Lietuvos komunistų partija

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Postalininiu metu atsisakius masinio fizinio teroro, ne taip atvirai ir masiškai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir laisvės, tačiau toliau vykdytas gyventojų priverstinis ideologinis apdorojimas, taikomi administraciniai metodai. Pamažu tampanti lietuviškesnė komunistų partija (1953 m. LKP lietuvių buvo 13 tūkst. (37 proc.), 1965 m. – 55 tūkst. (63 proc.)) uoliai laikė valdžios monopolį, totalitarinis valdymo pobūdis išliko: visi privalomai turėjo išpažinti oficialią ideologiją, gyventojai visuotinai sekami, slopinamas pasipriešinimas, respublikos valdžios institucijos tik vykdė administravimo funkcijas pagal Maskvos nurodymus.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Komunistų partijos veiklai didelę įtaką turėjo 1989 m. gruodį Vilniuje įvykęs LKP (turėjusios 200 tūkst. narių, iš kurių 70 proc. lietuviai) XX suvažiavimas.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

V. Dekanozovui talkino ir sovietų pasiuntinybė su įgaliotuoju atstovu (polpredu) Nikolajumi Pozdniakovu priešakyje, ir iki tol pogrindyje veikusi maža Lietuvos komunistų partija (LKP). Šalyje dislokuota daugiatūkstantinė SSRS kariuomenė nulėmė prasidėjusius įvykius.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Aneksija įgyvendinta surengus vadinamojo Liaudies seimo rinkimus – toks pat scenarijus taikytas Latvijoje ir Estijoje. Į vieną vietą leista iškelti vieną kandidatą, o kandidatus galėjo kelti tik komunistų partija, komjaunimas, MOPR’as ir komunistų vadovaujamos profesinės sąjungos. Visi iki vieno iškelti 79 kandidatai (per skubėjimą neapsižiūrėta, kad vienas miręs) atstovavo mitologinei Lietuvos darbo liaudies sąjungai (LDLS). Pusė jų – atrinkti komunistų partijos nariai, kiti komunistų simpatikai („nepartiniai komunistai“).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Suvažiavimo metu „už savarankišką LKP, turinčią savo programą ir statutą“, iš 1 033 delegatų balsavo 855 ir LKP atsiskyrė nuo SSKP. Taip atsirado nacionalinė eurokomunistinio tipo partija, turinti reformuotą programą ir naują statutą. Savarankiška LKP, vėliau pasivadinusi Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), pasirinko socialdemokratinę orientaciją.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Siekiant sumažinti Lietuvos žmonių paramą nepriklausomybei, buvo paskelbta ekonominė blokada, kurstant tautinę nesantaiką, buvo skatinamas atskirų Lietuvos regionų atsiskyrimas nuo nepriklausomos valstybės, tačiau tai lauktų rezultatų nedavė (ekonominiai sunkumai tik dar labiau sutelkė Lietuvos žmones, o daugelis Lietuvoje gyvenančių kitataučių palaikė laisvės siekius) ir sovietai ėmė didinti įtampą, įvesdami į Lietuvos teritoriją papildomus sovietinės kariuomenės dalinius, kurie buvo skirti Lietuvos gyventojų, vengiančių tarnybos sovietinėje kariuomenėje, gaudymui ir neva viešosios tvarkos užtikrinimui. Sausio 13-osios dienos brolijos (organizacijos, vieMėginimas įvykdyti perversmą Sovietai pradėjo rengtis valstybiniam perversmui. Jį įgyvendinti turėjo prosovietiškos Lietuvos komunistų partijos (nuo sovietų komunistų partijos neatsiskyrusios partijos dalies) suorganizuoti ir antivalstybinės organizacijos „Jedinstvo“ (Vienybė) vedami rusakalbiai sąjunginio pavaldumo gamyklų darbininkai.