Augustinas Voldemaras

PDF 156-157

Siekdami pateisinti gruodžio įvykius tautininkai ir krikščionys demo- kratai skelbė Lietuvą išgelbėję nuo komunistų perversmo (1924 m. gruo- džio 1 d. komunistų pučas Estijoje rodė esant tokią galimybę). Keturi Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovai nuteisti mirties bausme ir po dešimt dienų nuo perversmo pradžios sušaudyti – tai turėjo reikšti, kad tikrieji kaltininkai nubausti, nors opozicinės partijos komunizmo pavo- jaus nematė. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas – šarvuočiai prie Vyriausiojo štabo 4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 157 A. Smetona ir A. Voldemaras atvirai pabrėždavo stiprių prezi- dento galių būtinybę, nevertino politinių partijų vaidmens, esą atstovavusių tik dalies, o ne vi- sos tautos valiai, ir neketino su- grįžti į vadinamuosius „seimų laikus“, prilygintus netvarkai ir anarchijai.

PDF 160

Vilniaus problema komplikavo ir Lietuvos bažnytinės provincijos su- darymo ir konkordato su Vatikanu klausimus. Vyriausybei derantis su Vatikanu dėl diplomatinių santykių opozicija apkaltino krikščionis de- mokratus išsižadant Seinų ir Vilniaus vyskupijų. Tik A. Voldemarui pa- vyko sutvarkyti tą reikalą vizito Romoje metu – 1927 m. rugsėjo 27 d. jis pasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį valstybėje.

PDF 161

Stiprėjant Europos tendencijai saugoti sienų neliečiamumą, A. Vol- demaras nieko negalėjo pakeisti. Būdamas ir premjeru, ir užsienio rei- kalų ministru jau ne visur spėjo, konfliktavo su keliais savo ministrais ir pradėjo pretenduoti į vienvaldystę šalyje. Po gegužę įvykdyto studen- tų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras.

PDF 158

Prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras Taip per Lietuvos miestų ir miestelių akmeninį grindinį išdunda geležiniais ratlankiais kaustytas tautininkų lyderių vadelioja- mas autoritarinis vežimas. Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstrava- gantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas lietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idė- jų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – Red.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe.

PDF 149

Seimas ir prezidentas (renkamas Seimo) ren- kami trejiems metams. Konstitucija suteikė plačią autonomiją Lietuvoje gyvenusioms tautinėms mažumoms, įteisino privalomą pradžios mokslą. Vilniaus problema, įtempti santykiai su Lenkija iš dalies lėmė ir Lietu- vos demokratijos lygį – šalyje buvo karo padėtis, dėl to vykdyta spaudos cenzūra, piliečių susirinkimai apriboti, valdantieji baudė opozicijos pu- blicistus; pasėdėjo kalėjime ir aršiausi kritikai tautininkai A. Voldemaras, A. Smetona.

PDF 159-160

Dėl to 1927 m. spalio 15 d. Lietuva apskundė Lenkiją Tautų Sąjungos Tarybai ir situacija tapo ypač įtempta, nes Lietuva nebuvo at- šaukusi karo padėties su Lenkija. Lietuva ir Lenkija kaktomuša susidūrė Ženevoje, kur Sąjungos Taryboje gruodžio 10 dieną J. Pilsudskis uždavė A. Voldemarui klausimą „Karas ar taika?“ A. Voldemaras, neturėdamas Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje 1926 m., iš kairės: Dovas Zaunius, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pasiuntinys Petras Klimas (H. Roger Viollet nuotrauka) L I E T U V O S I S T O R I J A 160 išeities, paprasčiausiai pasakė, jog karo padėties tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra.

PDF 137

Gavusi naujo Vo- kietijos kanclerio Makso fon Badeno (Max von Baden) leidimą, Taryba pakvietė Augustiną Voldemarą suformuoti ministrų kabinetą. Kabinetas pradėjo veikti 1918 m. lapkričio 11 d. Ekstravagantiškasis istorijos pro- fesorius A. Voldemaras, tapęs dar ir užsienio reikalų ministru, gerokai nustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą Lietuva nesiruošianti kariauti – užteksią milicijos… Tačiau jau lapkričio 23-iąją A. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją. Rusijos bolševikai, apimti pasaulinės revoliucijos siekių, pradėjo revoliu- cijos eksportą, planuodami bolševizuoti Lenkiją, o per ją ir Vokietiją, ir metė Raudonosios armijos divizijas paskui traukiančią namo vokiečių kariuomenę.

PDF 137

Ekstravagantiškasis istorijos pro-\nfesorius A. Voldemaras, tapęs dar ir užsienio reikalų ministru, gerokai \nnustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą \nLietuva nesiruošianti kariauti – užteksią milicijos…\nTačiau jau lapkričio 23-iąją A. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją.

PDF 159

Tapusi Tautų Sąjungos nare Vokietija nebegalėjo remti Lietuvos ambicijų Vilniuje, tačiau būtent su Vokietija 1928 m. pasirašytos net aš- tuonios sutartys ir pasiekta daugiausia. A. Voldemaras užsienio politiką stumtelėjo radikalesne kryptimi, pabrėžęs, kad politika su Lenkija nesi- keičia, tačiau be Vilniaus Lietuva nėra vienas kūnas. Neatsisakęs derybų su Lenkija, manydamas jų metu parodyti, kad Vilniaus klausimas nėra išspręstas, A. Voldemaras prašovė – 1927 m. balandį derybose Lenkija atsisakė kalbėtis dėl Vilniaus.

PDF 145

Žinoma, kad lietuviai tapo „revizionistais per prievartą“. Pradžioje (ypač užsienio reikalų ministras A. Voldemaras) prieš Varšuvą bandė atsilaikyti Vokietijos ar Sovietų Ru- sijos padedami, tačiau pastarųjų tai neviliojo. O juk Lietuvai dar reikėjo ieškoti paramos ir Vakaruose, o išnaudoti kaimynų konfliktus savo nau- dai neužteko jėgų.

PDF 158-159

Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstrava- gantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas lietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idė- jų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – Red.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe. A. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad „mūsų priešų priešai yra mūsų drau- gai“ ir laikėsi tautininkų pozicijos, jog Vilniaus klausimo sprendimas eina per Maskvą ir Berlyną, todėl pragmatiškai ieškojo SSRS paramos prieš VII Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos lankytojai (Kaunas, 1928 m.) 4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 159 Lenkiją.

PDF 159-160

Dėl to 1927 m. spalio 15 d. Lietuva apskundė Lenkiją Tautų Sąjungos Tarybai ir situacija tapo ypač įtempta, nes Lietuva nebuvo at- šaukusi karo padėties su Lenkija. Lietuva ir Lenkija kaktomuša susidūrė Ženevoje, kur Sąjungos Taryboje gruodžio 10 dieną J. Pilsudskis uždavė A. Voldemarui klausimą „Karas ar taika?“ A. Voldemaras, neturėdamas Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje 1926 m., iš kairės: Dovas Zaunius, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pasiuntinys Petras Klimas (H. Roger Viollet nuotrauka) L I E T U V O S I S T O R I J A 160 išeities, paprasčiausiai pasakė, jog karo padėties tarp Lietuvos ir Lenkijos nėra.

PDF 138

Palaipsniui pasikeitė ir Lietuvos Tarybos vertinimas: provokiška orientacija ją kaltinusi lietuvių kairė, lenkai ir net Antantė turėjo pripa- žinti, kad sunkiomis sąlygomis, svetimųjų varžoma Lietuvos Taryba suge- bėjo išlaviruoti ir iškelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą, išsivaduoti iš Vokietijos politikos diktato ir paskubomis kūrė valdžios ir savivaldybių įstaigas. Versalio sistemoje Lietuva, kitaip negu Lenkija, nebuvo 1919 m. pradžioje prasidėjusios Paryžiaus taikos konferencijos juridinė dalyvė, tad oficialiai delegacija vadinosi Lietuvos delegacija prie Paryžiaus taikos konferenci- jos ir veikė kuluaruose. Lietuvos delegacijai vadovavo A. Voldemaras, joje dirbo Lietuvos žydų atstovas Simonas Rozenbaumas, baltarusis Domi- nykas Semaško, daug JAV lietuvių, raštus dailino prancūzų poetas, kilęs iš senos Lietuvos giminės, Oskaras Milašius (Oscar Milosz).

PDF 161

Po gegužę įvykdyto studen- tų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras. Rugsėjo 23 dieną ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskyrė ekonomistą Juozą Tūbelį, o A. Voldemaras liko be nieko, nes neapdai- riai atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. Tylusis kombinacijų meistras A. Smetona savo skalpeliu toliau raižė pūlinius – atsikratė karininkų per- versmininkų apsupties, A. Voldemaro, o vėliau uždarė ir pusiau slaptą, ginkluotą radikaliausių tautininkų organizaciją „Geležinis vilkas“, kuri laikė A. Voldemarą savo vadu.

PDF 149

Seimas ir prezidentas (renkamas Seimo) ren- kami trejiems metams. Konstitucija suteikė plačią autonomiją Lietuvoje gyvenusioms tautinėms mažumoms, įteisino privalomą pradžios mokslą. Vilniaus problema, įtempti santykiai su Lenkija iš dalies lėmė ir Lietu- vos demokratijos lygį – šalyje buvo karo padėtis, dėl to vykdyta spaudos cenzūra, piliečių susirinkimai apriboti, valdantieji baudė opozicijos pu- blicistus; pasėdėjo kalėjime ir aršiausi kritikai tautininkai A. Voldemaras, A. Smetona.

PDF 137

Gavusi naujo Vo- kietijos kanclerio Makso fon Badeno (Max von Baden) leidimą, Taryba pakvietė Augustiną Voldemarą suformuoti ministrų kabinetą. Kabinetas pradėjo veikti 1918 m. lapkričio 11 d. Ekstravagantiškasis istorijos pro- fesorius A. Voldemaras, tapęs dar ir užsienio reikalų ministru, gerokai nustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą Lietuva nesiruošianti kariauti – užteksią milicijos… Tačiau jau lapkričio 23-iąją A. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją. Rusijos bolševikai, apimti pasaulinės revoliucijos siekių, pradėjo revoliu- cijos eksportą, planuodami bolševizuoti Lenkiją, o per ją ir Vokietiją, ir metė Raudonosios armijos divizijas paskui traukiančią namo vokiečių kariuomenę.

PDF 140

Būta ir savų klaidų – su nie- kuo nesitardamas A. Voldemaras birželio mėnesį, atsakydamas į Didžio- sios Britanijos atstovo J. Simpsono klausimą dėl požiūrio į federaciją su Rusija atsakė, kad „Lietuva galėtų įsijungti į Rusijos federaciją maždaug tokiais pagrindais, kaip Bavarija į Vokietijos sąjungą“ – Kaune apstulbusi Lietuvos vyriausybė skubiai paskelbė, kad tai tik asmeninė A. Voldemaro nuomonė...

PDF 164

Kariuomenėje įtakingi nacionalistai voldemari- ninkai vis bandė pučų keliu grąžinti į valdžią A. Voldemarą, o 1934 m. gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas dalinių išvedimas į Kauno gatves buvo pa- vojingiausias. Tačiau pučai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš A. Smetoną ir laiku sustabdomi. Tik A. Voldemaras šį kartą nubaustas ypač rimtai – iš Lietuvos provincijos miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...

PDF 161

Po gegužę įvykdyto studen- tų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras. Rugsėjo 23 dieną ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskyrė ekonomistą Juozą Tūbelį, o A. Voldemaras liko be nieko, nes neapdai- riai atsisakė tapti užsienio reikalų ministru. Tylusis kombinacijų meistras A. Smetona savo skalpeliu toliau raižė pūlinius – atsikratė karininkų per- versmininkų apsupties, A. Voldemaro, o vėliau uždarė ir pusiau slaptą, ginkluotą radikaliausių tautininkų organizaciją „Geležinis vilkas“, kuri laikė A. Voldemarą savo vadu.

PDF 156

Šis sutiko, nes karininkai įvykdė jo keltą sąlygą – perversmas pavyko be šūvio. Spaudžiant perversmininkams prezidentas K. Grinius, gavęs valstiečių liaudininkų vadovybės pritarimą, atstatydino M. Sleževičiaus vyriausybę ir naują Ministrų kabinetą pavedė sudaryti tautininkui A. Voldemarui. Gąsdinamas pilietinio karo galimybe, kuria galėjo pasinaudoti Lenkija, sutiko atsistatydinti ir pats K. Grinius, įtikintas, kad naujoji valdžia lai- kysis konstitucijos.