Bernardas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie apaštališkojo sosto legatus ir taiką, padarytą tarp netikėlių bei krikš­\n čionių 1324 metais\n\n Tais pačiais metais jo šventenybė Jonas XXII, popiežius, pasiuntė į Livonijos kraštą,\nįkalbėtas brolio Fridricho iš mažesniųjų brolių ordino, Rygos arkivyskupo, bei to paties\nmiesto gyventojų, du legatus, būtent: Baltramiejų, Aleto vyskupą, ir Bernardą, švento\nBenedikto ordino švento Teofrido vienuolyno abatą Le Piui vyskupystėje, pakrikštyti\nlietuvių ir rusų karaliaus. Kai juodu kitą dieną po švento Mato, apaštalo ir evangelisto,\nšventės (rugsėjo 22) atvyko į Rygos miestą, sutarė taiką (spalio 20) tarp minėtojo\nkaraliaus bei jo valdinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos ir apaštališkojo sosto\nvalia pasiūlė tvirtai jos laikytis, pridurdami, kad toji šalis, kuri lengvapėdiškai pažeisianti\nšį susitarimą, kuri sakysianti tokius žodžius ar darysianti tokius veiksmus, griebsiantisi\ntokių sumanymų ar darbų, kurie galėtų trukdyti šiam susitarimui ar jį vilkinti, būsianti\ndėl šitokių veiksmų pasmerkta ekskomunikai, o nuo to negalėsiąs atleisti niekas kitas,\ntik apaštališkasis sostas, prie kurio jie patys per tris mėnesius turėsią prisistatyti,\nkad atvykę deramai pataisytų tai, kas atsitiko.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo rei­\nkalu jis pasitelkė popiežiaus Jono XXII autoritetą, no­\nrėdamas Livonijos ordiną aukščiausios galios vardu\npriversti pagalvoti apie taiką, o lietuvius, garbingai\npasiuntinybei tarpininkaujant, paskatinti priimti krikš­\nčionybę. Ir viena, ir kita šalis uoliai veikė: pasiunti­\nniais tapo Alėto vyskupas Baltramiejus ir šv. Teofrido\nvienuolyno abatas Bernardas.