko kovų, todėl jų istorija atspindi sudėtingą XIII amžiaus regiono politinį ir religinį konfliktą.
Dobrynės broliai kariavo prieš prūsus ir dalyvavo kryžininkų bei kalavijuočių veikloje.
Petras Dusburgietis, aprašydamas ankstesnius karus prieš prūsus, Dobrynės brolių pastangas priskiria šiai kovų genealogijai; Simonas Daukantas mini jų susijungimą su kryžiuočiais ir kalavijuočiais.
Jų veikla buvo nukreipta prieš prūsus ir pagonius, siekiant juos nugalėti bei skleisti krikščioniškąją tvarką.
Petras Dusburgietis Dobrynės brolius vadina „Kristaus kariais“ ir aprašo jų pastangas karuose prieš prūsus; ši formuluotė yra kronikininko vertinimas, susietas su jo pasakojimo apie karų prieš prūsus genealogiją.
Tad Danielius, palikęs Nebrą, grįžo atgal; tai padėjo pabėgti patiems žymiausiems jotvingiam sK itais metais jotvingių grėsmė iškilo Rusiai, nes Voluinės kunigaikščiai, prieš išžygiuodami su kariauna į Lenkiją, savo sienų nuo pat Brastos apsauga turėjo patikėti Pinsko kunigaikščiui Vladimirui1 2. 121 Mazovijos kunigaikštis Konradas XIII amžiaus pradžioje pasiekė Jotvingijoje didelių laimėjimų; dar prieš 1237 metus jam priklausė Drohičinas, nes tuo laiku jis perdavė šį miestą magistrui Henrikui ir jo vienuoliams, Dobrynės riteriams, kaip liudija privilegija, kurią vėliau pateiksime. Būgas jau tuomet buvo Mazovijos ir rusų žemių riba.
Cezaris176, devyni broliai iš Švedijos, vardu Gamptai177, taip pat Hugonas, vadinamas Potyre178, galop brolis Kristijonas, Prūsijos vyskupas, ir broliai Kristaus kariai, tai yra vadinamieji Dobrynės broliai. Tačiau prūsai, nutykoję gerą progą, arba nugalabydavo jų vadus bei tuos, kurie juos vedė į žygį, arba patys kur toliau nuo savęs nuvydavo; šitaip nusimetę nuo savo sprando vergovės jungą, jie grįždavo prie savo pirmykščių paklydimų.
Sunėrimas brostvių Dobrynės su kryžėjais buvo jau nubengtas, ku rie buvo apsisavinę ne vien Dobrynės pilę, bet ir visais valsčiais, Konradui gyniojant.
Bet ne taip veikiai nusibengė kerštai mozūrų kunigaikščio Konrado su kryžėjais. Sunėrimas brostvių Dobrynės su kryžėjais buvo jau nubengtas, kurie buvo apsisavinę ne vien Dobrynės pilę, bet ir visais valsčiais, Konradui gyniojant. Ne visai tevyko ir pačiam Vilhelmui tame daikte taikinti.
„Pranešime...“ Dobrynės broliai minimi greta pagonių brovimosi į Konrado valdas, Vokiečių ordino pakvietimo ir Sventopelko, Lietuvos bei prūsų bendros kovos.
„Pranešime...“ kalbama apie pagonių brovimąsi į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas, apie Dobrynės brolius, apie tai, kaip buvo pakviestas Vokiečių ordinas, o Kulmo žemė užrašyta broliams, apie Prūsijos atskirų žemių (iki Sembos) nukariavimą, apie Sventopelko, Lietuvos ir prūsų bendrą kovą.
Išryškėja kronikoje ir politiniai jos uždaviniai. Dusburgietis bando pateikti savotišką karų prieš prūsus genealogiją, pažymėdamas, kad prieš juos jau esąs kariavęs Julijus Cezaris, vėliau — Švedijos feodalai ir kt., kad į tai buvę nukreiptos vyskupo Kristijono bei Dobrynės brolių pastangos, tačiau prūsai vėl grįždavę prie savo „klaidų“. Ir štai Teutonų ordino broliai pradėję su jais naują karą (II, 7).
Užvis kry žeiviams susinėrus su kalavijonimis ir Dobrynės brostviais rodės jam galinčiais, netikėlius nuveikus, paties kraštą užkariauti; užvis dar didesniai krūpa vo, matydamas, jog vokyčiai, kurdamies į tą kraštą, naikino tenai kalbą ir apsiėjimus senųjų.
Tuo tarpu kunigaikštis Pamario Sviatopelkas, taikinėjęs ilgą laiką kryžėjams,' kaip minavo jau, nuo šiol, regėdamas vieną dalį Lietuvos tautos nuvergta, rados abejotiniu, ailba dvigubiu, dėl kryžėjų ir nebnorėjo jų bestiprinti tolesniai. Užvis kryžeiviams susinėrus su kalavijonimis ir Dobrynės brostviais rodės jam galinčiais, netikėlius nuveikus, paties kraštą užkariauti; užvis dar didesniai krūpavo, matydamas, jog vokyčiai, kurdamies į tą kraštą, naikino tenai kalbą ir apsiėjimus senųjų gyventojų ir į jų vietą savo dobę, kalbą ir būdą veisė ir platino, *todėl nebkentė jų ir nebnorėjo, idant kryžėjai tolimesnius kraštus lietuvių ir žemaičių tautos užkariautų. Nuo to kėlės tuojau skaugės, barnės ir kerštai tarp abejų.
Apie Kristaus karių ordino brolius Kai šis kunigaikštis, matydamas savo žemę taip negailestingai varginamą, pagaliau suprato, kad ji pati viena neįstengs apsiginti, jis, Prūsijos žemės vyskupo Kristijono ir kai kurių savo didikų patariamas, savo žemei ginti ėmė burti brolius, kurie vadinosi Kristaus kariais166 ir vilkėjo baltą apsiaustą su raudonu kalaviju bei žvaigžde; jie tuo metu jau buvo įsikūrę Livonijoje ir palenkę daugelį netikėlių žemių Kristaus tikėjimui; minėtasis vyskupas priskyrė šiam ordinui vieną žymų vyrą, vardu Brunonas, o drauge su juo keturiolika kitų vyrų. Šitaip viską patvarkius, kunigaikštis pastatydino167 šiems 165 Dusburgietis čia nepateikia Hohenlohės pranešime (jo autorius galėjo remtis įvykių liudytojais) minimų prūsų pasiuntinių vardų: Petraten.