Gavusi naujo Vokietijos kanclerio Makso fon Badeno (Max von Baden) leidimą, Taryba pakvietė Augustiną Voldemarą suformuoti ministrų kabinetą. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją. Voldemaro vyriausybė neturėjo ginkluotųjų pajėgų.
Kariuomenėje įtakingi nacionalistai voldemari- ninkai vis bandė pučų keliu grąžinti į valdžią A. Voldemarą, o 1934 m. gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas dalinių išvedimas į Kauno gatves buvo pa- vojingiausias. Tačiau pučai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš A. Smetoną ir laiku sustabdomi. Tik A. Voldemaras šį kartą nubaustas ypač rimtai – iš Lietuvos provincijos miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...
Siekdami pateisinti gruodžio įvykius tautininkai ir krikščionys demo- kratai skelbė Lietuvą išgelbėję nuo komunistų perversmo (1924 m. gruo- džio 1 d. komunistų pučas Estijoje rodė esant tokią galimybę). Keturi Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovai nuteisti mirties bausme ir po dešimt dienų nuo perversmo pradžios sušaudyti – tai turėjo reikšti, kad tikrieji kaltininkai nubausti, nors opozicinės partijos komunizmo pavo- jaus nematė. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas – šarvuočiai prie Vyriausiojo štabo 4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 157 A. Smetona ir A. Voldemaras atvirai pabrėždavo stiprių prezi- dento galių būtinybę, nevertino politinių partijų vaidmens, esą atstovavusių tik dalies, o ne vi- sos tautos valiai, ir neketino su- grįžti į vadinamuosius „seimų laikus“, prilygintus netvarkai ir anarchijai.
Vilniaus problema komplikavo ir Lietuvos bažnytinės provincijos su- darymo ir konkordato su Vatikanu klausimus. Vyriausybei derantis su Vatikanu dėl diplomatinių santykių opozicija apkaltino krikščionis de- mokratus išsižadant Seinų ir Vilniaus vyskupijų. Tik A. Voldemarui pa- vyko sutvarkyti tą reikalą vizito Romoje metu – 1927 m. rugsėjo 27 d. jis pasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį valstybėje.
Stiprėjant Europos tendencijai saugoti sienų neliečiamumą, A. Vol- demaras nieko negalėjo pakeisti. Būdamas ir premjeru, ir užsienio rei- kalų ministru jau ne visur spėjo, konfliktavo su keliais savo ministrais ir pradėjo pretenduoti į vienvaldystę šalyje. Po gegužę įvykdyto studen- tų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras.
Prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras Taip per Lietuvos miestų ir miestelių akmeninį grindinį išdunda geležiniais ratlankiais kaustytas tautininkų lyderių vadelioja- mas autoritarinis vežimas. Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstrava- gantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas lietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idė- jų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – Red.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe.
Dėl to 1927 m. spalio 15 d. Lietuva apskundė Lenkiją Tautų Sąjungos Tarybai ir situacija tapo ypač įtempta, nes Lietuva nebuvo at- šaukusi karo padėties su Lenkija. Lietuva ir Lenkija kaktomuša susidūrė Ženevoje, kur Sąjungos Taryboje gruodžio 10 dieną J. Pilsudskis uždavė A. Voldemarui klausimą „Karas ar taika?“ A. Voldemaras, neturėdamas Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje 1926 m., iš kairės: Dovas Zaunius, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pasiuntinys Petras Klimas (H. Roger Viollet nuotrauka) L I E T U V O S I S T O R I J A 160 išeities, paprasčiausiai pasakė, jog karo padėties tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra.