Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
92 teiginiai87 įrašai102 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 92 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą51–92 iš 92 teiginių
Štumdorfo taika iš Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdytos Livonijos grąžino tik Latgalą.
PDF 350
Tik labai sumažėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji jos dalis su Ryga liko Švedijai; Štumdorfo taika (žiūr. 318 psl.) tebuvo atgauta tik viena Latgala.
Stepono Batoro laikais Lietuvos ir Lenkijos karai su Maskva baigėsi Polocko ir visos Livonijos atgavimu.
PDF 350
Lietuvos sienos Vazų laikais Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lietuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo atgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. 285—289 psl.).
Tragiškomis aplinkybėmis Livonijos ordinui buvo suduotas lemiamas smūgis, kartu paveikęs ir Vokiečių-kryžiuočių ordiną.
PDF 71
Kita vertus, svarbu, kad ir tragiškomis aplinkybėmis buvo suduotas lemiamas smūgis Livonijos ordinui, tuo pačiu ir visam Vokiečių-kryžiuočių ordinui. 1435 m. spalį smogta Livonijai dar kartą, kai žemaičiai Kurše sudegino Durbės pilį.
Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją, kur kuršių ir žemaičių kariuomenė nusiaubė didelius plotus.
PDF 87-88
Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis LiL en kai k v ie č ia iš V o vonijos riteriams, dabar liek ie tijo s į P rū siją k r y tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių. Sutelkus didžiulę kuršių ir žemaičių kariuomenę, buvo nusiaubti dideli Livonijos plotai. Šitaip Utenis privertė priešą liautis puldinėjus Žemaitiją ir ginti savo kraštą.
Mindaugo karvedžiai nuolat siaubė Livoniją, o prie Lielvardės pilies Dauguvos pakrantėse, pasak Kojelavičiaus, vyko kovos.
PDF 106
Neliko saugi nuo karo tuo metu nė Livonija: ją nuolatos siaubė Mindaugo karvedžiai, ten vyko kovos prie Lielvardės pilies Dauguvos pakrantėse, tačiau kokia norėdamas turėti laisvesnes rankas, atnaujino santarvę su rusais, ir tuo būdu tapo užmegzta rusų ir lietuvių vo kunigaikščio vaikaitis, palydėjo Mindaugą į žygį Mazovijos žemėn. Mindaugas, susilaukęs paramos iš rusų, slaptai ir netikėtai didžiulių miškų takais įsibrovė Mazovijon: jis užklupo kunigaikštį Zemovitą bei jo sūnų Konradą, Jazdovo dvare nerūpestingai vasaros karštymetyje gyvenančius su visa palyda. Metus burtus, Zemovitas pakliuvo Švarnui į nelaisvę, o Konradas — Mindaugui; pastarasis buvo draugiškai lietuvio priimtas, o jo žmonėms sumokėjus išpirką, sugrąžintas į tėvo valdas, vargšas Zemovitas tuo tarpu žuvo ruso netrukus žiauriai nukankintas. Po to pulkai buvo pasiųsti plėšti ir niokoti krašto. Netekę vadų, ■ Mazovijos žmonės, sutelkę žemdirbius ir aukštuomenę 1262 m eta i buvo jų baigtis, neturiu žinios, Tuo tarpu Mindaugas, L ie tu v ia i siau bia M a zo v i ją ginklo draugystė, nukreipta prieš lenkus.
Jogaila, gavęs paramą iš Livonijos ir Prūsijos, su kariuomene traukė iš Vilniaus.
PDF 268-269
Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam sulaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiveržęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 ## Puslapis 269 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsijos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis žinojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai jie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi.
1396 m. Vytautas įsiveržė į Livoniją, nusiaubė kaimus ir užėmė Daugpilį Dauguvos pakrantėje.
PDF 345
Norėdamas vis dėlto atsilyginti priešui už tą antpuolį, jis, kuo greičiausiai sutelkęs karius, įsiveržė į Livoniją: nusiaubęs kaimus, užėmė Daugpilį Dauguvos V y ta u ta s n io k o ja Lipakrantėje. Esu tikras, jog v o n iją Vytautas turėjo tam tikrą tikslą, siųsdamas Į Livoniją savo kariuomenę, mat iš žvalgų jis sužinojo, kad Švitrigaila perėjęs iš Prūsijos į Livoniją. Taigi atsargesni Vytauto vyrai būgštavo, kad šis nesusimanytų žygiuoti į tokias vietas, kurių ligi šiol kryžiuočiai nebuvo lietę.
Numalšinęs Livoniją, Žygimantas Augustas pasiuntė pasiuntinius derėtis dėl taikos su Maskva.
PDF 698
Numalšinęs Livoniją ir išsiuntęs į Maskvą Palenkės vaivadą Vasilijų Tiškevičių, maršalą Mykolą Pašušvinskį bei Lietuvos raštininką Joną Gaiką, turėjusius derėtis su maskvėnais dėl taikos, karalius iš stovyklos patraukė į Lenkiją, manydamas, jog ateina visuotinės ramybės metas. Tuo tarpu Maskvos kunigaikštis Ivanas netikėtai įsiveržė į Livoniją su visa kariuomene, kurią sakėsi telkęs karui prieš skitus ir švedus, baimindamasis, matyt, kad Augustas pirmas neužimtų šio krašto. Šiaip ar taip, jis negalėjo nežinoti, kokiomis sąlygomis sudaryta sutartis su Livonijos magistru.
Livonija buvo valdoma abiejų jungtinių valstybių; mokesčiai iš jos vienais metais eidavo į Lietuvos, o kitais metais į Lenkijos iždą.
PDF 279
Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir niekam geruoju jų nė pėdos neužleido. Livonija buvo valdoma abiejų jungtinių valstybių; mokesčiai iš jos vienais metais eidavo į Lietuvos, o kitais metais į Lenkijos iždą. Pasienio stulpas, Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kunigaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m.
Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos.
PDF 302
**Maskvos susilpnėjimas.** Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. Livonija nuo Maskvos buvo apginta, bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija.
Jau Livonijos (Ronneburgo) analai parodė, kad Stryjkovskis nebuvo tikslus šaltinių atžvilgiu.
PDF 53
Nors Stryjkovskio istorija « neatitiko visiems moksliniams bei literatūriniams humanistinės istoriografijos kriterijams »^17 , ir Lietuvoje dabar jo veikale randama renesanso kultūros apraiškų. Jau Livonijos (Ronneburgo) analai parodė, kad Stryjkovskis nebuvo tikslus šaltinių atžvilgiu. Jis neparodė ir žymesnio kritiškumo.
Kojelavičiaus pasakojime Švitrigaila nuolat kurstė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą.
PDF 345
Tuo metu jau galima buvo manyti, jog visoje Lietuvoje įsiviešpataus taika, tačiau nerimo Švitrigaila. Matydamas, kad Vytautą lydi pastovi sėkmė, jis niršo ir siuto, galop ėmėsi ryžtingų žingsnių, pasitelkdamas sveK ry žiu o č ia i n io k o ja timšalių ginklą. Jis nuolatos L ie tu v ą kurstė Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą.
Kojelavičiaus pasakojime karalius atmetė maskvėnų skundus ir uždraudė laiškuose minėti Maskvos caro bei Livonijos valdovo titulus.
PDF 700
Karalius atmetė nepagrįstus skundus, savo ruožtu pareiškęs, jog maskvėnai po senovei skriaudžia Lietuvą, o laiškuose uždraudė minėti ir Maskvos caro, ir Livonijos valdovo titulus. Siuntinėjant legatus ir pratęsiant trumpam laikui paliaubas, šiaip taip ir buvo palaikoma beveik dvidešimt ketverius metus nepatvari santarvė su Ivanu Vasiljevičiumi. Vis dėlto ilgainiui vėl suliepsnojo karas dėl Livonijos. Fiurstenbergo įpėdinis Gotardas Ketleris, naujas Livonijos magistras, neabejojo, kad Maskvos valdovas, paakintas pernykščio pergalingo žygio, vėl įsibraus į jo kraštą.
1560 m. Petro Miklaševskio kuopai, kurią sudarė 100 karių, buvo nurodyta į Livoniją žygi uoti pro Kauną, Ukmergę, Panevėžį.
PDF 150
Kaunas buvo jų kelyje vykstant į karą ar grįžtant iš jo. 1560 m. Petro Miklaševskio kuopai, kurią sudarė 100 karių, buvo nurodyta į Livoniją žygi uoti pro Kauną, Ukmergę, Panevėžį.
Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regioną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lankėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje.
PDF 373
Savaime suprantama, kad ėmę masiškai statydintis mūrnamius kauniečiai sekė matytais pavyzdžiais. Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regioną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lankėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje. Šie miestai dar iš viduramžių paveldėjo tvirtas raudonų plytų gotikos architektūrinio stiliaus tradicijas, kurios klestėjo ir XVI a.
Rimvydas Petrauskas Livonijoje XVI a. devintojo dešimtmečio viduryje fiksuoja tolesnę leno teisės plėtotę, pasireiškusią gana gausiais Stepono Batoro užrašymais.
PDF 12
Už šio tyrimo chronologinių ribų yra tolesnė tokios teisės plėtotė, kaip antai gana gausūs Stepono Batoro užrašymai leno teisės pagrindu Livonijoje XVI a. devinto dešimtmečio viduryje 50.
Tučtuo jau Livonijoje valdžią paėmė kryžiuotis, būtent buvęs Prū sijos provincijos magistras.
PDF 332
Tučtuojau Livonijoje valdžią paėmė kryžiuotis, būtent buvęs Prūsijos provincijos magistras.
Lietuvos kunigaikštis Rimgaudas, surinkęs savo ir sąjungininkų pulkus, įsiveržė į Livoniją, nusiaubė jos plotus ir sudegino daug kaimų bei miestelių, neturėjusių tvirtovių.
PDF 91
vos tik vokiečių riteriams su visomis pajėgomis patraukus užkariauti tos salos, Lietuvos kunigaikštis Rimgaudas, Šventaragio riteriškasis tėvas, surinkęs savo ir sąjungininkų pulkus, įsiveržė į Livoniją, kurios plačius plotus nudriokojo, daugel kaimų ir neturinčių tvirtovių miestelių sudegino.
Teodoras Narbutas aprašo, kad dešimt dienų prie Izborsko kovojęs priešas, sužinojęs apie Algirdo kariaunos artėjimą, sudegino techniką ir pasitraukė į Livoniją.
PDF 72
Dešimtį dienų priešas kovėsi prie Izborsko, pagaliau, kai sužinojo apie Algirdo kariaunos, grėsmę keliančios pagalbos, judėjimą, suprato pastangas buvus veltui, sudegino techniką ir skubiai pasitraukė į Livoniją.
Teodoras Narbutas rašo, kad kryžiuočiai, plėsdami pasaulietinę ir bažnytinę valdžią, siekė perimti Livonijos vyskupijos valdas taip, kaip anksčiau buvo pasielgę Prūsijoje.
PDF 463
Kryžiuočiai, nuolat užimti savo pasaulietinės ir bažnytinės valdžios plėtimu, ėmė taikstytis, kaip užimti Livonijos vyskupijos valdas tokiu pat būdu, kaip kad buvo padarę Prūsijoje.
Specialaus domėjimo si Livonijos istorija stoka geriausiai rodo, kad Bychov co kronika nebuvo rašoma XVI a.
PDF 22
Specialaus domėjimosi Livonijos istorija stoka geriausiai rodo, kad Bychovco kronika nebuvo rašoma XVI a. antrojoje pusėje, vykstant vadinamajam Livonijos karui tarp Livonijos ir jos protektorės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iš vienos, ir Rusų valstybės — iš kitos pusės
Narbutas pasakoja legendą, kad iš Bitinijos išsiųsti keliautojai per Tartariją, Roksolaniją, venedų ir alanų žemes pateko į Livoniją.
PDF 168
Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliautojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.
Jis esąs priešais Skitijos sausumą (Prūsiją, Livoniją) ir arčiausiai baltų, iš kur kilo Baltijos pavadinimas.
PDF 336
Seningas imasi visokio darbo, siekdamas gintaro išgavimo garbę priskirti Skandinavijai, nes tai didelis pusiasalis, plytintis net iki Ledinuotosios jūros. Jis esąs priešais Skitijos sausumą (Prūsiją, Livoniją) ir arčiausiai baltų, iš kur kilo Baltijos pavadinimas. Iš tikrųjų kai kurias sausumas galima laikyti buvusiomis salomis po to, kai iš ten pasitraukė jūra.
1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris mi sionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
PDF 502
1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
PDF 501
Ten jis buvo pastebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščionybės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius. Ten jie rado pagonybės likučių ir juos skrupulingai išnaikino.
Bitinijos keliautojai per venedų ir alanų žemes pateko į Livoniją.
PDF 168
Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliautojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.
1583 m. jėzuitai buvo pasiųsti į Žemaičius ir Livoniją.
PDF 368
Dar negalime nepaminėti smulkmenų, bylojančių apie Žemaitijoje įsišaknijusį apeiginį dievų garbinimą. Ten jis buvo pastebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščionybės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
Strijkovskis apibūdina šios šventės pradžią - kad ji pradė ta švęsti visai neseniai; tai gali būti tikras dalykas, nes Prūsijos ir Livonijos kronikose apie ją neradome jokios užuominos.
PDF 337
Strijkovskis apibūdina šios šventės pradžią - kad ji pradėta švęsti visai neseniai; tai gali būti tikras dalykas, nes Prūsijos ir Livonijos kronikose apie ją neradome jokios užuominos.
Narbutas rašė, kad 1243 m. Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius.
PDF 429
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smunkant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pirmiausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, pagaliau Žemaitijoje.
PDF 98
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, kurias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių dalykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“).
1583 m. jėzuitai į Žemaičius ir Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
PDF 368
Dar negalime nepaminėti smulkmenų, bylojančių apie Žemaitijoje įsišaknijusį apeiginį dievų garbinimą. Ten jis buvo pastebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščionybės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
Smun kant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pir miausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, paga liau Žemaitijoje.
PDF 429
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smunkant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pirmiausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, pagaliau Žemaitijoje.
Kurše, Livonijo je, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (?
PDF 180
Kurše, Livonijoje, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.
Prūsijai ir Livonijai praradus nepriklauso mybę, tų kvailysčių sumažėjo, ir pamažu stabmeldystės griu vėsiuose ėmė įsitvirtinti krikščionybė, kol 1387 metais Dievas visą tautą pašaukė priimti šventąjį tikėjimą.
PDF 392
Prūsijai ir Livonijai praradus nepriklausomybę, tų kvailysčių sumažėjo, ir pamažu stabmeldystės griuvėsiuose ėmė įsitvirtinti krikščionybė, kol 1387 metais Dievas visą tautą pašaukė priimti šventąjį tikėjimą
Narbutas ginkluoto atvertimo pradžią siejo pirmiausia su Livonija, vėliau su Prūsija, Lietuva ir Žemaitija.
PDF 429
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autoritetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anksčiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žyniui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religinių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smunkant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pirmiausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, pagaliau Žemaitijoje.
Narbutas svarstė, kodėl Henrikas Latvis, rašęs apie Livoniją, neminėjo krivio, jeigu šis valdė tą šalį.
PDF 420
Taigi, jei tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje buvo Romovė arba daug tokių šventovių, jei iš tikrųjų krivūlė Prūsų Lietuvoje dar iki šiol neužmiršta, tai ar gali būti didžiai sunku patikėti, kad krivis galėjo atsirasti ir tuose kraštuose ikidusburginiais laikais? O kodėl apie krivį nieko nemini Henrikas Latvis, rašęs apie Livoniją, apie šalį, kurią krivis valdė? Būtų galima manyti, kad Livonijoje nebūta jokio krivio pėdsako; net galima tvirtinti, kad Dusburgietis, klysdamas, jog Prūsijos krivio valdžia buvo taip labai paplitusi, tuo labiau norėjo matyti Livoniją klausančią jo įsakymų, kuo labiau stiprėjo ir įgavo didesnę reikšmę jo lyginimas su popiežiumi; žinoma, galima būtų tiesiog prisipažinti, kad joks Prū 7 Atvirkščiai, Strijkovskis apie tai rašo daugiau už prūsų ir latvių kroninininkus, nes jis po ranka turėjo istorijos šaltinius, kurie bylojo, kad ši pareigybė Lietuvoje gyvavo labai ilgai; tie šaltiniai galėjo papasakoti ir daugiau smulkmenų.
Petro iš Dusburgo kronikos nuorašas buvo Livonijos Roneburgo pilies bažnyčioje.
PDF 19
, gal net vėliau) nurašytas nuo Berlyno teksto74. Petro iš Dusburgo kronikos nuorašas buvo ir Livonijoje, Roneburgo (Raunos, Cėsių rj.) pilies bažnyčioje.
1323 m. spalio 2 d. Lietuva Vilniuje sudarė taikos sutartį su Livonijos vyskupais, Livonijos ordinu, Ryga ir Revelio žemės danų vietininku.
PDF 14
Gedimino vyriausybės pastangų dėka 1323 m. spalio 2 d. Lietuva sudarė Vilniuje taikos sutartį su Livonijos vyskupais, Revelio žemės danų vietininku, Livonijos ordinu ir Ryga52.
1322 metais lietuvių kariuomenė įsibrovė į Livonijos žemę ir nusiaubė Dorpato vyskupystę.
PDF 216
Tuo metu, kai ši brolių kariuomenė buvo mūsų minėtuose valsčiuose, galybė lietuvių įsibrovė į Livonijos žemę, kur pridarė Dorpato vyskupystei visokių nuostolių, nes degino ir plėšė, kas pakliuvo po ranka, be to, nužudė penkis tūkstančius, o gal ir daugiau krikščionių, o kitus nusivarė į amžiną vergovę.
1302 m. didysis magistras Gotfridas su 50 brolių per Prūsiją atvyko į Livoniją.
PDF 195
283 (276). Apie brolio Gotfrido, didžiojo magistro, atvykimą, apie tai, kaip jis atsisakė savo pareigų, o buvo išrinktas brolis Zigfridas iš Foichtvangeno 1302 viešpaties metais brolis Gotfridas, didysis magistras, su 50 brolių per Prūsiją atvyko į Livoniją, palikęs ten brolius šiai žemei ginti, kitais metais sugrįžo į Prūsiją ir Elbingo kapituloje atsisakė savo pareigų, nors, sugrįžęs į Vokietiją, lengvapėdiškai sugalvojo vėl jas eiti.
1204 m. Livonija popiežiaus Inocento rūpesčiu buvo atversta į Kristaus tikėjimą.
PDF 226
Apie Livonijos žemės atvertimą į tikėjimą 1204 viešpaties metais Livonija, Rygos provincijos žemė, buvo atversta popiežiaus Inocento rūpesčiu į Kristaus tikėjimą (Ptol. 21,10; Mart. loc. cit.).
Danijos karaliaus Valdemaro II valdžia plito vokiečių užkariautoje Livonijoje ir Rygoje.
PDF 11
27; История Эстонской ССР, l, с. 160—161), kai Danijos karaliaus Valdemaro II valdžia plito vokiečių užkariautoje Livonijoje ir Rygoje (Caune M.
Karaliaučius buvo svarbus komunikacijos mazgas kelyje į Livoniją.
PDF 27
antrojoje pusėje čia buvo kovos su rytinėmis prūsų žemėmis centrai. Karaliaučius, be to, buvo svarbus komunikacijos mazgas kelyje į Livoniją. Čia, be abejo, suplaukdavo ne tik įvairiausia žodinė informacija, bet ir rašytiniai pranešimai, iš kurių Dusburgietis galėjo semtis žinių savo kronikai.