Voldemaro vyriausybė neturėjo ginkluotųjų pajėgų. Iš jų paimtas karo grobis svariai papildė Lietuvos kariuomenės ginkluotę. Jie atsiuntė iš RSSFR apie 2 000 diversantų su padirbtais lietuviškais dokumentais, nelegaliai gabeno ginklus ir steigė jų sandėlius Kaune ir kituose miestuose, verbavo vietinius gyventojus.
Paskutinė federacijos su Lenkija galimybė Neturėdama pakankamai karinių jėgų Lietuva nesugebėjo apjungti netgi visų etninių lietuvių žemių, kur lietuviai sudarė daugumą gyventojų – karinių susidūrimų su Lenkija metu buvo prarasti lietuviš- ki Seinai ir Punskas. Kovos su lenkais įgavo ne tik teritorinį, bet ir so- cialinį atspalvį – 1920 m. rugsėjį ministras pirmininkas M. Sleževičius paskelbė Seime, jog „lenkai atakuoja, nes mūsų dvarininkai pakvietė jų legionus į Lietuvą padėti toliau išnaudoti mūsų žmones ir apginti savo dvarus, visi, kas sveiki, turi griebtis ginklo“. M. Sleževičiaus vaidmuo L I E T U V O S I S T O R I J A 144 nepriklausomybės kovose išskirtinis, nes jis pasiekė politinį susitarimą, konsolidavo centrinę administraciją ir pajungė vietos savivaldybes, pa- kvietė priešintis įsiveržėliams ir tautines mažumas, dėl to Lietuvos ka- riuomenėje kovėsi ir žydų bei baltarusių savanoriai.
Kovos su lenkais įgavo ne tik teritorinį, bet ir so-\ncialinį atspalvį – 1920 m. rugsėjį ministras pirmininkas M. Sleževičius\npaskelbė Seime, jog „lenkai atakuoja, nes mūsų dvarininkai pakvietė jų\nlegionus į Lietuvą padėti toliau išnaudoti mūsų žmones ir apginti savo\ndvarus, visi, kas sveiki, turi griebtis ginklo“.
1918 m. gruodžio 21 d. A. Smetona skubiai išvyko į Berlyną,\nkur pasirašė 100 mln. markių paskolą ginklams įsigyti. Vokietija pateikė\nginklų kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams ir, Antantės šalių\nreikalavimu, leido panaudoti savo dalinius stabdant bolševizmą.
Lietuvos kariuomenė balandžio pabaigoje jau turėjo apie 6 000 vyrų ir nuosekliai didėjo, trūkstant karininkų, jie pradėti rengti Kaune. Sa- vanoriai pakiliai, su entuziazmu ėjo į Lietuvos kariuomenę, tokių buvo apie 12 000, jiems žadėti žemės sklypai. Kovos veiksmai su raudonaisiais baigėsi jų išstūmimu iš Lietuvos 1919 m. vasarą, rudenį sumušta ir keista Pavelo Bermonto-Avalovo (Pavel Bermondt-Avalov) vadovaujama rusų ir vokiečių kariuomenė (bermontininkai), formaliai pavaldi rusų baltųjų generolui Aleksandrui Kolčiakui. Iš jų paimtas karo grobis svariai papildė Lietuvos kariuomenės ginkluotę.
Žinoma, Taikos sutartis, pasirašyta Maskvoje, būtų nieko verta, jei Len- kija nebūtų sumušusi Rusijos bolševikų, nes šie intensyviai ruošė sukilimą Lietuvoje 1920 m. rugpjūtį. Jie atsiuntė iš RSSFR apie 2 000 diversantų su padirbtais lietuviškais dokumentais, nelegaliai gabeno ginklus ir steigė jų sandėlius Kaune ir kituose miestuose, verbavo vietinius gyventojus. Tik Raudonajai armijai pralaimėjus prie Varšuvos, bolševikai „sukilimą“ at- šaukė. Taigi atsitiko stebuklas – Lietuva išliko, suformavo 30 000 vyrų ka- riuomenę, apsigynė ir pradėjo tvarkyti vidaus ekonominius reikalus.