Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
83 teiginiai81 įrašai18 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 83 teiginiai ir visi 81 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą51–90 iš 90 rodomų įrašų
1621 m. švedai užėmė didelę dalį Livonijos, o Rusija tuo metu grasino Lietuvai karu.
PDF 114
Tuo metu pačiai Lietuvai grėsė pavojus\niš Švedijos - švedai 1621 m. užėmė didelę\ndalį Livonijos, karu grasino ir Rusija, ta-\nčiau nepaisant to, lietuviai atskubėjo len-\nkams į pagalbą kovoje su turkais.\n\nkavalerija\n\nJungtinė kariuomenė\n\n1621 m.
Rygoje buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę.
PDF 50
Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28. Taip pat buvo sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygo je, apeinant Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę29. Kitais metais, kai Jogaila savo įbrolio, bet Kęstučiui palankaus An driaus Algirdaičio vietoje į Polocko kunigaikštystę pasiuntė tikrą brolį Skirgailą, buvo prieita iki atviro susirėmimo30.
Livonijos prijungimas Livonijos būklė XVI amžiuje.
PDF 227-228
Livonijos prijungimas Livonijos būklė XVI amžiuje.** Livonijos valstybė nebuvo vienalytė; joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valsty- bės: 4 vyskupystės, ordinas ir Rygos miestas. Iš pradžių ir ordinas priklausė Rygos arkivyskupui, bet XIV amžiuje (Ge- dimino laikais, — žiūr.
Pagal Stryjkovskio kroniką buvo restauruoti Livonijos Ronneburgo analai ir nekrologas.
PDF 52
Kai kurie jo kronikoje naudoti ir išversti šaltiniai nė ra išlikę iki mūsų dienų. Šitaip pagal Stryjkovskį buvo restauruoti Livonijos Ronneburgo analai ir necrologium14 15. Bet toji akyla lotyniška restauracija parodė, kad analų originalo tekstu skubotas Stryjko vskis nesinaudojo tiksliai.
1621 m. švedai užėmė didelę Livonijos dalį, o Rusija tuo metu grasino Lietuvai karu.
PDF 114
Tuo metu pačiai Lietuvai grėsė pavojus\niš Švedijos - švedai 1621 m. užėmė didelę\ndalį Livonijos, karu grasino ir Rusija, ta-\nčiau nepaisant to, lietuviai atskubėjo len-\nkams į pagalbą kovoje su turkais.\n\nkavalerija\n\nJungtinė kariuomenė\n\n1621 m.
Livonijos vokiečių žemėse, kaip ir Lietuvoje bei jai priklausiusioje Rusioje, nuo seno buvo įsitvirtinęs feodalinis valdymas.
PDF 40
Jau nuo seno visoje Lietuvoje, jai priklausančioje Rusioje\nir Livonijos vokiečių žemėse buvo įsitvirtinęs feodalinis val\ndymas. Jo užuomazgos, mažumėlę kitoniškų formų, ruseno\nLenkijoje, kur turtingi aristokratai kartu su dvasininkija Vla\ndislovo Lokietkos laikais pradėjo šaukti suvažiavimus ir tau\ntos pasitarimus, taip klodami busimosios šlėktų laisvės pa\nmatus.
Štumdorfo taika iš Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdytos Livonijos grąžino tik Latgalą.
PDF 350
Tik labai suma-\nžėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomoji Livonija: didžioji\njos dalis su Ryga liko Švedijai; Štumdorfo taika (žiūr. 318 psl.)\ntebuvo atgauta tik viena Latgala.
Stepono Batoro laikais Lietuvos ir Lenkijos karai su Maskva baigėsi Polocko ir visos Livonijos atgavimu.
PDF 350
Lietuvos sienos Vazų laikais\n\nIlgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lie-\ntuvos ir Lenkijos laimėjimu: Stepono Batoro laikais buvo\natgautas Polockas ir visa Livonija (žiūr. 285—289 psl.).
Tragiškomis aplinkybėmis Livonijos ordinui buvo suduotas lemiamas smūgis, kartu paveikęs ir Vokiečių-kryžiuočių ordiną.
PDF 71
Kita vertus, svarbu, kad ir tragiško-\nmis aplinkybėmis buvo suduotas lemia-\nmas smūgis Livonijos ordinui, tuo pačiu\nir visam Vokiečių-kryžiuočių ordinui.\n1435 m. spalį smogta Livonijai dar kartą,\nkai žemaičiai Kurše sudegino Durbės pilį.
Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją, kur kuršių ir žemaičių kariuomenė nusiaubė didelius plotus.
PDF 87-88
Kitais metais\nUtenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę\ntik savo šalyje priešintis Li-\nL en kai k v ie č ia iš V o -\nvonijos riteriams, dabar lie-\nk ie tijo s į P rū siją k r y -\ntuviai buvo nusiųsti pulti\nžiu o č iu s\npriešų žemių. Sutelkus di\ndžiulę\nkuršių ir žemaičių\nkariuomenę, buvo nusiaubti dideli Livonijos plotai. Ši\ntaip Utenis privertė priešą liautis puldinėjus Žemaiti\nją ir ginti savo kraštą.
Mindaugo karvedžiai nuolat siaubė Livoniją, o prie Lielvardės pilies Dauguvos pakrantėse, pasak Kojelavičiaus, vyko kovos.
PDF 106
Neliko saugi nuo karo tuo metu nė Livonija: ją nuo latos siaubė Mindaugo karvedžiai, ten vyko kovos prie Lielvardės pilies Dauguvos pakrantėse, tačiau kokia norėdamas turėti laisvesnes rankas, atnaujino santarvę su rusais, ir tuo būdu tapo užmegzta rusų ir lietuvių vo kunigaikščio vaikaitis, palydėjo Mindaugą į žygį Mazovijos žemėn. Mindaugas, susilaukęs paramos iš rusų, slaptai ir netikėtai didžiulių miškų takais įsibro vė Mazovijon: jis užklupo kunigaikštį Zemovitą bei jo sūnų Konradą, Jazdovo dvare nerūpestingai vasa ros karštymetyje gyvenančius su visa palyda. Metus burtus, Zemovitas pakliuvo Švarnui į nelaisvę, o Kon radas — Mindaugui; pastarasis buvo draugiškai lietu vio priimtas, o jo žmonėms sumokėjus išpirką, sugrą žintas į tėvo valdas, vargšas Zemovitas tuo tarpu žu vo ruso netrukus žiauriai nukankintas. Po to pulkai buvo pasiųsti plėšti ir niokoti krašto. Netekę vadų, ■ Mazovijos žmonės, sutelkę žemdirbius ir aukštuomenę 1262 m eta i buvo jų baigtis, neturiu ži nios, Tuo tarpu Mindaugas, L ie tu v ia i siau bia M a zo v i ją ginklo draugystė, nukreipta prieš lenkus.
Jogaila, gavęs paramą iš Livonijos ir Prūsijos, su kariuomene traukė iš Vilniaus.
PDF 268-269
Mat tuo metu\npaaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol,\nnutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su\nlaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver\nžęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.\n2 7 0\n\n## Puslapis 269\n\nBe to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi\njos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus. Kęstutis ži\nnojo, kad priešas vedasi didžiulę kariuomenę, kuriai\njie neprilygsta nei ginkluote, nei karių skaičiumi.
1396 m. Vytautas įsiveržė į Livoniją, nusiaubė kaimus ir užėmė Daugpilį Dauguvos pakrantėje.
PDF 345
Norėdamas vis dėlto atsi\nlyginti priešui už tą antpuolį, jis, kuo greičiausiai su\ntelkęs karius, įsiveržė į Livoniją: nusiaubęs kaimus,\nužėmė\nDaugpilį\nDauguvos\nV y ta u ta s n io k o ja Li-\npakrantėje. Esu tikras, jog\nv o n iją\nVytautas turėjo tam tikrą\ntikslą, siųsdamas Į Livoniją\nsavo kariuomenę, mat iš žvalgų jis sužinojo, kad Švitri\ngaila perėjęs iš Prūsijos į Livoniją. Taigi atsargesni Vy\ntauto vyrai būgštavo, kad šis nesusimanytų žygiuoti į\ntokias vietas, kurių ligi šiol kryžiuočiai nebuvo lietę.
Numalšinęs Livoniją, Žygimantas Augustas pasiuntė pasiuntinius derėtis dėl taikos su Maskva.
PDF 698
Numalšinęs Livoniją ir iš\nsiuntęs į Maskvą Palenkės\nvaivadą Vasilijų Tiškevičių,\nmaršalą Mykolą Pašušvinskį\nbei Lietuvos raštininką Joną\nGaiką, turėjusius derėtis su\nmaskvėnais dėl taikos, kara\nlius iš stovyklos patraukė į\nLenkiją, manydamas, jog ateina visuotinės ramybės me\ntas. Tuo tarpu Maskvos kunigaikštis Ivanas netikėtai įsi\nveržė į Livoniją su visa kariuomene, kurią sakėsi telkęs\nkarui prieš skitus ir švedus, baimindamasis, matyt, kad\nAugustas pirmas neužimtų šio krašto. Šiaip ar taip, jis\nnegalėjo nežinoti, kokiomis sąlygomis sudaryta sutar\ntis su Livonijos magistru.
Narbutas rašė, kad 1243 m. Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius.
PDF 98
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, ku\nrias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias\nturiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių da\nlykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šauk\ndami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu\nrėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“).
1583 m. jėzuitai į Žemaičius ir Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
PDF 368
Dar negalime nepaminėti smulkmenų, bylojančių apie Že maitijoje įsišaknijusį apeiginį dievų garbinimą. Ten jis buvo pa stebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščiony bės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pa siuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiu lius.
Narbutas svarstė, kodėl Henrikas Latvis, rašęs apie Livoniją, neminėjo krivio, jeigu šis valdė tą šalį.
PDF 420
Taigi, jei tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje buvo Romovė arba daug tokių šventovių, jei iš tik rųjų krivūlė Prūsų Lietuvoje dar iki šiol neužmiršta, tai ar gali būti didžiai sunku patikėti, kad krivis galėjo atsirasti ir tuose kraštuose ikidusburginiais laikais? O kodėl apie krivį nieko nemini Henrikas Latvis, rašęs apie Livoniją, apie šalį, kurią krivis valdė? Būtų galima manyti, kad Livonijoje nebūta jokio krivio pėdsako; net galima tvirtinti, kad Dusburgietis, klysda mas, jog Prūsijos krivio valdžia buvo taip labai paplitusi, tuo labiau norėjo matyti Livoniją klausančią jo įsakymų, kuo la biau stiprėjo ir įgavo didesnę reikšmę jo lyginimas su popie žiumi; žinoma, galima būtų tiesiog prisipažinti, kad joks Prū 7 Atvirkščiai, Strijkovskis apie tai rašo daugiau už prūsų ir latvių kroninininkus, nes jis po ranka turėjo istorijos šaltinius, kurie bylojo, kad ši pareigybė Lietuvoje gyvavo labai ilgai; tie šaltiniai galėjo pa pasakoti ir daugiau smulkmenų.
Narbutas ginkluoto atvertimo pradžią siejo pirmiausia su Livonija, vėliau su Prūsija, Lietuva ir Žemaitija.
PDF 429
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smun kant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pir miausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, paga liau Žemaitijoje.
Narbutas pasakoja legendą, kad iš Bitinijos išsiųsti keliautojai per Tartariją, Roksolaniją, venedų ir alanų žemes pateko į Livoniją.
PDF 168
Saluros miesto Bitinijoje astronomai, panorę ištirti, ar gali gyventi žmonės septintojo dangaus- rato pabaigoje, — čia yra nepaprastai šaltas aštuntasis ratas, — išsiuntė keliau tojus tai patikrinti. Šie perėjo plačius Tartarijos kraštus, vėliau didelę slavų Roksolanijos valstybę ir per venedų bei alanų žemes pateko į Livoniją. Iš to krašto, dar gana toli nukeliavę vandens keliu, atsidūrė plačioje ir tuščioje žemėje, kuri neturėjo jokio nuolatinio pavadinimo, nes ją vadino tai Sargatia arba Sargaga, tai Getida arba Vatinla ir dar kitaip.
1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
PDF 501
Ten jis buvo pastebėtas pra\nėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščionybės įvedimo.\n1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris mi\nsionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius. Ten jie\nrado pagonybės likučių ir juos skrupulingai išnaikino.
Livonija buvo valdoma abiejų jungtinių valstybių; mokesčiai iš jos vienais metais eidavo į Lietuvos, o kitais metais į Lenkijos iždą.
PDF 279
Lietuviai savo valstybės žemes rūpestingai saugojo ir nie- kam geruoju jų nė pėdos neuž- leido. Livonija buvo valdoma abiejų jungtinių valstybių; mo- kesčiai iš jos vienais metais ei- davo į Lietuvos, o kitais metais į Lenkijos iždą. Pasienio stulpas, Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kuni- gaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m.
Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos.
PDF 302
**Maskvos susilpnėjimas.** Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. Livonija nuo Maskvos buvo apginta, bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija.
Jau Livonijos (Ronneburgo) analai parodė, kad Stryjkovskis nebuvo tikslus šaltinių atžvilgiu.
PDF 53
Nors Stryjkovskio istorija « neatitiko visiems moks liniams bei literatūriniams humanistinės istoriografijos kriteri jams »^17 , ir Lietuvoje dabar jo veikale randama renesanso kultūros apraiškų. Jau Livonijos (Ronneburgo) analai parodė, kad Stryjkovskis nebuvo tikslus šaltinių atžvilgiu. Jis neparodė ir žymesnio kritiš kumo.
Kojelavičiaus pasakojime Švitrigaila nuolat kurstė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą.
PDF 345
Tuo metu jau galima buvo manyti, jog visoje Lietuvoje įsiviešpataus taika, tačiau nerimo Švitrigaila. Matydamas, kad Vytautą lydi pa stovi sėkmė, jis niršo ir siuto, galop ėmėsi ryžtingų žingsnių, pasitelkdamas sve- K ry žiu o č ia i n io k o ja timšalių ginklą. Jis nuolatos L ie tu v ą kurstė Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą.
Kojelavičiaus pasakojime karalius atmetė maskvėnų skundus ir uždraudė laiškuose minėti Maskvos caro bei Livonijos valdovo titulus.
PDF 700
Kara lius atmetė nepagrįstus skundus, savo ruožtu pareiškęs, jog maskvėnai po senovei skriaudžia Lietuvą, o laiš kuose uždraudė minėti ir Maskvos caro, ir Livonijos valdovo titulus. Siuntinėjant legatus ir pratęsiant trum pam laikui paliaubas, šiaip taip ir buvo palaikoma be veik dvidešimt ketverius metus nepatvari santarvė su Ivanu Vasiljevičiumi. Vis dėlto ilgainiui vėl suliepsnojo karas dėl Livonijos. Fiurstenbergo įpėdinis Go- tardas Ketleris, naujas Livo nijos magistras, neabejojo, kad Maskvos valdovas, pa akintas pernykščio pergalingo žygio, vėl įsibraus į jo kraš tą.
Jis esąs priešais Skitijos sausumą (Prūsiją, Livoniją) ir arčiausiai baltų, iš kur kilo Baltijos pavadinimas.
PDF 336
Seningas imasi visokio darbo, siekdamas gintaro iš gavimo garbę priskirti Skandinavijai, nes tai didelis pu siasalis, plytintis net iki Ledinuotosios jūros. Jis esąs priešais Skitijos sausumą (Prūsiją, Livoniją) ir arčiausiai baltų, iš kur kilo Baltijos pavadinimas. Iš tikrųjų kai ku rias sausumas galima laikyti buvusiomis salomis po to, kai iš ten pasitraukė jūra.
1560 m. Petro Miklaševskio kuopai, kurią sudarė 100 karių, buvo nurodyta į Livoniją žygi uoti pro Kauną, Ukmergę, Panevėžį.
PDF 150
Kaunas buvo jų kelyje vykstant į karą ar grįžtant iš jo. 1560 m. Petro Miklaševskio kuopai, kurią sudarė 100 karių, buvo nurodyta į Livoniją žygi uoti pro Kauną, Ukmergę, Panevėžį.
Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regioną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lankėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje.
PDF 373
Savaime suprantama, kad ėmę masiškai statydintis mūrnamius kauniečiai sekė matytais pavyzdžiais. Kauno miestiečiai, ypač pirkliai, pasklisdavo po visą regi- oną, į kurį įėjo Lietuva, Lenkija, Prūsija, Livonija, bet dažniausiai ir gausiausiai lan- kėsi Prūsų miestuose: Gdanske, Karaliaučiuje, Torunėje. Šie miestai dar iš viduram- žių paveldėjo tvirtas raudonų plytų gotikos architektūrinio stiliaus tradicijas, kurios klestėjo ir XVI a.
Rimvydas Petrauskas Livonijoje XVI a. devintojo dešimtmečio viduryje fiksuoja tolesnę leno teisės plėtotę, pasireiškusią gana gausiais Stepono Batoro užrašymais.
PDF 12
Už šio tyrimo chronologinių ribų yra tolesnė tokios teisės plėtotė, kaip antai gana gausūs Stepono Batoro už- rašymai leno teisės pagrindu Livonijoje XVI a. devinto dešimtmečio viduryje 50.
Tučtuo jau Livonijoje valdžią paėmė kryžiuotis, būtent buvęs Prū sijos provincijos magistras.
PDF 332
Tučtuo jau Livonijoje valdžią paėmė kryžiuotis, būtent buvęs Prū sijos provincijos magistras.
Lietuvos kunigaikštis Rimgaudas, surinkęs savo ir sąjungininkų pulkus, įsiveržė į Livoniją, nusiaubė jos plotus ir sudegino daug kaimų bei miestelių, neturėjusių tvirtovių.
PDF 91
vos tik vokiečių riteriams su visomis pa\njėgomis patraukus užkariauti tos salos, Lietuvos kuni\ngaikštis Rimgaudas, Šventaragio riteriškasis tėvas, su\nrinkęs savo ir sąjungininkų pulkus, įsiveržė į Livoniją, \nkurios plačius plotus nudriokojo, daugel kaimų ir netu\nrinčių tvirtovių miestelių sudegino.
Teodoras Narbutas aprašo, kad dešimt dienų prie Izborsko kovojęs priešas, sužinojęs apie Algirdo kariaunos artėjimą, sudegino techniką ir pasitraukė į Livoniją.
PDF 72
Dešimtį dienų priešas kovėsi prie Izborsko, pagaliau, kai sužinojo apie Al girdo kariaunos, grėsmę keliančios pagalbos, judėjimą, supra to pastangas buvus veltui, sudegino techniką ir skubiai pasitraukė į Livoniją.
Teodoras Narbutas rašo, kad kryžiuočiai, plėsdami pasaulietinę ir bažnytinę valdžią, siekė perimti Livonijos vyskupijos valdas taip, kaip anksčiau buvo pasielgę Prūsijoje.
PDF 463
Kryžiuočiai, nuolat užimti savo pasaulie tinės ir bažnytinės valdžios plėtimu, ėmė taikstytis, kaip užimti Livonijos vyskupijos valdas tokiu pat būdu, kaip kad buvo pa darę Prūsijoje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
pasireiškė ir kitais atvejais, kovojant prieš vokiečių feodalinę agresiją. Taigi Lietuvos pastangomis bendrai kovai buvo mobilizuojami beveik visi baltai. Lietuvos ir vakarinių baltų (prūsų, jotvingių) bendradarbiavimas tapo ypač ryškus tada, kai prasidėjo kova prieš pavyslyje įsikūrusį Kryžiuočių ordiną.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šiapus Neries vieš as patavo Lietuvoje vietoje ne- T ren io to s k a ra s su seniai mirusio Skirmanto šio sk ita is ir p e rg a lė sūnus Treniota. Vos prade dančią įsigalėti jo valdžią užgriuvo sunkus karas. Skitų kunigaikštis Kurdas troš ko arba pataisyti reikalus, arba atkeršyti už tėvą Ba- laklajų, lietuvių per ankstesnį žygį nukautą kovos lau ke. Kad kerštas būtų kuo didesnis, ėmė visomis išga lėmis rengtis karui: iš visos Skitijos jis surinko kur kas didesnę kariuomenę, nei kada anksčiau buvo su renkama: sutelkė didžiules Užvolgio, Nogajaus, Kaza nės, Krymo ordas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra šęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at vykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo gailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin kų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsi ėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasi priešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. 2 7 0 Be to, Jogaila, sulaukęs paramos iš Livonijos ir Prūsi jos, jau traukė su kariuomene iš Vilniaus.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Matydamas, kad Vytautą lydi pa stovi sėkmė, jis niršo ir siuto, galop ėmėsi ryžtingų žingsnių, pasitelkdamas sve- K ry žiu o č ia i n io k o ja timšalių ginklą. Jis nuolatos L ie tu v ą kurstė Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą. Vasario 6 šie žiauriai nuniokojo Lietuvą, o po to Žemaitiją. Vytautas, ligi šiol laikęs savo kariuomenę Rusioje žiemos stovykloje, negalėjo su keliais būriais, jį palydėjusiais į Lietuvą, im- 1396 m e ta i tis jokių veiksmingesnių žy gių: nei niokojančių atremti, nei traukiančių namo vytis. Norėdamas vis dėlto atsi lyginti priešui už tą antpuolį, jis, kuo greičiausiai su telkęs karius, įsiveržė į Livoniją: nusiaubęs kaimus, užėmė Daugpilį Dauguvos V y ta u ta s n io k o ja Li- pakrantėje.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kai pulkai sustojo S ė k m in g a s ž y g is į Li- prie Pasvalio, įsakė Mikalo- v o n iją j ui Radvilai patraukti į prie kį su lengvųjų raitelių vėlia vomis, įsibrauti į Livoniją ir nusiaubti priešo kraštą. Fiurstenbergas pasiryžo iš paskutiniųjų ginti savo žemę ir tam tikslui sutelkė aštuonis tūkstančius samdytinės raitijos bei kelis tūkstančius pėstininkų, greitosiomis sutelktų ir apginkluotų kaimiečių. Jis nė nemanė, jog karalius jį užpuls visomis jėgomis, ir todėl vylėsi galė siąs atsilaikyti su turima kariuomene. Iš žvalgų sužino jęs, kokia didžiulė karaliaus kariuomenė, bemat paliovė galvojęs apie karą ir, tarpininkaujamas imperatoriaus Ferdinando pasiuntinio, buvusio magistro stovykloje, paprašė taikos, maldaudamas atleisti už tai, ką buvo padaręs.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ragutis (Ragutis) Midaus darytojų, bartininkų, aludarių, degtinės varytojų dievas, kurį ypač garbino puotautojai, įkaitę nuo gėrimų. Kitaip vadintas Bubilu (Bublos, Bubilos). Lasickis pasakoja, kad ru sai lenkėsi tam dievui, vadindami Zosim. Lietuviai garbino jį tam tikru būdu: jis turėjo savo auku rus, stabus, šventyklas, žynius, vaidilutes. Plačiau apie tas smul kmenas papasakosime toliau, atskiruose straipsniuose, kuriuo se išvardysime jo garbei atlikinėtas apeigas, rengtas šventes ir iškilmes, labai panašias į Romos bakchanalijas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
S. 288. Tekstas, kuriuo autorius papildė paragrafą, rengdamas antrąjį LTI leidimą (PEĮ. L, 240), 151 /Ten pat, 3 pastraipos 10 eilutės sakinio minties tęsinys/ Visuomet pagoniškose kapavietėse randamas koks nors geležinis daiktas, padėtas prie dešiniojo peties, prie moterų — varinės ada tos, akmeniniai verpstukų smagračiai, kartais variniai lygintuvai rūbams lyginti (turiu tokio lygintuvo liekanas, iškastas Obeliuo se).