Trakų žydų privilegijos kontekste užstato daiktai apima įvairius atneštus materialius objektus, bet su aiškiomis išimtimis: kruvinomis skaromis, šlapiais drabužiais ir bažnytiniais rykais. Privilegija taip pat aptaria užstatų praradimą, jų parodymą teisėjui, pardavimą ir žirgų priėmimą užstatu tik dienai.
Taip pat jei krikščionis sąmoningai užpultų žydą, tvirtindamas davęs savo užstatą, nors žydas to ir nepripažintų. O jei krikščionis žydui ir jo žodžiams tikėjimo teikti nenorėtų, žydas prisiekęs savo ruožtu įpareigojamas; o jeigu prisiekęs krikščionis įrodytų, kad jam nemokės ir išsigintų. Taip pat jei žydas krikščioniui be liudininkų pasakytų, kad užstato davęs, o anas gintųsi, už tai krikščionis turi sumokėti; arba su priesaika priėmęs žydas gali užstato vardu priimti visokius daiktus, kurie tik jam būtų atnešti ir bet kokių pavadinimų, nieko apie juos neužsimindamas, išskyrus kruvinas skaras, šlapius drabužius ir bažnytinius rykus, kurių niekada jokiu būdu imti negali.
Taip pat jeigu žydas paimtų iš krikščionies užstatą ir per visus metus laikytų, o tas užstatas tų pinigų nesiektų, * Atmintinė - bylą laimėjusio mokes- mėtą bylą ar turto perleidimo įrašytis teisėjui ir jo pavaduotojui už lai- mą į teismo knygas (vert. past.). 197 ## Puslapis 214 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS žydas savo teisėjui turi parodyti užstatą. O jeigu užstatas nebuvo geras - savo teisėjui arba mūsų seniūnui vėl turi parodyti, o paskui parduoti jam bus leista. O jeigu savo teisėjui užstatą parodytų po metų arba jeigu užstatas pas žydą būtų metus ir dieną, tam laikui praėjus, jau neprivalo prieš nieką dėl to atsakyti.
O jeigu jo liudininkai minėti ir jo nekaltumą atskleistų, krikščionis bausmę, kurią turėjo žydas patirti, pats turės ištverti. Taip pat skelbiame, kad žydai žirgus kokius nors priimtų užstatu tik dienai. O jeigu koks žirgas pas žydą pasirodytų vogtas ir pas kokį krikščionį atsirastų, žydas savo priesaika turi išsiginti, sakydamas, aš tą užstatytą arklį paėmiau už savo pinigus, ir tas pats žydas už šias bylas bus tuoj pat išlaisvintas.
O jei krikščionis žydui ir jo žodžiams tikėjimo teikti nenorėtų, žydas prisiekęs savo ruožtu įpareigojamas; o jeigu prisiekęs krikščionis įrodytų, kad jam nemokės ir išsigintų. Taip pat jei žydas krikščioniui be liudininkų pasakytų, kad užstato davęs, o anas gintųsi, už tai krikščionis turi sumokėti; arba su priesaika priėmęs žydas gali užstato vardu priimti visokius daiktus, kurie tik jam būtų atnešti ir bet kokių pavadinimų, nieko apie juos neužsimindamas, išskyrus kruvinas skaras, šlapius drabužius ir bažnytinius rykus, kurių niekada jokiu būdu imti negali. Taip pat jeigu krikščionis apšmeižtų žydą dėl užstato, kurį žydas turi, o iš jo būtų pavogtas arba jėga būtų paimtas, žydas gali nežinoti, kadangi buvo pavogta arba atimta.
Tai savo priesaikoje aiškiai daugeliu atvejų jam šis užstatas buvo įpareigotas. O taip, suprantama, krikščionis dalį jam ir palūkanas sumokės, kokį būdą jis atras. Taip pat jeigu gaisro atveju arba vagystės, arba per jėgą savo daiktus su jam atneštais užstatais prarastų, o krikščionis, kuris būtų užstatęs, norėtų jį į teismą iškviesti, žydas asmenine priesaika privalo išsiteisinti.