Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuvosistorija

Grupė

Prūsai

104 teiginiai166 įrašai64 ryšiai

Vikipedijos įžanga

Prūsai (senprūsiai) (prūs. prūsai, vok. Pruzzen, Prußen, lot. Priteni, lenk. Prusowie) – vakarų baltų genčių grupė, gyvenusi tarp Nemuno ir Vyslos ir kalbėjusi prūsų kalba. Prūsams artimiausios buvo jotvingių gentys. Jų vardą gavo vėlesnė Prūsijos valstybė.

Šaltinis: Vikipedija

Pagal publikuotus šaltinius

Prūsai – Narbuto aprašoma su lietuviais vienos kilties ir genties tauta. 1096 metais, pasak Narbuto, jie buvo prie Goplo ežero ir stojo į mūšį su lenkais, o vėliau, kariaudami su kryžiuočiais, žuvo gindami savo tautiškumą. Šaltiniuose prūsai vaizduojami kaip atkaklūs ir patyrę kariai: negalėdami jėga paimti Karaliaučiaus pilies, jie pasistatydino daug laivų ir mėgino naikinti maistą gabenusius priešininkų laivus. Jų religinį pasaulį aprašantys tekstai mini šventąsias giraites, saulės, mėnulio, žvaigždžių bei kitų tvarinių garbinimą ir paprotį prieš svarbesnius darbus klausti dievų per burtus. Išskirtinė detalė – prūsų pilyse esą kabėję didžiuliai geležiniai varpai, vadinti gumbais, kuriais buvo skelbiamas pavojus aplinkiniams kaimams.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

AdalbertasMindaugas (valdovas, XIII a.)Šventasis AdalbertasUtenisVytautas (Lietuvos valdovas, XIV–XVa.)Volradas NuostabusisBaltaiBartaiEstaiJotvingiaiKryžiuočių ordinasLenkaiRusaiSkandinavaiTeutonaiTotoriaiVokiečiaiŽemaičiaiBaltijaBaltijos jūraDaugavaHeiligenbeilis Šventasis KirvelisKulmasKulmo žemėLietuvaMalburgasNadruvaNaugardasPrūsijaPrūsų žemėRomovėSembaSūduvaVaistotpilisVilniusPrūsų didžioji vėliavaSenovės prūsų monetosSenovės prūsų vėliavaSenovės prūsų vėliava su Perkūno,Patelo ir Atrimpo atvaizdaisTautinės vėliavosVėliavos„Baigėsi karas su prūsais. Prasidėjokaras su lietuviais“Prūsai
Kry­ žiuočių riteriai, džiaugdamie­ si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi­ sklaidė grobio ieškoti ir sto­ vyklos plėšti; jie puolė, ne­ pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė­ si netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su­ rengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda­ masis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši­ kauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė di­ delį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse…
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) · c-176062

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
Struktūra
  • Prūsai buvo išsirinkę vadus.
  • Albertas Vijūkas-Kojelavičius aprašo prūsų veiksmus sukilimo metu.
VeiklaŠaltinių nesutarimas
  • Prūsai atsisakė krikščionybės ir išgriovė bažnyčias.
  • Prūsai ir žemaičiai, slapstęsi brūzgynuose ir tykoję progos surengti pasalas, kariškai susirikiavo, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus.
  • Prūsai laiko matą apibūdindavo skaičiuodami metus nuo karo, gaisro šventojoje girioje, potvynio ar baisingos audros; metus skirstė į įvardytus mėnesius, o parą – į šešiolika valandų.
  • Prūsai pastatė tiltą per Priegliaus upę ir abiejuose jo galuose įrengė tvirtus kuorus, siekdami trukdyti kryžiuočiams plukdyti reikmenis į Karaliaučiaus pilį.
  • Prūsai retai imdavosi svarbesnio darbo neištraukę burtų ir nepasiteiravę savo dievų, ar darbas pavyksiąs gerai, ar blogai.
  • Prūsai žmonas pirkdavo už tam tikrą pinigų sumą; pagal Petro Dusburgiečio aprašymą, žmona buvo laikoma tarsi tarnaitė, nes nesėdėdavo prie vieno stalo su vyru ir tam tikromis dienomis plaudavo namiškiams bei svečiams kojas.
  • Albertas Vijūkas-Kojelavičius tai aprašo kaip prūsų veiksmus konkrečiu istoriniu laikotarpiu.
  • Albertas Vijūkas-Kojelavičius aprašo konkretų mūšio epizodą.
  • Teodoras Narbutas aprašo senovės prūsų laiko skaičiavimo būdą.
  • Petras Dusburgietis aprašo prūsų veiksmus per pilies apgultį; kronikos autorius jų tikslą vertina kaip „niekšišką“.
  • Petras Dusburgietis taip apibūdina prūsų paprotį; tai autoriaus pateiktas vertinimas apie jų religinę praktiką.
  • Petras Dusburgietis tai pateikia kaip seną prūsų paprotį, išlaikytą jo aprašomu metu.
Tikslai
  • Prūsai ketino laivais daužyti ir naikinti kryžiuočių laivus, gabenančius maistą į Karaliaučiaus pilį, kad jos gynėjams trūktų maisto ir jie silpnėtų.
  • Petras Dusburgietis aprašo prūsų karo veiksmų tikslą apgulus Karaliaučiaus pilį.
Sudėtis
  • Prūsai apibūdinami kaip lietuvių genties tauta ir kaip viena gentis su Lietuva.
  • Teodoras Narbutas prūsų kilmę ir santykį su lietuviais nusako retoriniu klausimu bei savo istoriniu aiškinimu.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-042vidutinis

Kojelavičius lietuvių pralaimėjimą sieja su prūsų didikais Numa ir Derska, kurie, pabėgę iš Prūsijos, tuo metu gyveno Lietuvoje.

Įrodymai (2)

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į priešų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie patyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į priešų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie patyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje lietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebuvo tokie blogi kaip anuomet.
t-050vidutinis

Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211.

Įrodymai (2)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam tikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Turi paprotį lažintis, jog vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo gerti su tokia sąlyga, kad, jiems štai savo žodį tesėjus ir štai tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi. Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam tikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami. Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį213.
t-002vidutinis

Narbutas, remdamasis Henenbergeriu, rašo, kad senovės prūsai, išgirdę griaustinį, griaustinio dievo prašydavo žodžiais: Dewe Periamas absolo mus!

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kai pasigirsdavo griaustinis, senovės prūsai, pasak Henenbergerio, prašydavo griaustinio dievo paprastai tokiais žodžiais: Dewe Periamas absolo mus! Lietuviškai sako: Dewe Perkūne upsaugogmus! („Dieve Perkūne, apsaugok mus!“) Senovinį Perkūną vaizduoja 13 piešinys III lentelėje bei 41 piešinys VI lentelėje, įdėtose šio tomo pabaigoje.
t-003vidutinis

Narbutas rašo, kad prūsų didžiojoje vėliavoje Atrimpas vaizduotas kaip jaunikaitis su javų varpų vainiku, stovintis Perkūno kairėje.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pasak kitų tyrinėtojų, tas stabas turėjo vaizduoti Žalčių karalių (Žalcziu Karalus), kuris buvo laikomas tikru dievo Ukapirmo broliu25. Prūsų didžiojoje vėliavoje buvo pavaizduotas kitoks Atrimpas - jaunikaitis su galva, papuošta javų varpų vainiku, stovintis Perkūno kairėje. Žiūrėk IV lentelės 41-ąjį piešinį ir vėliavos aprašymą straipsnyje „Herbai“.
t-004vidutinis

Narbutas rašo, kad senovės prūsai mirusiųjų valdovę vadino Giltine, o jos garbinimo apeigos buvo rengiamos per laidotuves ir Vėlines.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Senovės prūsai ją, kaip mirusiųjų valdovę, vadino Giltine 10 10 Rėza. Dainos. 130 ## Puslapis 130 (Giltine)10. Latviai, teikdami tą pačią prasmę, vadino Welli-Deewa. Šios deivės garbinimo apeigos buvo rengiamos per laidotuves ir Vėlines.
t-005vidutinis

Narbutas rašo, kad senovės prūsai Pergrubei atitinkančią deivę vadino Melitele, tai yra Meilutėle.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios gėlių ir vaismedžių sodas. Stenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią vadino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Pergrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.
t-006vidutinis

Narbutas spėja, kad Naugardo gubernijos Rusos, arba Russ, upės vardą galėjo duoti lietuvių tautos kolonija, siejama su prūsų kolonistais Naugarde.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Net Vokietijoje, kur herulai įsikūrė žuvus jų vadui Odoakrui, randame upę Ross, Russ, vėliau imtą vadinti Wessel. Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau.
Visi teiginiai ir įrodymai (104 teiginiai, 166 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

buvo remiamas:
Utenis
buvo puolamas:
Volradas NuostabusisLenkaiTotoriaiVokiečiai
turėjo priklausinį:
Prūsų didžioji vėliavaSenovės prūsų monetosSenovės prūsų vėliava su Perkūno, Patelo ir Atrimpo atvaizdaisSenovės prūsų vėliavaTautinės vėliavosVėliavosHeiligenbeilis Šventasis KirvelisKulmo žemėNadruvaRomovėSembaSūduvaVaistotpilis
buvo sąjungininkas su:
BartaiJotvingiaiRusai
kariavo prieš:
JotvingiaiKryžiuočių ordinasLenkaiSkandinavai
buvo užkariauta:
Kryžiuočių ordinasTeutonai
puolė:
AdalbertasŠventasis Adalbertas
priklausė:
BaltaiEstaiKryžiuočių ordinas
gyveno:
BaltijaNaugardasSembaSūduva
valdė teritoriją:
Kulmas
keliavo į:
Prūsija
prekiavo su:
Žemaičiai
Puolė Adalbertą ←:
Adalbertas
Utenis rėmė ←:
Utenis
Kryžiuočių ordinas užkariavo ←:
Kryžiuočių ordinas
Rėmė Prūsai:
Utenis
Prūsai valdė:
Kulmas
Prūsai puolė:
Adalbertas
Prūsai kariavo prieš:
Kryžiuočių ordinasLenkai
Prūsai priklausė:
BaltaiKryžiuočių ordinas
Buvo valdoma ←:
Kulmas
Puslapio nuorodos:
MindaugasVytautasJotvingiaiKryžiuočių ordinasPrūsijaPrūsų žemėTotoriaiŽemaičiai„Baigėsi karas su prūsais. Prasidėjo karas su lietuviais“Baltijos jūraDaugavaLietuvaMalburgasVilnius

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)—4777
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)—3154
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)—1117
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)—810
Lietuvių tautos istorija, t. 3—22
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)—11
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995—11
Kelionė Lietuvon 1916 karės metais—11
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)—11
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4—11