Žydai

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Nepaisant lietuvių kultūros, iš kurios neseniai šaipytasi, dominavimo, žydai galėjo ir toliau visiškai tenkinti savo nacionalinius kultūrinius poreikius, tačiau žydai ir lietuviai gyveno atskirus, tik darbo reikalais susijusius gyvenimus. Nacionalinėje lietuvių valstybėje žydams liko uždara valstybės tarnybos sritis, tad jie tradiciškai vyravo prekyboje ir komercijoje, daug prisidėjo prie Lietuvos rekonstrukcijos, sukūrė žydų ekonominių ir finansinių organizacijų, taip pat unikalią savo švietimo ir mokyklų sistemą (pamokos mokyklose vyko hebrajų arba jidiš kalba, jos tapo svarbiais žydų kultūros centrais). Jauna ir dar niekuo neimponuojanti lietuvių kultūra (literatūros klasikai Maironis, Vaižgantas, V.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vėlesniais metais Vilniaus miestas tolydžio augo: greitai plito statybos, daugėjo gyventojų, mat Vytauto geradariška globa gaubė visus, nieko neišskiriant, vienijo visus žmones ir įvairius tikėjimus. Žydai, dar XI amžiuje paplitę kaimyninėje Lenkijoje, Lietuvoje irgi nuo seno buvo ne naujiena, juk laisvai galėjo į ją atvykti, tiek Lenkijos sieną kirsdami, tiek ir iš rytų pusės. Tikriausiai jau Algirdo laikais Vilnius juos bus pažinęs, bet Vytautas, kaip pavyzdį prisimindamas Kazimierą Didįjį, kuris žydų tautybės žmonių, ganėtinai pasiturinčių, apsčiai pritelkė savo naujai pastatydintuose miestuose, be to, išmanė, kiek naudos gali duoti turtai, verslai bei įgimti sugebėjimai prekiauti tos tautos, anuomet ne tokios kenksmingos kaip dabar.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Smetonos nuostatos – kadangi leidžiame tautinėms mažumoms gimtosios kalbos teisę, kultūros reikalais bendrauti su savaisiais, tai mažumos „už tai privalo būti mūsų žemės teritoriniai patriotai, mylėti Lietuvą ir gerbti lietuvių tautą“. Nepaisant lietuvių kultūros, iš kurios neseniai šaipytasi, dominavimo, žydai galėjo ir toliau visiškai tenkinti savo nacionalinius kultūrinius poreikius, tačiau žydai ir lietuviai gyveno atskirus, tik darbo reikalais susijusius gyvenimus. Nacionalinėje lietuvių valstybėje žydams liko uždara valstybės tarnybos sritis, tad jie tradiciškai vyravo prekyboje ir komercijoje, daug prisidėjo prie Lietuvos rekonstrukcijos, sukūrė žydų ekonominių ir finansinių organizacijų, taip pat unikalią savo švietimo ir mokyklų sistemą (pamokos mokyklose vyko hebrajų arba jidiš kalba, jos tapo svarbiais žydų kultūros centrais).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vėlesniais metais Vilniaus miestas tolydžio augo: greitai plito statybos, daugėjo gyventojų, mat Vytauto geradariška globa gaubė visus, nieko neišskiriant, vienijo visus žmones ir įvairius tikėjimus. Žydai, dar XI amžiuje paplitę kaimyninėje Lenkijoje, Lietuvoje irgi nuo seno buvo ne naujiena, juk laisvai galėjo į ją atvykti, tiek Lenkijos sieną kirsdami, tiek ir iš rytų pusės. Tikriausiai jau Algirdo laikais Vilnius juos bus pažinęs, bet Vytautas, kaip pavyzdį prisimindamas Kazimierą Didįjį, kuris žydų tautybės žmonių, ganėtinai pasiturinčių, apsčiai pritelkė savo naujai pastatydintuose miestuose, be to, išmanė, kiek naudos gali duoti turtai, verslai bei įgimti sugebėjimai prekiauti tos tautos, anuomet ne tokios kenksmingos kaip dabar.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Lietuvos vardas tapo ir žydų savastimi. Visą istorinės Lietuvos laikotarpį joje gyvenę žydai vadino šią šalį „Lite“, o save – „litvakais“. Taigi Lietuvos vardą išplatino senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Vilniaus Gaono autoritetas, atrodo, lėmė, kad Lietuvos žydai – litvakai – pradėti laikyti ypač iškiliais žydais, besiskiriančiais nuo kitų griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu ir pagarba išsimokslinimui. Ne veltui sklido gandai, kad visi Vilniaus išminčiai atmintinai mokėjo visus 64 Talmudo tomus. Be to, Talmudas buvo studijuojamas jidiš kalbos tarme, susiformavusia Lietuvoje ir vadinama litviš.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Didžiausias Gaono nuopelnas – Babilono Talmudo redagavimas ir komentavimas. Vilniaus Gaono autoritetas, atrodo, lėmė, kad Lietuvos žydai – litvakai – pradėti laikyti ypač iškiliais žydais, besiskiriančiais nuo kitų griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu ir pagarba išsimokslinimui. Ne veltui sklido gandai, kad visi Vilniaus išminčiai atmintinai mokėjo visus 64 Talmudo tomus.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

O kai kas priduria – ir… Izraelis, nes, kuriant šią valstybę, reikšmingiausius vaidmenis suvaidino iš šios erdvės kilę žydai, vadinęsi litvakais. Lietuva po 1795 m.