Santrauka
Žodžiu, kraštas įgijo kultūrinę autonomiją. Lietuviai nepuoselėjo antisemitizmo ir žydų asimiliacijos planų, o žydams Paryžiaus taikos konferencijoje prižadėjo viską, ko tie tiktai prašė, visų pirma plačiausią kultūrinę autonomiją. Tačiau Vilniaus praradimas susilpnino lietuvių pažadus, o svarstant 1922 m. konstituciją partijos pritarė tautinių mažumų kultūrinei autonomijai, suteikė mažumoms lygias teises, tačiau privilegijų neteikė, kad.
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Kultūrinė autonomija krašte apėmė lenkų kalbos vartojimą administracijoje, teismuose, švietimo sistemoje ir Vilniaus universitete. |
| t-002 Paryžiaus taikos konferencijoje lietuviai žydams prižadėjo plačiausią kultūrinę autonomiją. |
| t-003 Kultūrinė autonomija krašte apėmė Lietuvos Statuto galiojimą ir lenkų kalbos vartojimą savivaldoje, administracijoje, teismuose bei švietime. |
| t-004 Vokiečių ir lenkų mažumos darė žygių gauti tautinę autonomiją žydų pavyzdžiu, tik rusų mažuma tokių reikalavimų nekėlė. |