Mūro sienos aprašomos kaip miestų fizinė gynybinė infrastruktūra. Jos siejamos su miestų saugumu, privilegijomis ir savarankiškumu, o Vilniaus atveju 1505 m. nurodytos kaip priemonė apsisaugoti nuo priešų antpuolių.
Visoje Italijoje Otono Didžiojo laikais miestai, jau pajutę savo galią, nusikratė teutonų pareigūnų (Schultheiss) ir teisių, jiems duotų lombardų, ir Romos institu cijų pavyzdžiu savo valdžios priekyje pastatė konsulus. Vė liau per savo turtus įgiję vis daugiau laisvių, kai, vis dar val dant Otonui, beveik visi, saugodamiesi vengrų ir saracėnų užpuolimų, apsitvėrė mūro sienomis, net patys tapo savaran kiškomis feodalinėmis valstybėmis. Kitaip klostėsi Ispanijoje, kur po maurų išvarymo Kastilijos bajorija į naujai pastatytus arba iš saracėnų išvaduotus miestus kvietė krikščionis, kad juo se įsikūrę ateityje laiduotų šaliai saugumą nuo kitatikių.
7 ## Puslapis 24 ĮVADAS Lenkijos miestų, jau XII amžiuje dėl savo prekybinių ryšių bu vo žinoma net Rytuose. Benjaminas iš Tudelio, žydų kilmės ke liauninkas, tvirtina, kad 1160 metais į Aleksandrijos uostą ne tik anglų, bet ir Krokuvos pirklių laivai užsukdavęd). Tad jau nuo seno buvusi turtinga, Krokuva už pirmąją municipalinę tvarką, puošnius statinius ir teutonų teises (1257 metais) sko linga Boleslovui Droviajam, už svarbias privilegijas, svetimtau čių antplūdį ir geriausiai sutvirtintas mūro sienas - Lešekui Juo dajam.
Tad 1505 metais, kai tie barbarai buvo mažumėlę aprimę, karalius savo sprendimu atleido Vilniaus gyvento jus nuo karo tarnybos vieneriems metams, su sąlyga, kad apsaugojimui nuo priešų, ypač pagonių, antpuolių, apjuostų miestą mūro siena, kiekvienas pagal jam priskirtą rajoną, o kas negalėtų mūrinės pastatyti, tegu tveria statinių tvorą. Šiuo sprendimu buvo nurodyta sienoje į miestą palikti tik tai penketą vartų: pirmuosius -Vilijos link, antruosius - prie kelio į Trakus, trečiuosius - palei Švč. Trejybės cerkvę, kur dabar yra Aušros vartai, ketvirtuosius - ties Išganytojo (Spa- so) bažnyčia ir penktuosius - nuo Pilies.
Apie Rygos miesto sugriovimą Mūsų jau minėtais metais, būtent 1330, apie Velykas (balandžio 1—8), kai Rygos miestas bemaž ištisus metus jau buvo apsuptas, nemari (kitados visi šitaip manė) Rygos miestiečių ir Livonijos teutonų ordino brolių nesantarvė laikinai aprimo; didėjant nepritekliui ir stiprėjant nesantaikai, kurios su baime laukta kilsiant tarp miesto valdytojų ir paprastų žmonių, miestiečiai turėjo ir save, ir savo šeimas, ir miestą, ir savo laisves bei visas teises ir privilegijas patikėti broliui Eberhardui iš Manheimo, Livonijos žemės magistrui, bei broliams tam, kad jie viską tvarkytų ir rikiuotų, kaip jiems rodysis tinkama. Magistras tol nekėlė kojos į miestą, kol jo sienoje nebuvo išlaužta 30 uolekčių ilgio spraga. Tarė tada viena moteris: „Matyt, tas magistras labai storas, jeigu jam reikia tokios skylės ir negali įeiti pro kitus vartus kaip kiti krikščionys”.
7 ## Puslapis 24 ĮVADAS Lenkijos miestų, jau XII amžiuje dėl savo prekybinių ryšių bu vo žinoma net Rytuose. Benjaminas iš Tudelio, žydų kilmės ke liauninkas, tvirtina, kad 1160 metais į Aleksandrijos uostą ne tik anglų, bet ir Krokuvos pirklių laivai užsukdavęd). Tad jau nuo seno buvusi turtinga, Krokuva už pirmąją municipalinę tvarką, puošnius statinius ir teutonų teises (1257 metais) sko linga Boleslovui Droviajam, už svarbias privilegijas, svetimtau čių antplūdį ir geriausiai sutvirtintas mūro sienas - Lešekui Juo dajam.
Pagaliau nemažai įvairių tenykš čių, manydami apsisaugosią nuo kryžiuočių, ieškojo prie globsčio prie Vilniaus pilies. Taip kūrėsi Vilnius, kuris tuo met, regis, buvo panašesnis į keletą didelių kaimų, sujungtų į vieną, negu į tokį padorų, bokštų ir mūro sienų saugomą miestą, kokie XIV amžiuje kilo jau visoje Vokietijoje, ar ko kiais Kazimieras Didysis puošė ir tvirtino Lenkiją. Gedimi no viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukšti- ninko - Vokietijai.